Sportas

2020.11.22 13:10

Lietuvos bokso istorija. Pozniako olimpinis auksas ir sombreras ant galvos

Martynas Nesavas, LRT.lt2020.11.22 13:10

Vaikinas iš Vilniaus, nuvertęs bokso kalnus visame pasaulyje ir pakeliui iškovojęs pirmąjį Lietuvos olimpinį auksą, – taip būtų galima apibūdinti Daną Pozniaką. Įspūdingą kovų kraitį turintis kovotojas savo geriausia sportine forma šlavęs iš kelio visus savo oponentus. LRT.lt toliau tęsia straipsnių ciklą apie geriausius Lietuvos boksininkus ir svarbiausias jų kovas.

Apie legendinio D. Pozniako gyvenimą ir karjerą bokso ringe yra kalbėta tikrai ne vieną kartą ir ne du, jo garbei yra netgi sukurtas dokumentinis filmas „Danas Pozniakas. Auksinio ringo istorija“, jo garbei Lietuvoje kasmet yra rengiamas tarptautinis jaunimo turnyras. Tačiau bokso istorijos ciklui tikriausiai įdomiausia dalis – pasirodymai ringuose ir jų analizė – truputėlį lieka pakraštyje, tad šį aspektą ir būtų verta panagrinėti šiek tiek giliau.

Dokumentinis filmas „Danas Pozniakas. Auksinio ringo istorija“

Tvirtas vaikinas, kuris boksą pažino Vilniuje

D. Pozniakas gimė 1939 metais Lenkijoje, Balstogės mieste. Vėliau šeima persikraustė į Baltarusiją, o 1950 metais atvyko gyventi į Vilnių. Būtent čia po keleto metų D. Pozniakas ir atėjo į pirmąją bokso treniruotę, o jo pirmuoju treneriu tapo vienas iš žymiausių Lietuvos trenerių Zigmas Katilius.

Vaikystėje Danas buvo labai silpnas, turėjo sveikatos problemų. Dano žmona teigė, kad boksą jis pradėjo lankyti slapta nuo tėvų, nes šie nenorėjo, kad Danas boksuotųsi. Nepaisydamas mamos protestų, jis aktyviai siekė savo tikslų bokse – treniruodavosi ir vienas, ir bendrose treniruotėse.

Bokso karjerą D. Pozniakas pradėjo 50 kg svorio kategorijoje, o 1958 m. būdamas 19 metų pirmą kartą tapo Lietuvos čempionu.

Kiek vėliau pasipylė pergalės ir tarptautiniuose ringuose – D. Pozniakas per karjerą išvis tapo 4 kartus Lietuvos ir SSRS, 3 kartus Europos ir 1 kartą olimpiniu čempionu.

Auksinės Pozniako olimpinės žaidynės su sombrerais

1968 m. metais vykusios vasaros olimpinės žaidynės Meksikoje buvo išties išskirtinės tiek delegacijai iš Lietuvos, tiek ir visam pasauliui. Pirmą kartą Lotynų Amerikos šalyje surengtos žaidynės pasižymėjo tuo, kad per jas buvo pagerinti net 78 olimpiniai ir 28 pasaulio rekordai, nepaisant to, kad čia pirmą kartą buvo vykdoma dopingo kontrolė.

Taip pat ši olimpiada buvo itin sėkminga ir visai delegacijai iš Lietuvos – visi, išskyrus vieną, olimpiečiai Meksiko mieste tapo olimpiniais čempionais ar prizininkais.

Tačiau D. Pozniako žygis olimpiniame ringe buvo išties išskirtinis ir padovanojo pirmąjį olimpinį auksą Lietuvos istorijoje.

Kelionė link olimpinio aukso prasidėjo nuo susitikimo su Kubos boksininku Gregorio Aldama – 1962 m. Centrinės Amerikos ir Karibų žaidynių antros vietos laimėtoju. Kova, nors ir prasidėjo lėtai, vystėsi D. Pozniako naudai. Lietuvis daug dirbo kontratakuodamas priešininką ir vargino jį smūgiais į korpusą. Pirmą olimpinę kovą D. Pozniakas laimėjo nokautavęs kubietį.

Ketvirtfinalyje D. Pozniako laukė iš Lenkijos kilęs Rytų Vokietijos boksininkas Jurgenas Schlegelis. Tai buvo patyręs boksininkas – sunkiasvoris Europos čempionato trečiosios vietos prizininkas, 1964 m. Tokijo olimpinėse žaidynėse iškovojęs penktąją vietą. Tačiau ir toks patyręs varžovas absoliučiai nesugebėjo prilygti D. Pozniakui – šis vokietį įveikė vienbalsiu teisėjų sprendimu.

Paskutinis D. Pozniako varžovas kelyje į finalą buvo Georgijus Stankovas, už lietuvį aukštesnis kovotojas iš Bulgarijos. Ūgio pranašumas bulgarui nepadėjo ir D. Pozniakas dar vienu teisėjų vienbalsiu sprendimu pasiekė užtikrintą pergalę.

Finale D. Pozniakas turėjo susitikti su rumunu Ionu Monea, bet šis ringe taip ir nepasirodė – patyrė traumą. Prieš pat D. Pozniakui išeinant į ringą atėjęs rumunas pareiškė, kad susižeidė nosį ir boksuotis negalės.

Kaip teigė pats D. Pozniakas, tai apkartino pergalę, o ir tarptautinėje arenoje sukėlė diskusijas, ar be kovos gautas olimpinis auksas yra tokios pačios vertės. Tačiau daug abejonių neturėjo būti jau tada, o ir vėlesni įvykiai išsklaidė bet kokius priekaištus – lietuvis D. Pozniakas buvo nugalėjęs I. Monea 1967 m., o paskui jį įveikė ir 1969 m. Europos čempionate, kuriame auksą iškovojo jau trečią kartą.

Savo kovose D. Pozniakas demonstravo itin aukštą bokso intelektą: nuolat buvo matoma, kad lietuvis dirba itin konservatyviai, judesių ir smūgių gausa nors dažnai ir nepasižymi, bet kiekvienas smūgis yra apsvarstytas ir atliekamas tada, kai tai duoda daugiausia naudos. Mąstymas ringe atsiskleisdavo ir tuomet, kai D. Pozniakas smūgius atlikdavo ir varžovui į korpusą, ir į galvą, keisdavo „lygius“, o tai iš ritmo išvesdavo jo priešininkus.

Taip pat D. Pozniakas pasižymėjo taikliomis kontratakomis, o gebėjimas atlikti stiprius smūgius abiem rankomis leido patogiai jaustis visose distancijose.

Boksininkas ir už ringo virvių

D. Pozniakas tapo pirmuoju Lietuvos bokso federacijos (LBF) prezidentu atkūrus nepriklausomybę ir šias pareigas ėjo 1991–1994 metais.

Atkūrus nepriklausomybę sunkioje padėtyje atsidūrė daugelis sporto šakų, didžiausias dėmesys teko tik krepšiniui. D. Pozniakas, būdamas itin populiaria ir gerbiama asmenybe tarptautinėje bokso bendruomenėje, sugebėjo išlaikyti aukštą Lietuvos bokso lygį.

Jo vadovavimo LBF metais Vitalijus Karpačiauskas pirmą kartą po 22 metų pertraukos tapo Europos bokso čempionu.

Auksinė Lietuvos bokso dekada

D. Pozniako olimpinis aukso medalis įtvirtino 1960–1970 metų Lietuvos bokso klestėjimo laikotarpį.

Be D. Pozniako, Europos ir SSRS ringuose visą dešimtmetį dominavo ir kiti Lietuvos boksininkai – Algimantas Zurza, Jonas Čepulis (jis Meksiko olimpinėse žaidynėse užėmė antrąją vietą, pralaimėjęs tik legendiniam amerikiečiui George`ui Foremanui), Ričardas Tamulis.

Pastarasis buvo aktyvaus boksininko karjerą baigusio Algirdo Šociko auklėtinis ir ringe pasiekė ne mažiau nei mokytojas – tris kartus tapo Europos čempionu ir penkis kartus lipo ant aukščiausios SSRS čempionato pakylos.

Lietuvos bokso rinktinė tapo Baltijos šalių turnyro nugalėtoja, SSRS bokso komandiniame čempionate ji iškovojo trečiąją vietą, nugalėjo daugelį kitų rinktinių dvišaliuose susitikimuose. Nors ir su prierašu „Tarybų“, Lietuvos vardas tokiu būdu vis dar skambėdavo pasaulio ausims.