„Gyvenome prie Vilnelės, buvau ne kartą skendusi, bet mane ištraukdavo tai tėtis, tai kaimynai“, – taip savo vaikystę prisimena Lina Kačiušytė. Vėliau ją užgriuvo milžiniška šlovė – vos 15-ikos vienas po kito pasipylė aukso medaliai. Legendinė Lietuvos plaukikė, pasaulio čempionė ir rekordininkė sako – sunku įsivaizduoti, ką tada jai teko atlaikyti.
Prisimindama vaikystę, plaukikė L. Kačiušytė pasakoja buvusi itin judrus vaikas. Tuomet sugebėdavo suaugusiuosius ne tik išvesti iš pusiausvyros, bet ir išgąsdinti. Pavyzdžiui, kartą, būdama vos 5-erių, ji su savo „kompanija“ pabėgo iš namų. Sportininkė neslepia dėl savo elgesio patyrusi ir tuo metu įprasto auklėjimo – fizinių bausmių.
„Man tėtis avansu duodavo per užpakalį. (...) Rėkdavau, kad (...) dar nieko nepadariau, o jis sakydavo: „Avansu čia tau, (...) aš išvažiuoju, jau pridirbsi kažką“, – atvirauja LRT TELEVIZIJOS laidos „Stilius“ herojė.
Judriam vaikui labiausiai tiko sporto užsiėmimai. Kai mokykla pastatė baseiną, kūno kultūros pamokas pakeitė plaukimas. Vaikus mokydavę plaukimo treneriai netruko įžvelgti būsimos čempionės galimybes. Iš savo klasės ji buvo atrinkta vienintelė.
Po pradinės mokyklos plaukimui gabi mergaitė buvo pakviesta į sporto klasę. Tada ir prasidėjo alinantys fiziniai krūviai: kiekvieną dieną treniruotės vykdavo tiek sporto salėje, tiek baseine. O dieta, kurios privalėjo laikytis visi didžiojo sporto aukštumoms rengiami jaunuoliai, nebuvo labai soti.
„Angliavandenių [buvo] sumažinta visiškai, saldumynų jokių – uždrausta, tik mėsa, daržovės. (...) Mes plaukdavom po 20 kilometrų per dieną, ypač kai pasirengimas būdavo pasaulio čempionatui, olimpinėms [varžyboms]. (...) Kai tokie krūviai, jau po pusės valandos valgyt norėdavom. (...) Pasislėpę pirkdavom ledus, planus susistatydavom: vienas perka, kitas žiūri“, – juokiasi pašnekovė.
Kai L. Kačiušytė pateko į jaunučių rinktinę, jai tebuvo 11-ika. Iki šiol vyrauja įsitikinimas, kad sovietų laikais sportininkė vartojo dopingo medžiagas, stiprinančias fizinę ištvermę. Visgi olimpinė ir pasaulio čempionė sako tuo metu žinojusi tik vitaminą C, kurio būdavo vaistinėse.
„Atsirado paskui tokia labai madinga hemoglobiną kelianti [medžiaga]. (...) Man sakydavo: „Tu naudojai ir šituos, ir anuos“. Aš šiaip jau 1982 m. beveik nesportavau, o jį tik išrado tais metais“, – tvirtina plaukimo čempionė.
Už didžiulius pasiekimus sovietmečiu sportininkams bus skiriamos dovanos. L. Kačiušytė gavo sąjunginės reikšmės piniginę premiją, už kurią jos tėvai įsigijo deficitinių baldų. Kiek kuklesnė dovana jos laukė ir Lietuvoje: už pasaulio čempionatą ji gavo „Šilelio“ televizorių (kurį, beje, vėliau iš jos sodo pavogė), o už olimpines žaidynes – kitą „Šilelį“, bet jau spalvotą.
Visgi po alinančių stovyklų ir varžybų plaukikei svarbiau buvo parskubėti namo. Pagerinusi pasaulio rekordus, ji būdavo išleidžiama net 3 dienoms, per jas L. Kačiušytė sako tik valgydavusi ir miegodavusi.
Dabar beveik visi čempionės iškovoti medaliai saugomi kartono dėžėje. Labai retai juos ištraukiu, sako Lina, nebent tada, kai vaikai nori pažaisti ar kas nors prašo parodyti. Jos pačios šeima, anot moters, kaip žvaigždės jos niekada nematė.
„Būdavo atvažiuoju, o man sako: „Varom į sodą. Tu čia pakask, tu čia užkask, ten persodinsi, tu ten tą padarysi“. (...) Nueinu pavalgyt, noriu miegot, o mama sako: „Tai eik miegot, bet paskui ten dar tą ir tą padarysi“. Ir kur ta šlovė, kurioj vietoj? Iš to sodo išvažiuoju leisgyvė, nusivariusi (...) ir galvoju: kurioj vietoj ta šlovė?“ – juokiasi laidos „Stilius“ herojė.
Visą gyvenimą L. Kačiušytė dirbo sporto srityje, vadovavo Lietuvos olimpiečių asociacijai, buvo kviečiama į svarbius valstybinius renginius. Atpažindavo žmonės ją ir gatvėje, tačiau toks dėmesys olimpinę legendą labiau vargino, nei teikė džiaugsmo.
„Jaunystėje sakydavo man: „Sekasi tau, kaip tau gerai, tave visi pažįsta“. O aš sakydavau: „Koks čia pažinimas, kai į tave pirštais rodo? Kad parduotuvėje tave visi apkalbinėja?“
(...) Kai dirbau sporte, atvažiuodavo (...) sportininkai, kurie tarptautinėse varžybose jau kažkokių rezultatų pasiekę, ir piktindavosi: „Tas ministras neatėjo, nepasveikino, tas ministras nepažiūrėjo“. O aš galvodavau: Dieve, už ką sveikinti? Man tai buvo nesuprantama. Mane kviesdavo į Vyriausybę, į prezidiumą, dar ten kažkur, bet aš geriau namuose pakasiu, paravėsiu darže ką nors“, – sako plaukimo čempionė.
Viso pasakojimo klausykitės LRT TELEVIZIJOS laidos „Stilius“ įraše.
Parengė Aistė Turčinavičiūtė.
