Laikai pasikeitė: kodėl vis daugiau krepšininkų taria „ne“ rinktinei?

Artėjantis pasaulio krepšinio čempionatas aistras Lietuvoje pradėjo kurstyti likus nemažai laiko iki pirmojo Lietuvos rinktinei skirto švilpuko. Tiesa, priežastis nenauja, girdėta, bet jos mastas pradeda kelti naujų minčių – prie Lietuvos rinktinės prisijungti jau atsisakė 4 žaidėjai, kurie toli gražu nėra rezerviniai. Kas gali suktis sportininko, kuris susiduria su pasirinkimo dėl rinktinės iššūkiu, galvoje?

„Tikrai nebus Mariaus Grigonio, Luko Lekavičiaus, Roko Giedraičio ir Edgaro Ulanovo“, – savo kariaunos praradimus dar neprasidėjus mūšiams vardijo Lietuvos rinktinės vyriausiasis treneris Kazys Maksvytis.

Keturi krepšininkai jau nusprendė savo šaliai šiais metais neatstovauti, o dar dėl kelių – klausimas.

„Darome viską, ką galime, atliekamas gydymas, kuris dabar reikalingas. Po sezono buvo atliktas tyrimas, šiandien vėl jį darysiu. Nežinau dėl rinktinės. Viskas priklausys nuo tyrimo išvadų“, – „Fox 40 Sports“ kalbėjo Domantas Sabonis.

Abejonių dėl prisijungimo prie rinktinės turėjo ir Ignas Brazdeikis, jam praėjusią vasarą vykęs Europos krepšinio čempionatas buvo debiutinis.

Šie svarstymai ir neigiami atsakymai sukėlė nemenkos krepšinio bendruomenės dalies aštrias reakcijas.

„Blogai, blogai. Mano laikais irgi taip kartais būdavo. Tada federacijos prezidentas buvo Vladas Garastas ir jis man sakydavo: atsisako koks nors žaidėjas, tai jo daugiau išvis nekviesk. Tai yra Lietuvos vardo pažeminimas. Tau Lietuva viską davė, kad tu iškiltum, kad žaistum aukšto lygio rungtynėse, sporto mokyklos dėjo pastangas ir paskui ateina laikas atiduoti duoklę, net ne duoklę, tiesiog garbė atstovauti Lietuvai. Juk yra džiaugsmas padėti savo šaliai, o tas atsisakymas... Man netinka jokie pasiteisinimai. Tik sveikatos problemos. Daugiau nieko nepateisinu“, – žodžių į vatą nevyniojo buvęs Lietuvos rinktinės strategas Antanas Sireika.

Panašiai kalbėjo ir anksčiau prie rinktinės vairo stovėjęs Jonas Kazlauskas.

„Man tai yra nesuprantami dalykai. Mūsų laikais užtekdavo kur nors kampe sušvilpti ir visi susirinkdavo. O tie, kas nepatekdavo į rinktinę, ir likdavo už borto, tai dar pykdavo ir sakydavo, kad kol Kazlauskas bus, tol manęs neims į rinktinę ir t. t. Man tikrai labai keista“, – paklaustas apie svarstymus nežaisti rinktinėje sakė J. Kazlauskas.

Savo nuomonę pateikė ir pats Lietuvos rinktinėje daugybę vasarų praleidęs Robertas Javtokas.

„Būna traumų, nežinau, organizmas nebelaiko ir tu jauti, kad turi pailsėti. Bet ne 4 metus iš eilės. Man Lukas labai patinka, bet kai sako, kad vaikas gimsta ar dar kas... Keturi gimė, niekada tai nebuvo priežastis nevažiuoti į rinktinę. Vieną sykį atsisakė, antrą sykį atsisakė, trečią kartą aš tikrai nebekviesčiau, jeigu tam nėra tikrai pateisinamų priežasčių – traumos, operacijos ir t. t. Visa kita man yra išsigalvojimas“, – teigė portalo krepsinis.net tinklalaidėje „MISsMATCH“ su žurnaliste Gabriele Miknevičiūte kalbėjęs R. Javtokas.

Taigi, žaidėjai, kurie nusprendė nežaisti rinktinėje, iškart sulaukė Lietuvos krepšinio legendų neigiamų emocijų ir spaudimo, jį tikriausiai pajautė ir tie krepšininkai, kurie sprendimo dėl rinktinės dar nepriėmė.

Didelė tokių sprendimų dalis yra susijusi su sportininkų vidiniu pasauliu. Į kiekvieną iš jų individualiai įsigilinti viešai tikriausiai neįmanoma, tačiau galbūt yra platesnio pobūdžio tendencijų, kurios leistų iš kito kampo pažvelgti į krepšininkų sprendimus dėl rinktinės. LRT.lt pasikalbėjo su Lietuvos sporto universiteto (LSU) profesoriumi, sporto psichologu Romualdu Malinausku.

„Tyrimų dėl atsisakymo žaisti ar atstovavimo šaliai, ypač apie krepšininkus, kad galėčiau jais remtis, nėra. Galime remtis psichologinėmis teorijomis. Ką reiškia atstovauti šaliai? Gali būti psichologinis, pilietinis, žurnalistinis požiūris. Psichologinis požiūris yra kitoks ir skiriasi nuo kitų, pavyzdžiui, krepšinio legendų ar veteranų“, – pokalbį pradėjo pašnekovas.

Viena iš atsisakymo žaisti rinktinėje priežasčių, anot R. Malinausko, gali būti krepšininko patirtas nuovargis ir krūvis, ypač psichologinis.

„Yra kita teorija, kuri tai paaiškina, – emocinio perdegimo. Neįlįsi į žmogaus vidų taip giliai ir nežinosi, kaip jis išgyvena emociškai dėl per didelio fizinio ir emocinio krūvio. O ką reiškia per didelis krūvis? Žmogus tarsi susvetimėja su aplinka, jam gali būti net nemiela, nori atsiriboti nuo tos veiklos, dėl to jis tikrai yra nekaltas. Turime pažiūrėti, ar jis gali atstovauti, ar jam reikia atsigavimo laikotarpio“, – teigė R. Malinauskas.

Beje, sporto psichologas išskyrė ir galimo spaudimo priežastį – dabar krepšinio klubai siekia maksimalios naudos iš žaidėjų, stengiasi maksimaliai sumažinti rizikas, tad spaudimas krepšininkui gali tekti ir iš klubo pusės.

„Taip pat svarbu, kad atstovauti gali būti sunkiau, kai žaidėjas patiria kokių nors suinteresuotų šalių, klubų, vadovybės spaudimą. Dėl to spaudimo, kurio sportininkas gali neatskleisti, jam gali būti sunku žaisti Lietuvos rinktinėje. Gal tie klubai ar rėmėjai spaudžia ar draudžia žaisti rinktinėje, o krepšininko įsipareigojimai gali sukelti vidinių konfliktų. Susidaro vaizdas, kad klubai yra pirmoje vietoje, juk ir krepšininkai kalba apie tai, kad krepšinis yra verslas, užkulisiniai dalykai daug lemia“, – pasakojo sporto psichologas.

Dar viena priežastis, LSU profesoriaus požiūriu, gali būti pakitusi rinktinių krepšinio padėtis. Anksčiau visos rinktinių krepšinio rugtynės nuosekliai vyko tarpsezoniu, o šiuo metu egzistuojanti FIBA langų sistema ir specialiai joms renkamos rinktinės gali iškreipti komandų bendrumo vaizdą.

„Senesniais laikais taip ir būdavo, nes visada rinktinės būdavo tos pačios, o dabar, kai būna ir tie langai, kai žaidžia skirtingos rinktinės, skirtingi žaidėjai, man atrodo, net sunku suprasti, kur ta rinktinė, o kur tie rinktinės pavaduotojai. Kai kurie sportininkai gali manyti, kad jų stilius ar vaidmuo gali netikti, kad gal jie nederės, kad bus sunku susižaisti su kitais žaidėjais, nes skiriasi charakteriai“, – teigė R. Malinauskas.

Beje, nenorą žaisti rinktinėje gali padidinti ir nesėkmės – Lietuvos rinktinės medalių badas tęsiasi jau kurį laiką, o spaudimas triumfuoti auga vis labiau.

„Jeigu rinktinėje žaidėjui susiklosto viskas gerai, jei pajaučia tą įkvėpimą, tą tėkmės dvasią, nešimą tokios srovės ir pozityvumo, tai yra labai daug. Sportininkas mato tuos aistruolius, grįžus jį nori visi pasitikti. Bet dabar, kalbant konkrečiai apie Lietuvos rinktinę, galima sakyti, kad kai rinktinė keletą kartų nebuvo tokia stipri, nebuvo tokios sėkmės bangos, tarsi išgyvenami nusivylimo jausmai, tada ir to įkvėpimo tėkmė yra nusilpusi, tai ir krepšininkams gali atrodyti, kad gali reikti savimi pasirūpinti, nes vis tiek medalių nelaimėsime“, – svarstė sporto psichologas.

Kaip ne kartą sakė E. Ulanovas, jis nežais dėl asmeninių priežasčių. Kaip teigė krepsinis.net žurnalistė Gabrielė Miknevičiūtė, L. Lekavičius nežais rinktinėje dėl šeiminių priežasčių, laukiančio šeimos pagausėjimo, o M. Grigonis nori susitvarkyti nugaros problemas, nes didžiąją dalį sezono žaidė su nugaros skausmais. Beje, G. Miknevičiūtė teigė, kad R. Giedraičio atsakymo jai sulaukti nepavyko.

Sporto psichologas R. Malinauskas nusprendė pasvarstyti, kokios priežastys atsisakyti žaisti rinktinėje galėtų būti pateisinamos, o kurios – ne.

„Tai, ką pasvarstysiu, nėra šimtaprocentinė tiesa, bet pasvarstymas. Pateisinama priežastis gali būti nuovargis, ne tik fizinis, bet ir emocinis, tas emocinis pervargimas. Gal yra svarbu sportininkui išsaugoti sveikatą, nes jei jis atstovaus, jam psichinė sveikata dar labiau pablogės. Kita pateisinama priežastis yra trauma, po jos svarbiausia užtikrinti sportininko sveikatą, gerovę ir saugumą. Gal dėl D. Sabonio piršto tai yra pateisinama. Trečia pateisinama priežastis būtų asmeniniai prioritetai. Jei sportininkas turi individualių tikslų, jei nori vesti, būti su šeima, gal jam ir klubo karjera yra svarbi. Mes tada negalime smerkti to žaidėjo dėl to, kad jis turi rinktis savo karjerą, kelią, jis turi teisę pasirinkti savo poreikių patenkinimą“, – dėstė R. Malinauskas.

Kaip pagrindinę nepateisinamą priežastį pašnekovas įvardijo tokį atvejį, kai krepšininkas atsisako padėti savo šalies rinktinei be jokio pasiteisinimo.

„Pagrindinė nepateisinama priežastis būtų tada, kai krepšininkas atsisako be jokio pasiteisinimo. Čia jau diskutuoti nesvarstau, tai yra absoliučiai nepateisinama priežastis. Krepšininkas tokiu atveju turi pasiteisinti visuomenei, šaliai, federacijai, gali vieniems vienaip, kitiems kitaip, mažiau ar daugiau, bet padaryti tai privalo“, – kalbėjo LSU profesorius.

„Kitų žaidėjų priežastys nėra tokios rimtos, bet jeigu jie nenori atstovauti Lietuvos rinktinei, tai jų apsisprendimas. Kiekvienam tikram lietuviui yra garbė ginti Lietuvos garbę ir siekti pergalių, nes visa Lietuva palaiko krepšininkus. Tiek savivaldybės, tiek valstybiniu lygmeniu krepšiniui skiriamos didelės lėšos. Kad atsisakytum žaisti, turi būti labai rimtų priežasčių, – kalbėjo Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas Vydas Gedvilas. – Yra tam tikri materialiniai dalykai – žaidėjų sutartys. Lietuvos rinktinei nėra kokių nors ypatingų premijų, vyrai atlygio negauna, jie žaidžia, nes nori atstovauti Lietuvai ir yra įaugę į lietuvišką krepšinį.“

Beje, labai daug kritikos rinktinėje atsisakę žaisti krepšininkai sulaukia iš senesnės krepšinio kartos atstovų, pastarieji dažnai sako, kad „jų laikais“ taip nebuvo. Žinoma, tokia kritika viešojoje erdvėje dažniau yra girdima dėl to, kad būtent vyresnės kartos krepšinio atstovai yra kalbinami žiniasklaidos dėl jų turimo autoriteto, tačiau R. Malinauskas labiau norėtų pabrėžti ne kartų skirtumus, o laikotarpių skirtumus.

„Kartų skirtumas yra, bet pažiūrėčiau plačiau – tai yra laikmečio skirtumas. Kartų skirtumų atsirasdavo ir anksčiau, tų atsisakymų būdavo ir anksčiau, tai ne naujiena. Bet net ir kam nors atsisakius toms rinktinėms sekdavosi, visi nustebdavo. Kiti laikai atėjo, kai pirmiausia turi būti užtikrinta krepšininko gerovė, saugumas. Patys krepšininkai irgi žiūri, kaip gauti palankiausias sąlygas, kai turi save parduoti kuo brangiau“, – kalbėjo R. Malinauskas.

Beje, sporto psichologas pastebėjo, kad ir patys krepšininkai šiais laikais lengviau tvarkosi su kritika dėl atsisakymo žaisti rinktinėje.

„Jei anksčiau, tai krepšininkas, kuris atsisako, būdavo visuotinai smerkiamas. Bet dabartinių laikų krepšininkai, jų vidinis balsas sako: neteisk ir nebūsi teisiamas. Jie supranta, kad gal piktų komentarų socialiniuose tinkluose bus prirašyta, bet jie supranta, kad jų negalima teisti ar smerkti, ypač jei tai yra daugiau ar mažiau pateisinama priežastis. Dabar kartais į antrą planą nueina tai, kad sportininkai yra labiau egoistiški, bet taip yra, nes viskas turi savo kainą, jie žiūri ir rūpinasi savo gerove. Visuomenė gali juos smerkti, bet sportininkas žino, kad jo būklė yra jo prioritetas“, – teigė R. Malinauskas.

„Manau, kad tie žaidėjai, kurie jau labai aiškiai pasakė, kad nedalyvaus rinktinėje, nėra tie, kurie nulemtų mūsų rinktinės rezultatą. Yra daug Lietuvoje žaidėjų, kurie veržiasi į rinktinę, manau, kad tas noras žaisti rinktinėje ir didelė motyvacija atstovauti Lietuvai nulems rungtynių ir galbūt visų varžybų rezultatą. [...] „Mes norim turėti savo Lietuvos vyrų krepšinio rinktinėje motyvuotus žaidėjus, kad jie norėtų būti rinktinėje, kad jie norėtų pergalių, būtų išalkę tų pergalių“, – kalbėjo V. Gedvilas.

Tai patvirtina sklandančią nuomonę, kad tai, jog rinktinėje bus tik labiausiai motyvuoti krepšininkai, gali tapti ir pozityviu dalyku.

„Tada ateis žaidėjas, kurio techniniai ar taktiniai gebėjimai nėra tiek ištobulinti, bet jis turi kovinę dvasią, tai tikrai gali būti pliusas rinktinei. Ateis žaidėjai, kurie pasitikės vieni kitais, kuriems bus lengviau atlaikyti kritiką iš išorės, nes jie bus susitelkę, susitelkę į savo tikslus. Jie norės siekti rezultato, vidinis balsas jiems nesipriešins. Tokie žaidėjai turės racionalesnį mąstymą, nes žvaigždės kartais galvoja, kad negali daryti klaidų, o tie atėję sportininkai vietoje tokio įsitikinimo turės suvokimą, kad yra žmogiška daryti klaidų, o ir treneris galbūt atleis jiems tokias klaidas, kokių neatleistų žvaigždei“, – teigė R. Malinauskas.