Kai kurios meilės prasideda netikėtai. Be paaiškinimo. Be sąmoningo sprendimo. Jos ateina anksti – dar vaikystėje – ir, jei pasiseka, niekada neišeina.
Gimiau 1984 metais, dar okupuotoje Lietuvoje. Tai buvo laikas, kai nepriklausomybė atrodė ir tolima, ir pavojinga svajonė. Tačiau augau namuose, kuriuose Sovietų Sąjunga niekada nebuvo priimta kaip tikrovė. Mano tėvams egzistavo tik Lietuva. Tik mūsų kalba, mūsų istorija, mūsų teisė būti laisviems. Jie gyveno ta laisvės nuojauta taip natūraliai, taip kasdieniškai, kad net vaikas galėjo ją jausti. Ne per lozungus, ne per dideles kalbas, o per tylų, aiškų žinojimą: mes nesame jų. Mes esame savo.
Nors Lietuva dažnai vadinama krepšinio šalimi, mano tėčiui ir man viskas prasidėdavo ir baigdavosi futbolu. Tai buvo mūsų šventa teritorija. Turėjome abonementus į Vilniaus „Žalgirio“ rungtynes, sekėme viską, ką tik buvo įmanoma sekti anuometinėje uždaroje, cenzūros suvaržytoje erdvėje. Futbolas mums buvo ne tik žaidimas. Jis buvo langas į kitokį pasaulį – laisvesnį, platesnį, tikresnį. Per futbolą galėjai bent akimirkai pamatyti, kad pasaulis neegzistuoja tik už sovietinės tvoros.
1988 metų vasarą man buvo ketveri su puse. Žinoma, negaliu sakyti, kad suvokiau visas ano laiko politines prasmes, bet kai kurie vaizdiniai, kai kurie garsai ir jausmai manyje liko tokie ryškūs, tarsi būtų nutikę vakar. Tas birželis buvo ypatingas mano tėčiui. O kartu – ir man. Daugeliui olandų tame čempionate svarbiausios, ko gero, buvo pusfinalio rungtynės prieš Vakarų Vokietiją. Bet mūsų šeimos istorijoje viskas vedė į finalą. Todėl, kad ten laukė sovietai – agresorius, nuo kurio stengėmės taip stipriai pabėgti.
Nyderlandų rinktinė mums atrodė kitokia. Kažkuo nepaaiškinamai ypatinga. Drąsi. Graži. Oriai laisva. Net vaikas gali pajusti skirtumą tarp komandos, kuri tiesiog žaidžia, ir komandos, kuri savyje neša kažką daugiau. Oranje man pasirodė būtent tokia.
1988-ųjų birželio 25-oji buvo nuostabi diena. Mes nuvažiavome į senelių sodą – aš, mama, tėtis, sesė. Ką tą popietę veikė moterys, nebeprisimenu. Tačiau labai aiškiai prisimenu vyriškąją mūsų stovyklą: diedukas, tėtis ir aš. Mūsų tikslas buvo vienas – finalas. Nyderlandai prieš agresorių.
Taip, sovietų rinktinėje žaidė ir lietuvis, Viačeslavas Sukristovas. Tačiau mums tai nieko nereiškė. Tai vis tiek buvo Sovietų Sąjungos komanda — valstybės, kuri buvo okupavusi mūsų šalį, gniuždžiusi mūsų ateitį, trėmusi žmones, bandžiusi ištrinti mūsų vardą ir mūsų atmintį. Mūsų šeimoje nebuvo nė menkiausios abejonės, už ką sirgti.
Prisimenu, kaip sėdėjau tėčiui ant kelių priešais nespalvotą televizorių. Mes neturėjome galimybės matyti oranžinės spalvos. Bet mums jos nereikėjo matyti. Mes ją jutome – jutome tą energiją, laisvės pulsą ir kažką neapsakomo, ką net vaikui sunku paaiškinti, bet neįmanoma supainioti.
32 minutę įmušė Ruudas Gullitas. O paskui išvydau įvartį, kuris iki šiol gyvena futbolo nemirtingume — Marco van Basteno smūgis, toks gražus, kad tą akimirką futbolas atrodė ne sportas, o menas. Pamenu ne tik įvartį. Pamenu savo tėčio veidą. Niekada nebuvau matęs jo tokio laimingo. Tokio gyvo. Tokio užsidegusio. O kai Hansas van Breukelenas atrėmė Igorio Belanovo baudinį, tėtis ir senelis pratrūko juoku – tokiu tikru, išlaisvinančiu, lyg tą akimirką būtų griuvusi ne viena futbolo gynyba, o visas vidinis okupacijos svoris.
Ir tada nuskambėjo finalinis švilpukas. Aš vis dar sėdėjau tėčiui ant kelių. Jis stipriai mane apkabino ir pasakė frazę, kurios niekada nepamiršau: „Sūnau, štai taip žaidžia laisvė.“
Man atrodo, visas mano santykis su Nyderlandų futbolu gimė būtent tą sekundę. Nuo tada Oranje man niekada nebebuvo tiesiog futbolo komanda. Ji tapo laisvės forma. Simboliu. Jaudinančiu įrodymu, kad agresorius nėra nenugalimas. Kad grožis gali būti stiprybė. Kad orumas gali laimėti.
Mūsų šeimai tai nebuvo abstrakti metafora. Sovietinė okupacija buvo mūsų istorijos dalis. Mano giminėje, kaip ir tūkstančiuose Lietuvos, Latvijos ir Estijos šeimų, buvo tremčių į Sibirą žaizda. Turėjome ne teorinį, o labai asmenišką santykį su prievarta, su atimta valstybe, su baime būti nutildytiems. Todėl futbolas kartais tampa daugiau nei futbolu. Kartais komanda tampa ne tik komanda, o tuo, per ką vaikas pirmą kartą pajunta, kad laisvė irgi turi savo veidą. Savo spalvą. Savo ritmą.
1990 metais Lietuva atgavo nepriklausomybę. O 1991-ųjų sausį Rusija mėgino ją atimti dar kartą. Sausio 13-oji iki šiol yra viena skaudžiausių ir švenčiausių datų mūsų istorijoje. Tą naktį prie parlamento ir televizijos bokšto žmonės stovėjo beveik plikomis rankomis prieš tankus. Mano mama tada dirbo Aukščiausiojoje Taryboje, buvo Vytauto Landsbergio patarėja. Mano tėtis stovėjo tarp tūkstančių žmonių, saugojusių ne tik Parlamente buvusią mamą, bet ir visą valstybę savo kūnais. Aš su seserimi buvau pas senelius.
Mano gimtadienis – sausio 13-ąją. Turėjo sueiti septyneri. Ir iki šiol atsimenu vieną skaudžiausių savo gyvenimo akimirkų: sausio 12-osios rytą tėtis parvežė mamą trumpam namo. Jie pasveikino mane su gimtadieniu, o mama, apkabinusi, ištarė žodžius, kurių niekada nepamiršiu: „Gali būti, jog rytoj, per tavo tikrąjį gimtadienį, aš negrįšiu. Gali nutikti ir taip, jog nebegrįšiu niekada. Bet žinok, jei taip nutiks, tai bus tik todėl, kad kartu su tėčiu aš visą gyvenimą svajojau apie vieną dalyką – kad tu ir tavo sesė augtumėte laisvoje Lietuvoje.“
Vaikui tai buvo sunkiai pakeliama. Pasaulis staiga tapo trapus, bauginantis. Ir būtent tada, visiškai vaikiškai, kažkur iš atminties išniro senas tėčio sakinys apie futbolą ir laisvę. Aš prisiminiau Oranje. Prisiminiau, kad jie nugalėjo agresorių. Ir kažkokiu keistu, bet labai tikru vaikišku tikėjimu pagalvojau: jei jie galėjo, galėsime ir mes. Tą akimirką Nyderlandų futbolas manyje galutinai susiliejo su laisvės jausmu. Su viltimi. Su pasipriešinimu baimei.
Mes išgyvenome. Lietuva liko laisva. O mano meilė olandų futbolui augo toliau.
Laikui bėgant supratau, kad dauguma vaikystės susižavėjimų išsisklaido. Jie suminkštėja, tampa miela nostalgija, nuotrauka albumo kampe, sentimentu, kuris nebeturi tikros jėgos. Bet ši meilė neišnyko. Ji nebuvo mada. Ji nebuvo trumpas etapas. Ji liko visiškai gyva.
1999 metais aš visą savo kambarį nudažiau oranžine spalva – tokia, kokią mačiau Nyderlandų marškinėliuose. Norėjau tos tikrosios Oranje spalvos, tos, kuri primintų Edgarą Davidsą, Clarence’ą Seedorfą, Phillipą Cocu, brolius De Boerus. Lietuvoje tokios spalvos nebuvo, todėl užsisakiau specialiai maišytus dažus iš Ispanijos ir sumokėjau už juos milžiniškus, tuo metu kone absurdiškus pinigus. Ant tos sienos kabėjo įrėminti Patricko Kluiverto marškinėliai. Ir tai tebuvo viena smulki detalė ilgoje mano orangiškų manijų istorijoje.
Aš verkiau po EURO 2000, kai olandai krito prieš Italiją. Buvau sugniuždytas, kai 2008-aisiais juos eliminavo Rusija. 2010 metų pasaulio čempionato finalo pratęsimas man iki šiol yra viena skaudžiausių futbolo patirčių. Aš iš tiesų išgyvenu kiekvieną Nyderlandų nesėkmę. Ir lygiai taip pat – kiekvieną jų pergalę. Kai laimi jie, laimi kažkas manyje. Kažkas labai sena, labai asmeniška ir labai brangu.
Ta pati logika persikelia ir į klubinį futbolą. Kai „Liverpool“ 4:0 nugalėjo „Barcelona“, o Gini Wijnaldumas po keitimo įmušė du įvarčius, laksčiau po namus kaip pamišęs. Taip, žinoma, dėl rungtynių didybės. Bet ir dėl visai paprasto, beveik vaikiško jausmo: įmušė mano žmogus. Olandas. Žaidėjas iš šalies, kuri mano vaizduotėje nuo vaikystės buvo susieta su laisve, drąsa ir grožiu.
Kai žaidžia Nyderlandai, aš keliu jų vėliavą. Giedu himną. Kiek tik galiu, važiuoju į rungtynes, bandau būti tos oranžinės bangos dalimi, net jei bilietų gauti beveik neįmanoma. Ir vis dėlto visa tai – ne apie egzotiką, ne apie simpatišką užsienio komandą. Tai apie vidinį ryšį, kurio tiesiog neįmanoma racionaliai paaiškinti iki galo.
Šiandien man keturiasdešimt dveji. Lietuvą myliu visa širdimi. Tai mano kraujas, mano kalba, mano žemė, mano istorija. Nėra ir negali būti jokios kitos vietos, kuri man būtų svarbesnė. Tačiau visai greta šios meilės, labai arti, tyliai ir ištikimai, gyvena ir Oranje. Ne kaip konkurentė Lietuvai. Ne kaip keistas pomėgis. O kaip mano vidinio pasaulio dalis. Kaip vienas iš būdų, kuriais vaikystėje išmokau suprasti, kas yra drąsa, pasipriešinimas, grožis ir viltis.
Kai galvoju apie Nyderlandus, galvoju ne tik apie futbolą. Galvoju apie jausmą. Apie oranžinę spalvą nespalvotame televizoriuje. Apie tėčio rankas, kurios taip stipriai tądien mane apkabino. Apie jo balsą, sakantį, kad būtent taip žaidžia laisvė. Ir suprantu, kad būtent todėl ši meilė niekada neišblėso. Ji tapo ne mano pomėgiu, o mano tapatybės dalimi.
Turbūt jautriausia viso to tąsa yra ta, kad dabar pats auginu dvi dukras dvynes. Joms aštuoneri. Ir šiandien jau matau, kaip istorija po truputį grįžta nauju pavidalu. Jos turi olandiškus marškinėlius, oranžines vėliavas, savo mažus ritualus. Kai žaidžia Nyderlandai, jos jau supranta, kad mūsų namuose tai reiškia šiek tiek daugiau nei tiesiog dar vienas rungtynes. Jos jaučia, kad čia gyvena ne tik sportas. Kad čia slypi kažkas gilesnio.
Vieną dieną, kai jos paaugs, papasakosiu joms viską. Papasakosiu apie tą 1988-ųjų vasaros vakarą. Apie jų nuostabų senelį. Apie nespalvotą televizorių. Apie Gullitą, van Basteną ir van Breukeleną. Papasakosiu apie okupaciją, apie baimę, apie Sausio 13-ąją, apie laisvės kainą. Ir apie tai, ką reiškia, kai vaikas vieną vakarą žiūri futbolo rungtynes ir dar nesuprasdamas visų istorijos sluoksnių staiga pajunta, kad prieš jo akis – ne vien žaidimas. Kad prieš jo akis – pati laisvė.
Todėl ši istorija man niekada nebuvo vien apie futbolą. Vienoje lietuvių šeimoje, vieno žmogaus gyvenime, Nyderlandų rinktinė tapo daugiau nei sportas. Ji tapo atmintimi. Simboliu. Pagalbos forma. Drąsos kalba. Kažkuo, kas lydėjo mane nuo vaikystės iki brandos, nuo tėčio glėbio iki mano paties dukrų akių.
Šiandien pasaulį ir vėl suvienys futbolas. O aš vėl žiūrėsiu Nyderlandų rungtynes taip, kaip žiūrėdavau būdamas mažas. Su tuo pačiu virpančiu laukimu. Su tuo pačiu širdies plakimu. Su ta pačia beveik vaikiška, bet iki šiol neišduota viltimi, kad oranžinė spalva gali reikšti kažką daugiau nei pergalę. Kad ji gali reikšti laisvę.
Nes vieni žmonės palaiko komandą. Kiti žavisi tam tikra žaidėjų karta. Bet yra ir tokių, kurie komandą nešiojasi daug giliau – ten, kur ji tampa nebe sporto objektu, o gyvenimo dalimi.
Man Oranje yra būtent ten.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
