Po Vitalijaus Karpačiausko pergalių laikas atėjo naujajai Lietuvos bokso kartai, kuri ir dabar atstovauja Lietuvai ir vis dar garsina šalies vardą pasaulyje. Vienas jos atstovų – Egidijus Kavaliauskas. Jis sporte atsidūrė dar vaikystėje, jo gyvenime netrūko futbolo, pradėjęs nuo kitų kovos menų, vaikinas pasirinko boksą, o po solidžios bokso mėgėjo karjeros ėmė siekti profesionalų bokso viršūnių ir nesiruošia sustoti: „Mano treneris mėgdavo pajuokauti ir man pasakė: „Bokse, kaip ir kortose, jei paėmei jas į rankas, turi partiją žaisti iki galo.“ Tai aš vis dar žaidžiu savo partiją.“
Atkūrus nepriklausomybę Lietuvos boksas gyvavo ir toliau, rinktinės atstovai kartkartėmis užlipdavo ir ant aukščiausios apdovanojimų pakylos. Nuo 1996 iki 2008 metų Lietuvos boksininkai tris kartus iškovojo Europos čempionatų bronzos medalius, vieną kartą sidabro, kartą pasisekė iškovoti bronzos medalį pasaulio čempionate, o Lietuvos bokso rinktinė dalyvavo visose olimpinėse žaidynėse. Tiesa, jose medalių dar teko palaukti.
E. Kavaliausko sportinis kelias buvo vingiuotas, pažymėtas tiek džiugių pergalių, tiek skausmingų nusivylimų. Pirmoje šios istorijos dalyje sužinosite apie E. Kavaliausko pirmuosius žingsnius koviniame sporte, pirmąsias pergales ir pralaimėjimus bei kelionę į bokso olimpą.
Taip pat skaitykite
Pažintis su smūgiais – visai ne bokso ringe
„Koviniais menais pradėjau užsiimti nuo septynerių, mane treniravo tėtis. Tada tą sportą vadinome kovine savigyna. Kažkas panašaus į karatė, bet naudodavome ir bokso, ir tai (thai) bokso elementus, imtyniavome. Realiai buvo kažkas panašaus į UFC, tik buvome su kimono ir didesnėmis pirštinėmis.
Dalyvavau ir tai (thai) bokso, ir kikbokso varžybose. O kai suėjo 13 metų, tėtis nuvedė į bokso salę ir pastūmėjo eiti bokso keliu. Jis norėjo, kad lankyčiau boksą, nes tai olimpinė sporto šaka ir perspektyvų šiame sporte yra daugiau“, – apie pirmuosius žingsnius LRT.lt pasakojo E. Kavaliauskas.
Treniruotes kaunietis pradėjo lydimas tuomečio Kauno bokso klubo „Gongas“ trenerio Juliaus Kolčevo.
„Kai mane 13 metų atvedė į salę, ten jau buvo susirinkusi labai didelė grupė, jie buvo kaip komanda. O aš atėjau kaip visiškas naujokas – jie manė, kad aš kovų neragavęs, pastatė į sparingus su savo komandos geriausiu boksininku.
Jis bandė sparinge man ir visiems įrodyti, kad salėje yra geriausias, bet turėjo nusivilti – tą sparingų sesiją tikrai pralaimėjo. Po treniruotės dar norėjo man grasinti, gąsdino, bet jau labai greitai mes tapome tikrai gerais draugais“, – apie įnirtingą startą Kauno bokso salėje pasakojo boksininkas.
Pirmoji patirtis bokso ringe dažnam jaunuoliui būna itin įsimintina – pilve žaidžiantys drugeliai maišosi su galvoje riaumojančiu liūtu, kuris nori ringe išplėšti pirmąsias žūtbūtines pergales. Tokių momentų yra patyręs ir E. Kavaliauskas.
„Kai būdavo paruoštas kovų sąrašas, jį pakabindavo ant sienos ir visi vaikai bėgdavo žiūrėti ir ieškoti savo oponento – aš čia kovoju, aš čia su šituo kovoju – juk dauguma vienas kito nepažinojo.
Mes dažnai ir pajuokaudavome. Jei pamatydavome, kad kas iš kito miesto boksuosis su mūsų salės draugu, visada pradėdavome svečią gąsdinti, o po to savo salės draugui pranešdavom, kad priešininkas jo bijo. Būdavo visokių smagių momentų. Kai vaikas esi, nuolatos nerviniesi, jaudiniesi, viduje viskas dega, bet dabar gera viską prisiminti“, – apie pirmąsias kovas pasakojo boksininkas.
Kaune gimęs Egidijus nebuvo namisėda, aktyvus laisvalaikis visuomet buvo pirmas pasirinkimas, o nuobodžiauti neleisdavo ir kita aistra – futbolas.
„Futbolas šalia buvo visą laiką, nuo pat mažens. Nustojau žaisti labiau tik tada, kai atvykau į Ameriką. Čia futbolas mano gyvenime labiau egzistuoja kaip FIFA žaidimas. Futbolas visada buvo ir yra mano itin mėgstamas sportas.
Kai buvau mažesnis, diena atrodydavo taip: eidavau į mokyklą, tuomet į bokso treniruotę, o po jos kieme žaisdavome futbolą.
Futbolas leisdavo atsipalaiduoti nuo bokso, bet tuo pačiu metu palaikyti sportinę formą“, – apie futbolo kamuolio vaidmenį gyvenime pasakojo boksininkas.
Nuolatinis fizinis aktyvumas padėjo greitai tobulėti ir siekti vis aukštesnių prizinių vietų. Tačiau E. Kavaliauskas neapleisdavo mokslų – tėvai nuo pat mažens ugdė disciplinuotumą ir mokė suprasti išsilavinimo svarbą.
„Visko būdavo toj mokykloj, bet nuo pat mažens grįžęs iš mokyklos padarydavau namų darbus ir tik tada galėdavau eiti į bokso treniruotes ar kitaip leisti laisvalaikį.
Kol nepadarydavau pamokų, tėvai neleisdavo nieko kito veikti“, – santykį su mokslais prisiminė sportininkas.
Įspūdingų pasiekimų iš E. Kavaliausko ilgai laukti neteko – 16 metų sulaukęs vaikinas vos po trejų metų bokso salėje užlipo ant Europos jaunių čempionato trečios vietos pakylos laiptelio ir tai padėjo suprasti, ko pats nori iš šio sporto.
„Jau šešiolikos metų supratau, kad esu ten, kur ir turiu būti. Iki to laiko ir tėčiui tekdavo mane tempti, stumti į salę, kad sportuočiau. O po Europos jaunių čempionato bronzos atėjo supratimas, kad esu savo rogėse, tai yra tai, kas man patinka, ir boksas bus mano gyvenimas“, – bronzos svarbą įvertino boksininkas.
Būdamas 16 metų E. Kavaliauskas į pasiekimų sąrašą galėjo įtraukti ir dar vieną – būdamas nepilnametis dalyvavo Lietuvos suaugusiųjų bokso čempionate. Tiesa, ne itin sėkmingai, bet patirtis buvo neįkainojama. Vėliau, būdamas 17-os, laimėjo pirmą kartą organizuojamą Dano Pozniako jaunimo turnyrą.
„Pirmame Lietuvos suaugusiųjų bokso čempionate dalyvavau būdamas 16 metų. Tėvai rašė prašymą, kad man leistų ten dalyvauti. Čempionatas vyko Kaune ir pirmą kovą aš pralaimėjau boksininkui, kuris tais metais tapo čempionu.
Po metų Vilniuje vyko pirmasis Dano Pozniako turnyras. Man tapti pirmuoju šio turnyro čempionu buvo labai svarbu ir dar jame buvau apdovanotas kaip geriausias turnyro boksininkas“, – vardijo E. Kavaliauskas.
Boksininko pilnametystė – pasiekimų džiaugsmai ir trenerių ašaros
Dažno boksininko pilnametystė tampa lemiama riba – aštuoniolikmetis arba pasirenka boksą ir jame lieka ilgam, arba sportines ambicijas apleidžia, prioritetus teikdamas kitoms gyvenimo sritims, galbūt ir visiškai palieka salę.
„Manau, čia visos Lietuvos visuomenės bėda, turime neteisingą požiūrį į sportą. Pažiūrėkime į boksą.
Kai vaikas gyvena su tėvais, jis yra aprūpintas, maistas paruoštas, jam suteikiamos galimybės vykti į salę, treniruotes. Kai vaikui sueina 18 metų, o po to jis pradeda ir savarankišką gyvenimą, boksas Lietuvoje jam nesuteikia tokių finansinių galimybių, kad jis galėtų išsilaikyti ir boksuodamasis pragyventi.
Iš bokso Lietuvoje pragyventi yra labai labai sunku. Aš manau, kad tai turėtų keistis. Boksas yra viena populiariausių sporto šakų, viena seniausių sporto šakų, olimpinė sporto šaka, tad ir finansavimas turėtų didėti, o ir visuomenėje turėtų būti populiarinama“, – pilnametystės iššūkius, tenkančius bet kuriam boksininkui, apibūdino E. Kavaliauskas.
Pačiam boksininkui šis perėjimas buvo sudėtingas dėl fizinių, o ne dėl psichologinių aplinkybių – perėjęs į suaugusiųjų ringą E. Kavaliauskas savyje turėjo atrasti daugiau jėgų, bet galvoje viskas buvo aišku, kelias nuo bokso nenukrypo.
„Aš esu labai užsispyręs. Bokso klube, kuriame treniravausi, buvome 5 draugai, kurie kartu augome, vykome į varžybas – jaunučių, jaunių, jaunimo. Kai mums visiems suėjo 18 metų, jie vienas po kito pradėjo nebeateiti į salę. Pasukome skirtingais keliais. Iš mūsų visų aš likau vienas salėje pas trenerį.
Mano treneris mėgdavo pajuokauti ir tada man pasakė: „Bokse, kaip ir kortose, jei paėmei jas į rankas, turi partiją žaisti iki galo.“ Aš vis dar žaidžiu savo partiją“, – kalbėdamas šypsojosi E. Kavaliauskas.
Būdamas 15–16 metų E. Kavaliauskas buvo labai smulkaus sudėjimo, o dėl to pasitaikydavo ir kurioziškų situacijų.
„Kai man buvo 15-a, gal 16 metų, buvau labai smulkus, svėriau gal tik 50 kilogramų. Priėjo vienas futbolo treneris ir pasiūlė pažaisti komandoje, bet jis manė, kad man 11 metų. Nepavyko, nes atrodžiau labai smulkus, bet buvau vyresnis“, – prisiminė kaunietis.
Suaugusiųjų boksas nuo jaunimo ir jaunių iš esmės skiriasi fiziškumu, kovos intensyvumu, tad dauguma jaunųjų boksininkų privalo sutvirtėti ir pasiruošti atkaklesniems susidūrimams.
„Suaugusiųjų bokse reikėjo tikrai daugiau jėgos. Esu dėkingas ir Narkevičiui, ir visiems vyresniems, kurie būdavo mūsų salėje. Vyresnius boksininkus visada stebėdavau, mūsų salėje treniruodavosi ir rinktinės atstovai. Stengdavausi iš jų mokytis, pastebėti naudingus dalykus, perimti jų patirtį. Nuo 16 metų treneris leisdavo sparinguotis su vyresniais boksininkais, tai man labai padėjo augti ir tobulėti.
Sparingai su vyresniais boksininkais, sunkios patirtys, gavimas per kuprą augino norą sugebėti duoti atgal. Su laiku pradėjau ir aš atgal tiems seniams duoti. Tai ir padėjo susiformuoti kaip suaugusiam boksininkui“, – sunkių sparingų naudą įvertino boksininkas.
Marių Narkevičių boksininkas mini ne be reikalo – būdamas 18-os antrajame savo Lietuvos čempionate finalo kovoje turėjo pripažinti M. Narkevičiaus pranašumą ir liko antras.
„Kitame čempionate dalyvavau būdamas 18 metų ir finale pralošiau Mariui Narkevičiui. Manau, dar turėčiau su juo išsiaiškinti, su rezultatu aš vis dar nesutinku, jaučiau, kad laimėjau. Nuoskaudą turėjau, bet viskas suprantama – Narkevičius tuo metu buvo Lietuvos čempionas, atstovavo rinktinei, o aš atėjau kaip jaunas vaikėzas, norintis pakrauti čempionui malkų“, – pralaimėjimą finale su lengva šypsena prisiminė E. Kavaliauskas.
Pasaulio čempionato bronza ir lemtingasis Londonas
2008 metais E. Kavaliauskas dar kartą laimėjo Lietuvos čempionatą ir patekęs į Lietuvos rinktinę ėmė rengtis Pekino olimpinėms žaidynėms. Tiesa, kelyje iki jų dar buvo vienas svarbus žingsnis – olimpinis bokso atrankos turnyras.
Pirmajame Europos zonos atrankos turnyre E. Kavaliauskas suklupo pusfinalyje, likus vienam žingsniui iki kelialapio. Antrasis atrankos turnyras buvo šūvis į taikinio centrą – pasiekus finalą pavyko iškovoti kelialapį į olimpiadą.
„Pirmajame turnyre pralošiau pusfinalyje vengrui, o į olimpiadą galėjai pakliūti tik patekęs į finalą. Kova su vengru buvo sunki, tris kovas laimėjau iš eilės, kelialapis buvo ranka pasiekiamas, bet suklupau.
Tada įdėjau dar daugiau darbo ir dar sunkiau ruošiausi. Antras turnyras buvo sėkmingesnis ir patekus į finalą pavyko gauti kelialapį į olimpiadą. Atrodė, kad jau iššovė visi fejerverkai, nuotaika buvo fantastiška“, – patekimo į pirmąją olimpiadą džiaugsmą prisiminė boksininkas.
Pekinas, deja, E. Kavaliausko „vienos svajonės“ (Pekino olimpinių žaidynių oficialus šūkis buvo „Vienas pasaulis, viena svajonė“ – aut. past.) neišpildė – jau pirmoje kovoje teko pripažinti Prancūzijos boksininko pranašumą. Lietuvis šiam boksininkui pralaimėjo jau antrą kartą tais pačiais metais.
„Pasiruošime atrankoms buvau pasiekęs labai gerą sportinę formą, bet iškovojęs kelialapį apsukų treniruotėse vis tiek nemažinau.
Pekino olimpiadoje antrą kartą pralaimėjau tam pačiam boksininkui – prancūzui Alexis Vastine'ui. Pirmą kartą pralaimėjau vienu tašku, antrą kartą irgi teko pripažinti jo pranašumą. Tuo metu man buvo 20 metų, tad ir baisaus nusivylimo nebuvo – buvau jaunas ir džiaugiausi, kad pavyko dalyvauti olimpiadoje“, – pasakojo E. Kavaliauskas.
Išmoktas pamokas E. Kavaliauskas netruko pritaikyti – per kitus dvejus metus tapo tarptautinių turnyrų nugalėtoju, prizininku, apgynė Lietuvos čempiono titulą ir 2011 metais vykdamas į pasaulio čempionatą Baku jau buvo kitoks kovotojas. Pasiektas rezultatas iškalbingas – iškovotas bronzos medalis tapo aukščiausiu Egidijaus pasiekimu mėgėjų ringuose. Tiesa, medalis neatėjo be kartėlio ir naujų pamokų.
„Kai augi, pamatai klaidas, kurias daro treneriai, kai mėgina nuteikti boksininkus kovai.
Tuo metu tam, kad patektum į olimpiadą, pasaulio čempionate užteko pasiekti ketvirtfinalį. Kai man tai pavyko padaryti, visi aplinkui jau buvo laimingi ir atrodė, kad pasaulio čempionatas ties tuo ir baigiasi – ir pačiam atrodo, kad to užtenka, o ir treneriai nespaudžia siekti daugiau.
Bet tada pavyko ketvirtfinalyje nokautuoti Europos čempioną iš Velso. Pusfinalyje manęs laukė Kazachstano boksininkas, labai stiprus, buvau jam ir pralošęs.
Nėra ko labai kaltinti, bet į tą kovą nėjau nugalėti – turėjau išeiti, truputį pasiboksuoti, bet treneriai nuteikinėjo, kad po dviejų raundų mane „nuims“, nes vis tiek negaliu laimėti tos kovos. Be abejo, tai buvo labai blogai, manau, taip niekada neturėtų būti. Deja, taip jau išėjo ir dėl to užėmiau trečią vietą“, – apie savo patirtį su lengvu liūdesiu kalbėjo E. Kavaliauskas.
2012 metais kauniečiui pavyko dar kartą patekti į olimpines žaidynes – šįkart keliai vedė į Londoną. Ši olimpiada E. Kavaliauskui buvo lemtinga, deja, ne dėl aukščiausių pasiekimų olimpiniame ringe.
„Man vis dar didelė nuoskauda, yra daug visokių niuansų. Galima daug ką kaltinti, galima ir nekaltinti, aš labiausiai dėl nesėkmės kaltinu save. Nepavyko.
Pirmoje kovoje boksavausi su tuo pačiu boksininku, kurį nokautavau pasaulio čempionato ketvirtfinalyje (Velso atstovu). Treneriai suformavo tokią taktiką: „Eik ir vėl jį nukirsk.“
Atėjau bandydamas nokautuoti, o jis buvo pasiruošęs, išanalizavęs mano klaidas ir sugebėjo mane įveikti taškais“, – apie trumpą olimpinę kelionę Londone pasakojo E. Kavaliauskas.
Sportininko viduje vis dar liepsnojo bokso ugnis, kuri Lietuvoje skleistis jau negalėjo – teko dairytis už Atlanto, o ir galimybių tai padaryti buvo.
„Dar prieš pasaulio čempionatą, 2011 metais, buvau gavęs pasiūlymą iš Egio Klimo (profesionalaus bokso vadybininkas, kurio paslaugomis naudojasi daugelis geriausių pasaulio boksininkų, tarp jų ir Vasilijus Lomačenka – aut. past.) – jeigu pateksiu į olimpiadą, jai ruoštis galiu atvažiuoti į Ameriką. Tuo metu Lietuvos bokso federacija manęs neišleido. Teigė, kad visa rinktinė turi ruoštis kartu ir negaliu vienas treniruotis atskirai. Tuomet pasišnekėjome su Klimu ir jis man pasiūlė atvažiuoti į Ameriką ir boksuotis profesionaliai iškart, kai tik būsiu pasiruošęs.
Po Londono olimpiados praėjo pora dienų ir paskambinau Klimui – pasakiau, kad esu pasiruošęs važiuoti į Ameriką ir tęsti karjerą ten. Supratau, kad Lietuvoje kaip boksininkas tobulėti nebegaliu. Čia pasiekiau viską, ką galėjau, ir mano treneris man daugiau nieko naujo negali parodyti“, – apie vieną didžiausių sprendimų karjeroje kalbėjo E. Kavaliauskas.
