„Pablūdo pasaulis“, – sako Elektrėniškė tetukė, lėtai maišydama mediniu šaukšteliu arbatą popieriniame indelyje ir žiūrėdama į dar vis žaliuojantį pušynėlį šalia tvenkinio, kur antys gagena. Jos balse nebuvo pykčio – tik nuovargis ir kažkoks tylus susitaikymas. Tokia ramybė, kuri ateina ne iš nežinojimo, o iš per daug matytų metų.
Ji pasakojo apie seną ženklą: „Robertai, jei miške per vienus metus bus labai daug grybų – lauk nelaimės, net karo. „Taip sakydavo ir mano mama, ir jos mama“, – priduria. Galima tuo tikėti, galima šyptelėti. Na, pagalvojau, o kodėl gi ne, įdomi jos mintis, lyg žemė pati kartais bandytų perspėti.
„Aš jau nieko nebijau“, sena esu. Tik nenoriu, kad žmogų kankintų, kad skausme laikytų. Štai kas baisu.“
Galbūt iš tiesų ne grybai pranašauja nelaimes. Gal mes patys jas prisikviečiame. Po truputį, kasdien. Kai neskiriame laiko vienas kitam. Kai nebeklausome širdies.
„Nebeklausome širdies“, – sako tetukė. – „Klausėme, kaip šnara pinigai“. Po šios frazės paklausiau jos, o kuo dirbote anksčiau? – „Vieno miestelio bibliotekoje, aš čia gyvenu tik devyni metai, tik prašau, nerašykite mano vardo, pavardės. Taip reikia“. Gerai, be abejo sakau. Bet ar nieko prieš, kad jūsų mintis įkelsiu komentaro formatu? „Oi, tik pirmyn, žinau jus“. Nusišypsojau, ir padėkojau.
Tas jos sakinys apie pinigus. Pagalvojau, pinigai, kurie kažkada buvo medžiais. Medžiai, kuriuos iškirtome. Ir ne tik miškuose. Mes kirtome kantrybę. Kirtome ryšį. Kirtome gebėjimą sustoti.
Pasaulis greitėjo, garsėjo, švytėjo – bet kartu darėsi šaltesnis. Ir šiandien, kai vėl kalbame apie grėsmes, karus, nerimą, galbūt verta paklausti ne tik kas bus, bet ir kaip mes čia atėjome.
Apie tai, kad gerumas negali būti atidėtas. Kad baimė dažnai ateina ten, kur trūksta artumo. Kad pasaulis neprasideda nuo didelių sprendimų – jis prasideda nuo mažų pasirinkimų kasdienybėje.
Ir galbūt jos žodžiai apie grybus – tai ne pranašystė, o priminimas. Sustoti. Išeiti į mišką ne tik rinkti, bet ir pamatyti. Pajusti. Prisiliesti prie to, kas dar tikra.
„Pablūdo pasaulis“, – pakartoja ji dar kartą, bet šįkart nusišypsojo. Ir tame šypsnyje yra kažkas labai šilto. Tarsi tylus tikėjimas, kad pasaulis gali ir atsipeikėti. Jeigu tik vėl išmoksime klausytis širdies. Nežinau, gal naiviai galvoju, bet šis Elektrėniškės tetukės įvykęs pokalbis paliko kažką prasmingo.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
