Lietuvoje diskusija apie naikintuvus paprastai neužsitęsia. Argumentai dažniausiai kartojami tie patys – tai per brangu ir per sudėtinga. Todėl stipriname žeminę oro gynybą, o oro kontrolę patikime NATO. Tačiau Europos Sąjungos ir NATO šalių praktika rodo, kad oro kontrolės pajėgumas dažniausiai laikomas neatsiejama nacionalinės gynybos architektūros dalimi.
Didžioji dauguma Europos Sąjungos valstybių turi naikintuvus. Tarp NATO priklausančių ES šalių jų neturi tik keturios – Lietuva, Latvija, Estija ir Slovėnija. Kitaip tariant, Baltijos šalys sudaro tris ketvirtadalius šio sąrašo.
Tai nėra vien simbolinis faktas. Tai reiškia, kad absoliuti dauguma NATO ES narių yra pasirinkusios turėti nacionalinius naikintuvų pajėgumus.
Kiek mums kainuoja dabartinis modelis?
Šiuo metu Baltijos oro erdvę saugo NATO oro policijos misija. Sąjungininkai rotacijos principu dislokuoja naikintuvus Šiauliuose ir kitose bazėse. Lietuva finansuoja tik vadinamąjį „host nation support“ – bazės infrastruktūrą, logistiką, apgyvendinimą, techninę paramą.
Viešai skelbiami duomenys rodo, kad Lietuvos metinės išlaidos šiai misijai siekia kelis milijonus eurų per metus. Tai yra palyginti nedidelė suma.
Svarbiausia – Lietuva neperka naikintuvų, nefinansuoja jų operacinių išlaidų, neapmoka pilotų. Šias išlaidas dengia siunčiančios NATO valstybės.
Finansine prasme tai labai efektyvus modelis.
O kiek kainuotų regioninis sprendimas?
Dažnai teigiama, kad naikintuvai yra tik didžiųjų ar gerokai turtingesnių valstybių pasirinkimas. Tačiau panašaus ekonominio masto šalių sprendimai rodo ką kita. Serbijos bendrasis vidaus produktas yra artimas Lietuvos ekonomikos dydžiui, o ši šalis užsakė 12 modernių naikintuvų už maždaug 2,7 mlrd. eurų. Proporcingai 15 orlaivių paketas galėtų kainuoti apie 3,3–3,8 mlrd. eurų.
Jeigu tokį projektą įgyvendintų trys Baltijos valstybės kartu, kiekvienos dalis sudarytų apie 1,1–1,3 mlrd. eurų per programos laikotarpį.
Jeigu ši suma būtų paskirstyta per dešimt metų, tai reikštų maždaug 110–130 mln. eurų per metus vienai valstybei.
Lietuvos gynybos biudžetas šiandien viršija 2,5 mlrd. eurų. Tai reiškia, kad tokia programa sudarytų apie 4–5 procentus metinio gynybos biudžeto. Latvijai ir Estijai – proporcingai daugiau.
Kodėl vis dėlto verta apie tai kalbėti?
Žeminė oro gynyba, į kurią Lietuva pagrįstai investuoja, yra reaktyvi. Ji veikia tada, kai grėsmė jau artėja. Naikintuvai suteikia aktyvų instrumentą – identifikavimą, perėmimą, atgrasymą. Pats jų buvimas jau veikia kaip atgrasymo priemonė.
Baltijos šalys šiandien neturi jokio nacionalinio oro perėmimo pajėgumo. Esame visiškai priklausomi nuo sąjungininkų rotacijos tempo ir politinių sprendimų. NATO išlieka pagrindinis saugumo garantas. Tačiau jo veikimas remiasi politiniu sprendimu ir koordinacija. Krizės pradžioje svarbiausios gali būti pirmosios valandos ir pirmosios dienos. Minimalus Baltijos valstybių oro perėmimo pajėgumas leistų veikti nedelsiant, kol įsijungia kolektyviniai mechanizmai.
Tačiau yra dar vienas aspektas, apie kurį kalbama per mažai. Neturėdamos naikintuvų, Baltijos šalys neturi ir galimybės formuoti savo naikintuvų pilotų, instruktorių ir taktinės oro kovos kompetencijos. Nėra mokymo ciklo, nėra karjeros kelio, nėra operacinės patirties kaupimo. Tai reiškia, kad nekuriamas kompetencijų ciklas – nuo pilotų rengimo iki operacinės doktrinos formavimo, o tai ilgainiui apsunkina bet kokį savarankiško pajėgumo kūrimą.
Geografinė padėtis NATO rytiniame flange reiškia, kad oro erdvė krizės atveju būtų viena pirmųjų spaudimo zonų. Tokiose situacijose net ribotas Baltijos valstybių oro pajėgumas gali turėti reikšmingą strateginę vertę – ne tik kaip ginklas, bet ir kaip iš anksto suformuota kompetencija.
Saugumo klausimas turi ne tik karinę, bet ir ekonominę dimensiją. Tarptautiniai investuotojai vertina ne tik mokesčių aplinką ar darbo jėgos kvalifikaciją, bet ir geopolitinį stabilumą. Rizikos vertinimo modeliuose geopolitinis pažeidžiamumas tiesiogiai atsispindi kapitalo kainoje. Kuo šalis laikoma pajėgesne apginti savo teritoriją ir kontroliuoti oro erdvę, tuo mažesnė ilgalaikė rizikos premija. Gynybos stiprinimas savaime negarantuoja investicijų augimo, tačiau saugumo rizika tiesiogiai veikia investuotojų sprendimus.
„Baltijos oro skydas“
Galbūt klausimas nėra, ar Lietuva viena gali sau leisti naikintuvus. Klausimas – ar Baltijos valstybės gali sau leisti jų neturėti.
Bendras 12–18 naikintuvų įsigijimas, koordinuotas pilotų rengimas, viena pagrindinė techninė bazė ir rotacinė dislokacija galėtų tapti bendra Baltijos valstybių iniciatyva, kuri sustiprintų ne tik atgrasymą, beregioninį oro pajėgumą ir kompetencinį savarankiškumą. Tokį modelį būtų galima įvardyti kaip „Baltijos oro skydą“.
Tai nebūtų alternatyva NATO. NATO liktų kolektyvinės gynybos pagrindas. Tačiau regioninis pajėgumas sumažintų absoliučią priklausomybę ir suteiktų Baltijos šalims minimalų, bet realų oro perėmimo instrumentą.
Žinoma, tai reikštų didesnę finansinę naštą ir sudėtingą politinį koordinavimą. Tačiau kalbama ne tik apie įsigijimą. Kalbama apie sprendimą, ar Baltijos šalys nori turėti bent dalinę oro kontrolės kompetenciją, ar visiškai pasikliauti išorine rotacija.
Dabartinis modelis yra finansiškai efektyvesnis. Regioninis modelis būtų strategiškai stipresnis. Tai ne vien biudžeto klausimas, o platesnė diskusija apie Baltijos valstybių saugumo kryptį.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
