Tą žvarbų 2025 m. gruodį rankose laikydamas nuo speigo sparčiai šąlančios arbatos puodelį, atsargiai mėginau gaudyti šilumos pliūpsnius prie liepsna banguojančio laužo netoli to pastato, kur pagal Konstitucijos dvasią turėtų dirbti mūsų atstovai.
Skaitydamas vieno mainstream portalo šedevrą apie tai, kad dviejų (ne)žinomų influencerių konfliktas dėl batų tapo toks svarbus, juokiausi, kad šiai redakcijai pasirodė prasminga skirti tiek laiko ir resursų (juk reikia sumokėti už teksto rašymą, įrangą, elektrą, įdėti intelektinių (?) pastangų ir t. t.). Nors tokia antrarūšė žurnalistika nejučia jau kurį laiką vis labiau kyla į viršų, aš vis tiek laikausi nuomonės, kad už laisvą žodį tame stingdančiame gruodžio šaltyje stovėjau ne be reikalo.
Ir tuoj paaiškinsiu – kodėl.
Tamsa, dūmai, sušalusios rankos ir šūkiai „Šalin rankas nuo laisvo žodžio“ – stovėjau ten matydamas, girdėdamas ir jausdamas tai, ir suprasdamas: kai valdantieji užsimojo imti tvarkyti žiniasklaidą taip, kaip vėliau paverstų ją savo viešųjų ryšių verge, demokratija galėjo lūžti. LRT veiklos audito išvados, žinoma, parodė taisytinas vietas, tačiau taisymas nėra ėjimas buldozeriu per žodžio laisvę ir čia dedu tašką.
Neabejoju: po LRT užėmimo, ką norėjo įgyvendinti socialdemokratų ir nemunaušrinių veikėjai, būtų atėjusi ir kitų viešosios informacijos skleidėjų ir rengėjų (taigi, įskaitant ir mano) eilė. Žinodamas savo charakterį, galėčiau iš anksto pareikšti užuojautą tiems, kurie būtų mėginę mane paimti, bet – prisipažinsiu – man nesinorėjo, kad tokia situacija apskritai susiklostytų.
Todėl labai gerai, kad žurnalistai, redaktoriai, kultūros žmonės ir dešimtys tūkstančių piliečių susitelkė prieš tąkart pateiktas itin drakoniškas LRT įstatymo pataisas, kurios su LRT audito išvadose nurodytų trūkumų pataisymu neturėjo nieko bendro. Ir labai gerai, kad visuomenei pavyko apginti bent pagrindinius žodžio laisvės principus: Seimas priėmė švelnesnį LRT įstatymą, be pačių ydingiausių nuostatų.
Žodžio laisvė apginta ir dabar kyla klausimas: kas toliau?
Čia turime pripažinti, kad laisvas žodis nėra savitikslis įrankis dėl tiesiog egzistavimo.
Ir liūdnai belieka konstatuoti: mano vertinimu, laisvas žodis ne visuomet dalyje redakcijų suvokiamas taip, kaip turėtų būti. Ar sutinkate, ar nesutinkate, kad laisvas žodis ginamas ne tam, kad redakcijos galėtų dar laisviau aiškintis, kurios influencerės batai buvo moraliai netinkami vakarienei ir kuri poniutė iš trijų aukštų rūmų šįkart pademonstravo suknelę, kainuojančią maždaug tiek, kiek kai kuriems žmonėms atsieina mėnuo orumo, ar kokio dydžio eglę premjerė pasisodino savo kieme per Kalėdas.
Mes visuotinai susitarę, kad laisvas žodis ginamas tam, kad būtų saugoma valstybės demokratija. Tai suponuoja ir Konstitucijos 25 str., ir ne be reikalo žiniasklaida vadinama ketvirtąja valdžia. Žodžio laisvė (kuri yra sudėtinė žiniasklaidos galios pozicijos dalis) ginama tam, kad žiniasklaida turėtų tokią galią, jog žmonės, jos neturintys, neliktų be balso ir atstovavimo, kai valdantieji juos ignoruoja ar nenori matyti.
Dar daugiau: žiniasklaida privalo savo galią pasitelkti ir tada, kai kyla būtinybė „priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką“ (Konstitucijos 3 str.), kaip tai teisingai pastebėjo LRT žurnalistai, rengę tylos akcijas eteryje, streiką ir mitingus.
Ir čia prieiname prie esminio momento: deja, bet valstybėje šiuo metu susiklostė situacija, kai institucija, save vadinanti Teisingumo ministerija, ima paminti konstitucinę santvarką, nevykdydama 2025 m. balandžio 17 d. nutarimo dėl partnerystės, įpareigojusio valstybę pripažinti nesusituokusias (taigi, ir tos pačios lyties poras) šeimas, o žiniasklaida į tai reaguoja vangiai.
Priežastis, kodėl institucija taip elgiasi, manau, akivaizdi: ministrės asmeninės homofobinės pažiūros. Su padėtimi žiniasklaidoje – sudėtingiau.
Deja, šiandien stebiu, kai žiniasklaida beveik be balso palieka LGBTQ+ žmones, kurių teisinė padėtis (o kartu ir visa šalies demokratija) atsidūrė ant prarajos krašto. Pavieniai straipsniai, paskęstantys šimtų kitų užkampiuose nukištų naujienų apie Špygel skyrybas sraute, nesuteikia šiai temai jokio svarbos jausmo ir nepakankamai atlieka visuomenės informavimo funkciją, t. y. skaitytojams nesukuriamas jausmas, kad kalbame apie pavojų demokratijai ir teisinei sistemai. Naujienų reportažai apie birželio mėnesį vykstančias „Pride“ eitynes yra viso labo vienadienės akcijos nušvietimas ir to problematikai, susijusiai su skylančiais demokratijos pamatais, nepakanka.
Ir man apmaudu, kad žiniasklaida, neskirdama pakankamai dėmesio LGBTQ+ teisių pažeidimams, susijusiems su Teisingumo ministerijos veiksmais, nepasinaudoja savo galios pozicija taip, kaip teisingai pasinaudojo tada, kai kilo grėsmė jos pačios nepriklausomumui.
Priminsiu, kad tuomet, kai jau premjerė Inga Ruginienė Teisingumo ministeriją patikėjo Ritai Tamašunienei, LGBTQ+ teisės Lietuvoje patyrė labai rimtą smūgį ir apie tai LGBTQ+ aktyvistai skalambijo nuolat. Remdamasis jų komentarais, ekspertų išvadomis, aktyvistų nuogąstavimais nuosekliai apie tai rašiau savo straipsniuose ir įspėjau žurnalistus privačiuose pokalbiuose, kad jie kur kas atidžiau stebėtų situaciją ministerijoje, kuri turėtų būti teisės viršenybės bastionas, bet netikėtai tapo institucija, kurioje Konstitucija mandagiai pasodinama ant suolo šalia durų į skerdyklą.
Priminsiu, kad ministerija pati komunikavo, jog pakvietė kunigus, kurie neva teiks nuteistiesiems psichologinę pagalbą (ministrė turbūt pamiršo Konstitucijos 43 str. įtvirtintą normą, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos (o ir šiaip psichologinę pagalbą teikia kvalifikuoti specialistai)).
Remiantis ministrės vidiniu vertinimu, išgalvotais techniniais trikdžiais ir teisinėmis fantazijomis skunduose teismams ministerija ima aiškinti, kad tos pačios lyties šeimos – gal dar ne šeimos (savo pačios neveikimą pasitelkia kaip argumentą, kodėl negali jų tokiomis pripažinti). Milijonais eurų disponuojanti ministerija tariamai nepajėgi sukurti paprasto registro dviejų mylinčių žmonių santykiams įregistruoti (lyrinis nukrypimas: Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimu vienoje byloje tos pačios lyties santykiai įtraukti į santuokos registrą Lenkijoje, kai ši šalis argumentavo, kad partnerystės registro joje nėra ir dėl to nėra kur viso to įtraukti).
Be kita ko, į ministrės komandą atėjo ir Kristina Zamarytė-Sakavičienė, kurios ankstesnis tekstas apie homoseksualius asmenis, kur LGBTQ+ buvo lyginti su onkologinėmis ligomis ir alkoholizmu, pripažintas pažeidžiančiu Visuomenės informavimo įstatymą oficialiu Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos sprendimu.
Taigi turime puikų teisinės valstybės erozijos pavyzdį: žmogaus teisės atiteko homofobams, kurie anksčiau jas trypė tekstuose, pareiškimais, neigiamu visuomenės nuomonės formavimu, o dabar tai patvirtina ir antspaudais su valstybės herbu.
Premjerė tuo metu, žinoma, „pabrėžia“, „akcentuoja“, „mato poreikį“, „ieško sprendimų“ ir Vyriausybėje net teikėsi susitikti su LGBTQ+ bendruomene, kuriai pasakė tikrai labai daug gražių žodžių iš serijos „reikalinga pagarba“ ir „visi būkime geri“.
Ir štai čia grįžtu prie žurnalistų, nes kai teisinė valstybė buksuoja ir demokratija ima trūkinėti, mes atsigręžiame į žiniasklaidą tikėdamiesi, kad ji, toji ketvirtoji valdžia, neleis kitoms trims griauti valstybės. Juk tai demokratijos saugiklis, tiesa?
Mieli kolegos žurnalistai, aš stovėjau šalia Seimo prie laužų už žodžio laisvę. Mano ir jūsų. Kukliai prisidėjau prie kovos būdamas tarp tūkstančių kitų, kuriems rūpi laisvė, ir nereikalauju už tai, kas yra mano pareiga ginti žodžio laisvę, paminklo ar paskirti mane demokratijos šventuoju, kaip ir nereikalauju medalio, bet stovėjau, nes tikėjau, kad jūsų žodžio laisvė ir galimybė klausti yra būtina mano laisvei gyventi valstybėje, kurią galiu vadinti teisine, demokratine, saugančia mano teises ir laisves.
Ir dabar labai norėčiau tikėtis, kad ta žodžio laisvė klausti nepasibaigtų ties klausimais, su kuo vėl susipyko/susitaikė Špygel ir kodėl ponia iš horoskopų departamento rekomenduoja Mėnulio pilnačiai patekėjus ir gaidžiui sugiedojus nepamesti švarko sagės (ji sako, blogas ženklas), kokius batus avėjo viena influencerė, kodėl kitai jie nepatiko ir kokius išminties perlus pasakė dar viena turtinga poniutė, kurios gyvenimo išmintis iš pokalbių su gėjumi draugu Ispanijoje, be abejo, labai mums visiems svarbi.
Kol portaluose aiškinamasi, ką pasakė juvelyrė, kuri turi nuomonę apie viską, Teisingumo ministerijoje vyksta dalykai, kurie liečia ne odinių batų spintą, premjerės stilingas suknias, o demokratinės valstybės pamatus.
Todėl norėčiau viešai paklausti didžiųjų žiniasklaidos priemonių ir jų redaktorių: kiek dėmesio jūsų redakcijose pastaruoju metu skirta žmogaus teisėms, partnerystės klausimams, teismų sprendimų vykdymui, LGBTQ+ žmonių teisinei padėčiai ir tam, kaip Vyriausybė vykdo savo programos nuostatas (ypač 464 p.) apie kovą prieš LGBTQ+ diskriminaciją ir kaip tai dera su praktika, kai premjerė nedrausmina Teisingumo ministerijos ir neskatina jos veikti taip, kad žmonių orumas būtų užtikrintas?
Ir kiek dėmesio tuo pat metu skirta tam, kokius batus dėvi turtinga poniutė, kokios spalvos premjerės skrybėlė, su kuo susipyko Špygel, ką apie tai pasakė kita influencerė, ir kokia dar socialinių tinklų dama šiandien apsimeta, kad gyvena taip, kaip likusi vidutinioji (įskaitant ir LGBTQ+) visuomenė?
Užbėgdamas už jau dantį griežiančių pramogų žurnalistų akių akcentuoju: taip, reikia rašyti tas pramogų temas, nes portalai ir žiniasklaida turi atspindėti gyvenimą tokį, koks jis yra, t. y. su visais vargais ir džiaugsmais.
Kita vertus, kai suknelės portaluose tampa svarbesnės už Konstituciją, o influencerės batai užgožia, kad R. Tamašunienė ministrės kėdėje nevykdo teismų sprendimų ir už tai mokėsime visi (baudomis iš mokesčių mokėtojų pinigų), tada turime iškreiptą realybę portaluose ir tą skaitytojai – norite tuo patikėti ar ne – labai jaučia. Ir gal tai, jog Špygel ir juvelyrių nuomonės užgožia išties svarbias temas, yra viena iš priežasčių, kodėl mes nuolat kalbame apie pasitikėjimo mainstream žiniasklaidos stoką?
Laisvo žodžio gynyba svarbi, kai kėsinamasi į LRT ar kt. žiniasklaidos priemonių nepriklausomumą, nes laisvė yra įrankis kokybiškai dirbti žurnalisto darbą, kartais būti nemaloniu prieš galinguosius, nutraukti visuomenės abejingumą ir pažaboti įtaką nešvariais pinigais norintį padaryti korumpuotą verslininką, pasišovusį tapti premjeru.
Ir žodžio laisvė svarbi, nes, ja naudodamiesi, žurnalistai gali parodyti tuos, kurių teisės pažeidžiamos, kur skyla demokratija ir kaip tai sustabdyti.
Aš kaip LGBTQ+ bendruomenei priklausantis žurnalistas, be kita ko, nepaprastai daug rašantis šiomis temomis, turiu tokį lūkestį: jeigu stovėjau tą žvarbią žiemą prie laužų, kad apginčiau visų žurnalistų teisę klausti, tai manau, kad nusipelniau, jog žurnalistai dabar klaustų tų visų galingųjų ir apie mano teises. Kol jūsų klausimų šioms temoms – gerokai per mažai, tol situacija tokia, lyg pareinant cunamiui portalai skaitytojams spausdina, kaip vasarą tinkamai pasodinti pelargonijas, kad jos nenuvystų.
Ne mano ar nuomonės formuotojų odiniai batai ir Špygel „Instagramo“ istorijos turi atsidurti naujienų portalų pirmuosiuose antraščių blokuose, nes dabar, deja, turime truputį didesnę bėdą: griūvančius teisinės valstybės pamatus.
Laisvas žodis buvo apgintas prie laužų. Dabar būtų neblogai juo pagaliau pasinaudoti, pasitelkiant savo galios poziciją, kaip tai buvo padaryta tada, kai reikėjo apginti žiniasklaidos laisvę.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
