Klaipėdoje radęs kilogramą sidabrinių senovinių monetų žmogus lobį perdavė valstybei, tačiau už tokį radinį įprastai skiriamos premijos negavo. Paaiškėjo, kad sprendimą lėmė ne tik jo veiksmai, bet ir spragos metalo detektorių naudojimo bei atlygio už radinius tvarkoje.
Kultūros paveldo departamento atstovai aiškina, kad sprendimus tokiais atvejais priima specialiai sudaroma lobių komisija.
„Jos tikslas – nustatyti lobio rinkos kainą ir nuspręsti, kur jis iškeliaus“, – sako Kultūros paveldo departamento laikinasis veiklos koordinavimo skyriaus vedėjas Ričardas Dediala.
Šiuo atveju Klaipėdoje rastas lobis buvo perduotas Klaipėdos Mažosios Lietuvos istorijos muziejui, tačiau komisija nusprendė, kad radėjas neturi teisės į atlyginimą.
Plačiau – vaizdo įraše:
Nėra aiškios sistemos
Anot R. Dedialos, svarbiausia aplinkybė – kaip lobis buvo aptiktas.
„Asmuo rado šį lobį dviem etapais. Pirmiausia pristatė kelis radinius, kurie buvo apsvarstyti Kilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo komisijoje, nes nebuvo žinoma, kad tai yra lobis. Tačiau vėliau jis grįžo į tą pačią vietą su metalo ieškikliu, išrinko visą tą vietą ir pristatė dar daugiau radinių“, – aiškina jis.
Pasak R. Dedialos, įstatymai draudžia tyčia ieškoti kultūros vertybių, todėl toks elgesys panaikino galimybę pretenduoti į atlygį.
Vis dėlto ši situacija išryškino ir platesnę problemą – Lietuvoje nėra aiškios leidimų sistemos, kaip būtų galima naudoti metalo ieškiklius ieškant kultūros vertybių.
„Tokios formos nėra, nes Lietuvoje nėra sutvarkyta metalo ieškiklių naudojimo sistema. Jokio leidimo negali būti, nes jis neegzistuoja“, – sako pašnekovas.
Jo teigimu, valstybė šiuo metu reguliuoja patį draudimą ieškoti kultūros vertybių metalo ieškikliais.
R. Dediala taip pat pabrėžia, kad archeologiniai radiniai turėtų būti tiriami profesionaliais metodais.
„Dabar reikėtų aiškintis, inicijuoti archeologinius tyrimus ir pasižiūrėti, ar toje vietoje neliko dar kažkokių lobio likučių. Gavosi, kad asmuo ne archeologiniais metodais surinko radinius ir juos pristatė“, – sako jis.
Specialistas sako, kad sprendimas dėl premijos šiuo atveju lieka galioti.
„Jeigu muziejus nori skirti kokią nors premiją, jis gali tai padaryti, tačiau lobio komisijos sprendimo keisti neplanuojama“, – sako jis.
Kelios kategorijos radėjų
Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio skyriaus vyriausiasis specialistas Laisvūnas Kavaliauskas sako, kad metalo detektorių naudotojų bendruomenė nėra vienalytė – tarp jų yra ir žmonių, kurie rastus daiktus perduoda specialistams, ir tokių, kurie nelegaliomis paieškomis gali padaryti žalą paveldui.
„Man tenka apie dvidešimt metų bendrauti su metalo ieškiklininkais, ir tarp jų yra labai įvairių žmonių. Atneša radinius moksleiviai – nuoširdžiai parodo, ką rado. Tarp visų tų daiktų būna ir archeologinių radinių“, – pasakoja jis.
Pasak L. Kavaliausko, dalis ieškiklių naudotojų elgiasi atsakingai – perduoda rastus daiktus paveldosaugos specialistams ir taip prisideda prie istorinių tyrimų.
„Pernai ir užpernai žmonės atnešė nemažai archeologinių radinių. Vienas žmogus perdavė daugiau nei 600 radinių, ir buvo nustatyta, kad tai yra naujai atrastas kapinynas“, – pasakoja jis.
Tačiau egzistuoja ir kita grupė – vadinamieji „juodieji archeologai“.
„Man teko susidurti su jais. Vienas ryškiausių pavyzdžių – 2009 metais Apuolės kapinyne sulaikyti du žmonės, kurie buvo iškasę ir sužaloję ne vieną Vakarų Lietuvos kapinyną. iems buvo pareikštas pusės milijono litų ieškinys“, – sako specialistas.
Anot jo, po šio atvejo buvo sugriežtinta metalo ieškiklių naudotojų veiklos tvarka ir pakeisti teisės aktai.
Pirmas toks atvejis
Kalbėdamas apie Klaipėdoje rastą sidabrinių monetų lobį, L. Kavaliauskas sako, kad konkretaus radėjo veiksmus vertinti reikėtų atsargiai.
Pasak jo, žmogus iš pradžių buvo atnešęs du rastus daiktus 2021 metais. Tuo metu jie buvo įvertinti kaip atsitiktiniai radiniai. Vėliau jis pakvietė specialistą į radavietę ir parodė, kur buvo aptiktas lobis.
„Nuvykus į vietą prie Danės upės jis parodė nedidelę, maždaug 20 centimetrų perkasą ir, ištraukęs dėžutę, parodė, ką rado. Supratau, kad tai išties unikalus dalykas Vakarų Lietuvoje“, – prisimena L. Kavaliauskas.
Anot jo, iki šio atradimo Vakarų Lietuvoje buvo žinomi tik keli panašių lietuviškų ilgųjų sidabrinių lobio fragmentų radiniai.
„Iš dalies aš jį pateisinu. Anuomet rado tuos du radinius ir jam buvo smalsu. Praėjo penkeri metai – o gal ten dar kažkas liko? Nuėjo“, – kalba L. Kavaliauskas.
Pašnekovas sako, kad radus galimai reikšmingą archeologinį radinį, svarbu kuo greičiau įvertinti vietą ir atlikti tyrimus, Klaipėdoje rastas lobis buvo pirmas toks atvejis.
„Viską atlikome pagal nustatytą tvarką – žmogus davė parodymus, vietoje sudariau faktinių aplinkybių apžiūros aktą, visą medžiagą pateikiau departamentui, vertinimo taryba įvertino ir tuomet perdavė lobių komisijai“, – pasakoja jis.
Kalbėdamas apie klaipėdiečio rastą lobį, L. Kavaliauskas mano, kad radėjui galėjo priklausyti atlygis.
„Nėra nustatytos tvarkos – kol ji nenustatyta, žmogui, kuris geranoriškai atneša tas radybas, atlygis priklausytų“, – sako jis.
Įstatymai palieka pilkoje zonoje
Metalo ieškiklių naudotojų klubo narys Tadas Jakubėnas sako, kad ši situacija atskleidė platesnę problemą – Lietuvoje iki galo nesureguliuota, kaip turėtų būti vykdomos tokios paieškos.
„Įstatyminė bazė šiuo metu Lietuvoje yra šleiva ir kreiva. Mes esame pilkoje zonoje – negalime oficialiai vykdyti paieškų, bet kartu nėra aiškaus reglamentavimo“, – sako jis.
Anot T. Jakubėno, daugeliui detektorių naudotojų tai nėra būdas užsidirbti.
„Ar mes tai darome dėl pinigų? Tikrai ne. Tai nėra hobis, už kurį laukiame kažkokio apdovanojimo“, – teigia jis.
Vis dėlto vyras pripažįsta, kad detektorių naudotojų bendruomenė nėra vienoda.
„Reikėtų atskirti – galbūt kažkam tai yra darbas, kažkas iš to bando pasidaryti pinigus. Yra kita grupė žmonių, kuriems tai yra laisvalaikio praleidimo būdas, domėjimasis istorija“, – sako jis.
Pasak T. Jakubėno, dalis klubo narių radinius perduoda specialistams ir atlygio už tai neprašo.
„Mūsų klubas kasinėja su archeologais, kurie mumis pasitiki ir kviečiasi į paieškas, į vadinamus žvalgymus. Jeigu priduodame radinius, visą laiką sakome, kad mums radybų nereikia. Tai yra dalis mūsų visų istorijos. Nemanau, kad teisinga už tai imti pinigus“, – sako jis.
Tačiau, T. Jakubėno teigimu, viena didžiausių problemų išlieka klausimas, kaip atskirti, kada žmogus tiesiog užsiima pomėgiu, o kada vykdo draudžiamą tikslingą kultūros vertybių paiešką.
Mato poreikį keisti tvarką
Kultūros ministerijos kultūros paveldo politikos vyriausiasis specialistas Romanas Senapėdis sako, kad aptariamas atvejis išryškino spragas, susijusias su atlygiu už valstybei perduotus archeologinius lobius.
„Tai yra teisinis klausimas, reikalaujantis platesnės diskusijos. Labai gerai, kad po tokio įvykio lobis buvo perduotas muziejui ir gali būti tiriamas bei pristatomas visuomenei“, – sako jis.
Anot R. Senapėdžio, nors šis atvejis baigėsi sėkmingai, Lietuvoje būta ir kur kas skaudesnių situacijų, kai kultūros paveldas buvo niokojamas.
„Buvo liūdnesnių faktų, kai buvo išplėšti pilkapiai – turiu galvoje Abejučių pilkapyną, kuris buvo juodųjų archeologų iškasinėtas“, – teigia jis.
Vis dėlto, pasak specialisto, dabartinė situacija rodo, kad reikia iš naujo įvertinti, kaip turėtų būti reglamentuojamas tokių radinių perdavimas ir radėjų skatinimas.
„Tik iš viešosios erdvės žinome, kad buvo rastas lobis. Laisvūnas plačiau nušvietė situaciją, ir aš pritariu jo pozicijai, kad radėjui galbūt reikėtų atsidėkoti“, – sako R. Senapėdis.
Jis patvirtina, kad ministerija mato poreikį keisti galiojančią tvarką.
„Yra kultūros ministro 2005 metų įsakymas dėl atlyginimų už visuomenės poreikiams paimtus lobius taisyklių patvirtinimo. Per dvidešimt metų jis nebuvo keistas. Tai rodo, kad tokie atvejai nėra dažni ir nebuvo laikomi prioritetu“, – aiškina jis.
Pasak pašnekovo, šiuo metu ministerija rengia teisės aktų pakeitimus, susijusius su naujos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo redakcijos įsigaliojimu.
„Vienas iš darbų bus šios problemos peržiūrėjimas ir galimas ministro įsakymo atnaujinimas, įvertinant ir ieškiklininkų bendruomenės poreikius, ir kitų šalių praktiką“, – teigia R. Senapėdis.
Parengė Ignas Ramanauskas
