Sportas

2021.01.17 09:21

Lietuvos bokso istorija. Įspūdingi Karpačiausko pasiekimai, įrodę pasauliui, kad Lietuvos boksas vis dar gyvas

Martynas Nesavas, LRT.lt2021.01.17 09:21

Atgavus Nepriklausomybę Lietuvos sportui teko nelengva dalia išgyventi sunkų pereinamąjį laikotarpį, kurio metu trūko ir finansų, ir aiškumo. Tokio likimo neišvengė ir Lietuvos bokso bendruomenė, tačiau net ir tokiame chaose tarptautinėse arenose Lietuvos trispalvė kilo ne kartą, o Tautiška giesmė dažniausiai skambėjo kovotojui iš Panevėžio Vitalijui Karpačiauskui.

Būtent V. Karpačiausko pasiekimai tarptautiniuose ringuose ir tapo vilties simboliu bei pasididžiavimu visai bokso bendruomenei. Per savo ilgą karjerą V. Karpačiauskas tapo jaunučių, jaunių ir jaunimo, 7 kartus Lietuvos suaugusiųjų, Europos čempionu, pasaulio čempionatuose iškovojo sidabro ir bronzos medalius bei 2 kartus dalyvavo olimpinėse žaidynėse – Barselonoje ir Atlantoje.

V. Karpačiauskas boksavosi pirmojo, antrojo pusvidutinio ir pirmojo vidutinio svorio kategorijose, o pats savo boksavimosi stilių apibūdino taip: „Manau, kad ringe turėjau greičio pranašumą ir gerą kojų darbą. Negalėdavau sau leisti pavargti greičiau nei varžovas, labai nusivildavau, jei pavargdavau pirmas.

Akcentuoto smūgio, manau, kad neturėjau, nebūdavo taip, kad varžovas nuo mano smūgio rimtai griūdavo, tad mane į priekį vedė technika ir greitis“.

LRT.lt tęsia straipsnių ciklą apie geriausius Lietuvos boksininkus ir pristato V. Karpačiausko kelionę per Lietuvos ir pasaulio ringus ir pokalbį su pačiu sportininku.

Smulkus panevėžietis boksą radęs kieme

V. Karpačiauskas gimė ir augo Panevėžyje, tad ir daugiausiai laiko leisdavo būtent šiame mieste. Tačiau ryškiausi boksininko atsiminimai yra iš kaime praleistų vasarų.

„Iš vaikystės geriausiai pamenu vasaras praleistas kaime, gamtoje. Labiausiai įsiminė upė, arklys, miškas, miegojimas ant šieno – visa ta laisvė“, – atsiminimais su LRT.lt dalinosi V. Karpačiauskas.

Mokykloje panevėžietis, kaip pasakojo pats, buvo vidutiniokas – niekada neatsiliko, bet ir nesisekė pernelyg gerai.

Visuomet aktyvus V. Karpačiauskas ieškodamas savęs pamažu pradėjo artėti prie bokso pasaulio.

„Kieme vyresni mano draugai vakarais susirinkdavo po balkonais su gitaromis. Po balkonais būdavom, vieni grodavo gitaromis, kiti boksuodavosi – kai buvau mažesnis tą stebėdavau. Kažkas iš jų lankė boksą, kažkas jau ir treniruodavo. Po kurio laiko ir pats pradėjau lankyti treniruotes.

Taip pat ir vyresnis brolis turėjo didelę įtaką. Namie bandydavom su žieminėm pirštinėm treniruotis, daug tikriausiai tuo metu praradau pieninių dantų“, – apie pirmąjį prisilietimą prie bokso pasakojo V. Karpačiauskas.

Pirmąsias treniruotes V. Karpačiauskui vedė legendins Lietuvos treneris Julius Kibas – tas pats, kuris buvo pirmasis brolių Kličko treneris.

„Trenerį prisimenu kaip labai taktišką, linksmą, visada galintį ir anekdotą pasakyti, ir pokalbį palaikyti. Tik patys geriausi prisiminimai“, – mintimis apie J. Kibą dalinosi boksininkas.

Nepaisant to, kad boksuotis V. Karpačiauskas pradėjo tikrai vėlokai – pirmą kartą į bokso salę įžengė būdamas 13 metų – tačiau sėkmės skonį spėjo pajusti greitai. Tiesa buvo ir kuriozų – dėl jo svorio.

„Boksuotis pradėjau sverdamas vos 28 kg, bet po to greitai pradėjau augti. Treneris prieš pirmas varžybas už kelnaičių kišdavo papildomai svarelių, kad galėčiau dalyvauti, nes tokios lengvos svorio kategorijos tiesiog nebuvo“, – kalbėjo panevėžietis.

Pirmosios varžybos baigėsi lygiosiomis, tačiau jau gana greitai V. Karpačiauskas pradėjo lipti tik ant pirmojo nugalėtojų laiptelio.

„Pirmoje kovoje, pamenu, kad mačiau tik varžovo veidą, o visa salė sukosi aplinkui. Ši kova vyko prieš Latvijos rinktinę ir ji baigėsi lygiomis. Sakė žmonės, kad per pertraukėles kampe ir kojas permetęs sedėjau – nebuvo tiek daug to sportinio profesionalumo.

Praėjus kiek daugiau nei metams nuo treniruočių pradžios dalyvavau Šatkovo jaunučių turnyre, kuriame iškovojau pirmąją vietą ir buvau pripažintas geriausiu turnyro boksininku“, – pirmąją rimtą karjeros pergalę prisiminė V. Karpačiauskas.

Nuo to laiko V. Karpačiausko pasiekimų kraitis nenustojo augti – iki pilnametystės kovotojas sugebėjo tapti ir jaunių, ir jaunimo amžiaus grupių čempionu. Dauguma jaunų sportininkų susiduria su motyvacijos trūkumu ar nenuoseklumu, bet V. Karpačiauskas nemano, kad tai jam kažkada buvo problema.

„Motyvaciją paauglystėje išsaugojau lengviau, nes jaučiau, kad bokse man sekasi geriau nei vidutiniškai. Kažkur labai norėjau būti geresnis už vidutiniokus, o bokse tokiu ir jaučiausi.

Visokių dalykėlių, mini metimų buvo, pas visus tokių dalykų būna. Pats ilgų pertraukų ar spėliojimų – ar lankyti, ar ne – nepatyriau. Gyvenimas pats vedė per boksą, didelių barjerų sportinėje karjeroje niekada neturėjau“, – savo karjeros pradžią įvertino V. Karpačiauskas.

Pertrauka kariuomenėje ir pirmieji žingsniai suaugusiųjų ringe

Baigęs vidurinę mokyklą V. Karpačiauskas buvo pašauktas atlikti tarnybą Sovietų Sąjungos armijoje, desantininkų dalinyje. Didžiąją tarnybos dalį V. Karpačiauskui pasisekė atlikti Kaune, sporto kuopoje, tačiau paskutinį tarnavimo pusmetį panevėžiečiui tarnauti teko Moldavijoje, žvalgų būryje.

„Patekau į Kauno 108 pulką, sporto būrį. Su manimi tarnavo ir boksininkai, ir dziudo meistrai. Mums, boksininkams, vadovavo Nikolajus Jerofejevas. Pusantrų metų tarnavau Kaune, pavykdavo ir į varžybas ištrūkti, ir savaitgaliais namo pargrįžti.

Paskui atėjo įsakymas, kad visi tarnaujantys savo šalyje turi tarnybą atlikti kitoje šalyje. Taigi, mus visus labai greitai surinko ir išgrūdo pusmečiui į Moldavijos stepes. Ten tarnybą tęsiau žvalgybos būryje, truputį elitiniame būryje.

Ten man labiausiai įsiminė, kad kartu su manimi tarnavę kariai ką jau mokėjo, tai bėgti: dantyse turėdavo cigaretę, o 12 kilometrų su automatu ir visa apranga jiems nubėgti būdavo visiškai lengvas dalykas“, – įspūdžiais apie tarnybą sovietinėje armijoje dalinosi V. Karpačiauskas.

Baigęs tarnybą V. Karpačiauskas grįžo į Lietuvą ir 1986 m. įstojęs į Kūno kultūros institutą tapo vienu iš pirmųjų absolventų diplomą gavusių jau nepriklausomoje Lietuvoje.

Mokydamasis institute V. Karpačiauskas tris kartus tapo Lietuvos čempionu, pirmąjį kartą boksavosi Baltijos šalių čempionate, kuriame jam iškovojus auksą skambėjo ir Tautiška giesmė. Deja, šios pergalės nenustelbė pasimetimo jausmo, apėmusio daugelį sportininkų Lietuvai atgavus Nepriklausomybę – nežinomybė dėl tarptautinių ir nacionalinių varžybų, finansavimo ir ateities sukėlė daug naujų iššūkių.

„Būtent tas pereinamasis laikotarpis man ir buvo tas, kuomet galvojau mesti didįjį sportą. Keitėsi valdžios, nei treneriai, nei sportininkai nieko nežinojo, nebuvo nei varžybų, nei aiškios programos, tad galvojau, ar man viso to reikia.

Turėjau ir pašalinių „bizniukų“ – karoliukai, megztiniai iš Maskvos. Draugai kalbino užsiimti tokiais versliukais vis daugiau, o ir pats galvojau, gal ir laikas nebesiboksuoti, nes tos kelionės į Maskvą išvargindavo labiau nei sportas“, – apie pirmuosius savo gyvenimo metus nepriklausomoje Lietuvoje pasakojo V. Karpačiauskas.

Tačiau V. Karpačiauską greitai pasiekė netikėtas pasiūlymas, kuris nukreipė jo karjeros traukinį naujomis vėžėmis.

„Mane išgelbėjo nuvažiavimas į Lenkiją, visada noriu padėkoti Lenkijos treneriams – tik jų dėka grįžau į didįjį sportą.

Kažkur apie 1991 metus atvažiavo Lenkijos treneriai į Lietuvą ir pasiūlė man boksuotis jų lygoje, kurioje leisdavo keletai užsieniečių atstovauti jų komandoms. Būtent šis pasiūlymas ir varžybos Lenkijos lygoje pastūmėjo mane link apsisprendimo, kad reikia rimtai grįžti į sportą – atsirado antras kvėpavimas“, – karjeros vingį prisiminė V. Karpačiauskas.

Pirmosios olimpinės žaidynės ir svarbios pamokos

Sutvirtėjęs ir naujų jėgų Lenkijos ringuose atradęs V. Karpačiauskas išsiruošė į savo pirmąją olimpiadą, kuri buvo pirmoji vasaros olimpiada ir visiems nepriklausomos Lietuvos sportininkams.

„Žaidynės paliko labai gerus prisiminimus – nuo olimpinio miestelio iki bendravimo su kitais sportininkais. Man ten viskas tiesiog klostėsi puikiai, nebuvo traumų, gerai jaučiausi, turėjome 4 boksininkų komandą“, – pozityviais įspūdžiais apie Barselonos olimpines žaidynes dalinosi V. Karpačiauskas.

Pirmoje olimpinėje kovoje V. Karpačiauskas susitiko su Andrėjumi Pestrajėvu, rusu atstovavusiu Jungtinę komandą. Įveikęs pastarąjį V. Karpačiauskas į ringą lipo prieš Pepe’ą Riley, tuo metu pajėgų amerikietį. V. Karpačiauskas šioje kovoje su varžovu susitvarkė užtikrintai ir jo kelyje link medalio atsirado kovotojas iš Tailando – Arkomas Chenglai.

„Dejuosiu dėl teisėjų, bet jau nelabai čia žmonėms įdomu. Pirmą dieną susitikau su rusu – jaučiau, kad vos vos laimiu, labai pavargau. Antra kova vyko prieš amerikietį – jau viskas geriau klostosi, jaučiu, kad atrandu savo ritmą. Trečioji kova vyko prieš Tailando atstovą.

Prieš susitikimą peržiūrėjau jo kitų kovų įrašus, supratau, kad jis silpniausias šiame turnyre ir jaučiausi tikrai geresnis už jį. Eidamas į ringą turėjau planą, pasiunčiau jį kartą į nokdauną, jaučiau, kad visą planą gan neblogai ir įvykdžiau.

Paskutiniame raunde nebenorėjau jau per daug veltis į kovą, nes jaučiau, kad viską padariau, viską ką reikėjo. Einant į kampą po kovos išgirdau, kaip man už nugaros visa Tailando delegacija su džiaugsmais pašoko. Tada jau supratau, kad visgi pralaimėjau šią kovą – tuo patikėti negalėjau nei aš, nei mano treneris“, – keistą rezultatą prisiminė panevėžietis.

Noras pasitaupyti trečiajame raunde, V. Karpačiausko nuomone, tapo ta klaida, kuri lėmė jo pralaimėjimą.

„Galbūt kiek per daug skaudi pamoka, norėtųsi tokią pamoką išmokti ne olimpinėse žaidynėse. Išmokau, kad reikia visuomet kovoti iki galo, nepaisant to, kaip sekasi ringe.

Tuo metu buvau pačiame jėgų pike, man buvo 24 metai. Ir dabar savo auklėtiniams sakau: jei tik galit, neskubėkit mesti sporto. Mes, lietuviai, tikriausiai esame vėlesnio brendimo, pats pajaučiau, kad su vyrais galiu fiziškai galynėtis tik būdamas kokių 23 metų“, – apie išmoktas pamokas ringe kalbėjo V. Karpačiauskas.

Istorinis Europos čempionatas

Kelyje link Europos čempionato V. Karpačiauskas įsirašė dar vieną aukščiausio lygio pasiekimą į savo sąskaitą – 1993 m. Suomijoje panevėžietis tapo Pasaulio bokso čempionato sidabro medalio nugalėtoju.

„Buvo 1993 metai, vis dar buvau ant bangos. Prieš Europos čempionatą pavasarį vyko Pasaulio bokso čempionatas, jame iškovojau antrąją vietą, tad jaučiau, kad galiu vis dar daug padaryti“, – aukščiausio lygio pasiekimą kukliai prisiminė V. Karpačiauskas.

1993 m. Europos čempionatas vyko Bursoje, Turkijoje – tai buvo pirmasis Europos čempionatas, kuriame dalyvavo ir nepriklausomos Lietuvos boksininkai. V. Karpačiauskas prieš čempionatą turėjo abejonių dėl dalyvavimo jame.

„Bet prieš Europos čempionatą kažkaip turėjau abejonių, nenorėjau prarasti vasaros treniruotėms. Bet žmona tarė paskutinį žodį – pasakė man, kad jeigu pradėjai darbą, reikia viską padaryti iki galo.

Tad pradėjau pasiruošimą ir rudenį išskridome į Bursą, Turkiją. Pačiame čempionate vienos kovos buvo lengvesnės, kitos sunkesnės. Iki finalo nuėjau be pernelyg didelių kliūčių“, – žmonos vaidmenį darant lemiamą sprendimą ir pirmąsias kovas prisiminė boksininkas.

Finale lietuvio laukė vietinis oponentas Kenenas Öneris.

„Finale turėjau susitikti su Turkijos atstovu. Jau po olimpiados buvau gerai išmokęs visas reikalingas pamokas – numaniau, kad boksuojantis su vietiniu kovotoju reikia parodyti viską. Maža kas, gal teisėjai bus nevisiškai nešališki.

Po pirmojo raundo treneris pasakė, kad teisėjai truputi pagaili man taškų, bet pridėjau daugiau jėgų ir trečiajame raunde kova absoliučiai persirito į kitą pusę. Taigi, šioje kovoje atidaviau viską, kova buvo sunki, teisėjavimas buvo puikus ir pavyko iškovoti pergalę.

Iškovojęs pergalę širdyje labai džiaugiausi – kaip alpinistas įkopęs į viršūnę. Pirma vieta visada širdyje brangiausia. Be to, kažkaip daugiau susimąstau labiau apie trenerį, mano didžiausias noras visada yra nepavesti kitų, o po to jau pradedu galvoti apie save“, – istorinį laimėjimą Europos čempionato finale ir užplūdusias emocijas apibūdino V. Karpačiauskas.

Tiesa pergalę galėjo apkartinti ir itin įsiaudrinę Turkijos aistruoliai, kurie buvo pasiruošę pasiekti revanšą prieš lietuvį.

„Po kovos, kai jau išėjau iš ringo, pamačiau, kad manęs jau laukia grupė turkų aistruolių, bėga manęs mušti įsiaudrinę, karšti vyrukai. Tuo momentu staigiai užėmiau kovinę stovėseną ir tuo pačiu greičiu pradėjau bėgti atgal nuo jų. Bet viską aš suprantu, jie aistringai palaiko savo kovotojus, policija įsikišo ir didesnio incidento nebuvo“, – kuriozą su šypsena prisiminė V. Karpačiauskas.

Lietuvai šis medalis yra istorinis – tai buvo pirmoji pergalė Europos ringuose po 22 metų pertraukos, po to, kai 1971 m. čempionu tapo Juozas Juocevičius.

Karjera baigiasi, o Karpačiauskas – viršūnėje

Po istorinės pergalės Europos čempionate V. Karpačiauskas nė kiek nesumažino apsukų – 1995 m. Berlyne Pasaulio čempionate iškovojo trečiąją vietą, dalyvavo dar vienose olimpinėse žaidynėse 1996 m. Atlantoje, JAV (9–16 vietos), du kartus tapo Lietuvos čempionu. Net ir toliau demonstruodamas aukščiausio lygio rezultatus V. Karpačiauskas nusprendė, kad 1996 m. Lietuvos čempionatas bus paskutinis jo žygis į bokso olimpą.

„Po Atlantos olimpinių žaidynių pradėjau skaičiuoti: jeigu norėsiu dalyvauti dar vienose žaidynėse, man jau gali sukliudyti amžiaus limitas, kuris buvo 33 metai. Man tuo metu buvo 30 metų, tad į olimpiadą galėjau ir nepapulti, o man rimčiausias tikslas visada buvo olimpiada.

Taip pat ir pradėjau jausti, kad pats organizmas siunčia signalus, kad reikia pailsėti. Pradėjau bijoti to pervargimo po treniruočių ir po kovų, taip kad tas išsiskyrimas su sportu praėjo be didelių kančių – supratau, kad jau laikas.

Kai išeina du vienodo lygio sportininkai, laimės tas, kuris turės daugiau užsispyrimo, daugiau valios. Tam, kad laimėti, reikia visiškai ringe „išsikrauti“, o to jau pradėjau bijoti.

Dabar savo auklėtiniams sakau: jūs ringe atsiduokit visiškai, o aš jus iki rūbinės po kovos jau nunešiu pats. Turi išeit ir viską atiduoti ringe, o kai kuriems vaikams dabar trūksta to suvokimo “, – motyvus baigti karjerą vardino panevėžietis.

Į paskutinę V. Karpačiausko kovą susirinko minia žmonių, kurie norėjo atšvęsti garsaus boksininko karjeros pabaigą.

„Kuomet paskutinį kartą dalyvavau Lietuvos čempionate, į jį susirinko labai daug žmonių, kurie norėjo mane pasveikinti su karjeros baigimu.

Tik dabar pradedu suprasti, kad aš pusės tu žmonių net nepažinojau, reiškia, kad jie atėjo dėl manęs, kažkiek žmonių per savo karjerą galėjau paliesti, būti jiems įdomus.

Po finalinės kovos sveikinimų buvo labai daug, gavau daug dovanų. Dar ir dabar į jas namuose pasižiūriu“, – apie paskutines akimirkas ringe kalbėjo V. Karpačiauskas.

Trenerio darbas, palikimas ir žvilgsnis į dabartinį Lietuvos boksą

„Ne iš karto pradėjau treniruoti. Praėjus trumpam laikui po karjeros baigimo manęs paprašė pasekunduoti kovose.

Eidamas su sportininku link ringo pajaučiau tarsi ne tas vaikas eina į ringą, o aš pats jaudinuosi kaip prieš savo kovą. Supratau, kad man truputį per anksti dirbti treneriu, reikėjo poilsio.

Tik praėjus 8 metams po karjeros pabaigos pradėjau dirbti treneriu, dabar džiaugiuosi tuo darbu, traukia jis mane“, – apie naują vaidmenį bokse kalbėjo V. Karpačiauskas.

Paprašytas įvertinti dabartinį Lietuvos bokso lygį V. Karpačiauskas buvo atviras – potencialo yra, bet pernelyg džiaugtis negalime.

„Vertinti reikia pagal rezultatus. Ar turime mes čempionų? Atsakymas į šį klausimą ir įvertins mūsų bokso lygį. Manau, kad dabartiniai rezultatai yra tokie, kad neturim dėl ko labai ploti rankomis.

Jaunimui trūksta motyvacijos, manau. Mano laikais tam, kad nuvažiuoti net ir į Lenkiją, reikėjo nugalėti labai daug konkurentų Lietuvoje. Dabar net ir turint šansą lengvai išvažiuoti niekas to nesiima.

Reikia mums tos odos storesnės, daugiau konkurencijos, stipresnių varžovų, nes stipri opozicija užgrūdins boksininkus – reikia juos „pragrūsti per mėsmalę“. Be to bus neįmanoma nugalėti tarptautiniuose aukščiausio lygio turnyruose: dažnai lietuviai ten pralaimi ne dėl technikos ar fizinio pasiruošimo trūkumo, o dėl psichologinio palūžimo“, – apie šalies bokso padėtį kalbėjo buvęs čempionas.

V. Karpačiausko vardas ir toliau skamba Lietuvoje – kasmet šalyje rengiamas Tarptautinis V. Karpačiausko vardo bokso turnyras, kurio vienas iš steigėjų yra ir pats panevėžietis.

„Manau, kad mūsų Panevėžio bokso federacijos nuolatinis iniciatyvumas ir lėmė šio turnyro atsiradimą. Federacijos idėja buvo sukurti turnyrą, į kurį kitų miestų ar šalių boksininkai patys norėtų atvažiuoti ir domėtųsi Lietuva ir Panevėžio boksu.

Prie tokios idėjos ir norėjau prisidėti, man yra labai malonu ir gera, kad galiu garsinti savo miestą ir kelti bokso lygį“, – kukliai savo pasiekimų įvertinimą apibendrino V. Karpačiauskas.