Paaiškėjus 2008 m. Seimo rinkimų rezultatams, mane pakvietė naujasis premjeras Andrius Kubilius. Mūsų pokalbis buvo trumpas. Andrius paklausė, ar sutinku būti energetikos ministru. Ilgai nesvarstęs sutikau. Trumpai aptarėme, kad ministeriją dar reikės įkurti, ir pokalbis baigėsi. Dėl ministerijos įsteigimo dar turėjo būti pakeistas Vyriausybės įstatymas. Teko laukti kitos Seimo sesijos – 2009 m. pradžios. Ministerijos nebuvo, bet reikėjo pradėti dirbti.
Kokio dydžio bus elektros energijos kainos 2009 metais? Tuo metu tai buvo vienas svarbiausių klausimų. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEKK) neskubėjo tvirtinti elektros įmonių grupės LEO siūlomų smarkai padidintų kainų. Visuomenėje vyravo didelis nepasitenkinimas LEO grupe, beatodairiškai siekiančiai aukštų pelnų iš augančio elektros energijos tarifo. Reikėjo suvaldyti mažąjį LEO akcininką „Vilniaus prekybą“ arba, paprastai tariant, „Maximą“. VKEKK vadovas Virgilijus Poderys nesiryžo tvirtinti LEO pateiktų elektros energijos tarifų ir ieškojo paramos Vyriausybėje. Premjerui pasiūlėme trečdaliu sumažinti siūlomą tarifų augimą. Jis, pasvarstęs, sutiko. Tai buvo pirmoji permaina energetikos ūkyje.
Kova su LEO
2009 metų metų iššūkiu tapo LEO grupė. Ji realiai tebekontroliavo valstybinį elektros sektorių. Valstybės ir privataus akcininko tikslai skyrėsi. Siekėme energetinio stabilumo ir saugumo, o „Vilniaus prekybai“, kurios rankose buvo LEO, tikslas buvo pelnas. Efektyviausias sprendimas bus perimti elektros sektorių į valstybės rankas. Po kelių mėnesių trukusių derybų su „Vilniaus prekyba“, pavyko pasiekti abiem pusėm priimtiną sandorį, valstybė išpirko privataus akcininko valdomas akcijas. Galėjome pradėti strateginius projektus ir stiprinti Lietuvos energetinį saugumą.
Metų pabaigoje laukė dar vienas sunkus sprendimas. Lietuva stojimo į ES sutartyje buvo įsipareigojusi uždaryti Ignalinos atominę elektrinę. To įsipareigojimo nevykdyti buvo neįmanoma – pasekmės būtų katastrofiškos. Gruodžio 31 d. vėlų vakarą, Vilniuje esančiame dispečeriniame centre, dideliame energetikų būryje, stebėjome, kaip stoja elektros gamyba Ignalinoje.
Visagino atominės elektrinės projektas
Sustabdžius Ignalinos atominę elektrinę, Lietuva didesnę pusę elektros energijos turėjo importuoti. Tapome didžiausią elektros energijos deficitą turinčia Europos Sąjungos šalimi. Premjero Algirdo Brazausko vadovaujamos vyriausybės deklaruotas, bet realiai nepradėtas Visagino atominės elektrinės (VAE) projektas buvo tinkamiausias pasirinkimas savarankiškai apsirūpinti elektros energija.
2010 m. patarėjo VAE projekte konkursą laimėjo investicinis bankas Rotchild&Sons. Buvo paskelbtas projekto įgyvendinimo bendrovės atrankos konkursas, kuriame dalyvavo vienintelė Pietų Korėjos bendrovė KEPCO. Ji pateikė įpareigojantį pasiūlymą, tačiau nepraėjus dviem savaitėms KEPCO savo pasiūlymą atsiėmė, ne be Rusijos įtakos. Kilo didelis nerimas dėl VAE projekto, bet siekis toliau dirbti ir rasti kitą investuotoją išliko.
Labai svarbi darbo kryptis buvo Europos Komisijos patvirtinto BEMIP (Baltic Energy Market Integration Plan) plano projektai ir būtent elektros jungtys su Lenkija ir Švedija. Dėl jungties su Švedija buvo konkuruojama su Latvija. Tik su Švedijos elektros perdavimo tinklų bendrovės Swenska Krafnat pagalba pavyko sutarti, kad jungtis bus tiesiama iš Lietuvos, o dalis europinių lėšų bus skirta stiprinti Latvijos vidaus elektros perdavimo linijų galingumą.
2010 metus baigtas elektros skirstyklos Bitėnuose (šalia Tauragės) projektas. Lietuvos elektros perdavimo tinklai buvo atskirti nuo Karaliaučiaus ir elektros perdavimas į Klaipėdą toliau ėjo tik per Lietuvą. Tai buvo nedidelis, bet svarbus žingsnis į Lietuvos energetinį savarankiškumą.
Interpeliacija ir Hitachi ryžtas
2011 metų pradžioje pavyko atgaivinti VAE projektą – jame pasiryžo dalyvauti Japonijos bendrovė Hitachi. Permainos energetikos sektoriuje, vykdomi projektai, LEO likvidavimas sukėlė didelį pasipriešinimą. Siekiant stabdyti žingsnius į energetinę nepriklausomybę, Seime buvo inicijuota interpeliacija energetikos ministrui. Spaudimą pavyko atlaikyti ir interpeliacija Seime žlugo. Kitą dieną po interpeliacijos sukrėtė žinia apie cunamio bangos sukeltą katastrofą Japonijos Fukušimos atominėje elektrinėje. Praėjus dar savaitei pasiekė laiškas iš Hitachi, kad kompanija nesvyruodama toliau dalyvaus mūsų projekte.
Paskelbtame VAE koncesijos konkurse be Hitachi dalyvavo ir JAV kompanija Westinghause. Konkursą laimėjo Hitachi. Liko parengti ir pasirašyti koncesijos sutartį ne tik su Hitachi, bet ir su Latvijos ir Estijos bendrovėmis. Mūsų kaimynai nerodė noro, kad Visagino atominė elektrinė atsirastų.
Sunkiai vyko elektros jungties su Lenkija projektas. Visus 2011 m. elektros perdavimo tinklų bendrovė LitGrid sudėtingai derino galutinės investavimo sutarties (FID – final investment decision) sąlygas su Lenkijos elektros perdavimo tinklų bendrove PSE. Tik dėl labai draugiškų santykių su tuometiniu Lenkijos vicepremjeru ir ekonomikos ministru Waldemar Pawlak sutartis buvo pasirašyta. Tolesniam LitPolLink jungties tiesimui politinių kliūčių nebeliko.
Suskystintųjų dujų terminalas ir santykiai su Gazprom
Jau 2011 m. buvo ruošiami įstatymai ir svarstoma, kaip iš Gazprom perimti Lietuvos dujų akcijas ir magistralinių dujotiekių valdymą. Be šito buvo sunku tikėtis, kad suskystintųjų gamtinių dujų terminalas Klaipėdoje užtikrins Lietuvai dujų tiekimą. Buvo laukiama teisinių ieškinių iš didžiųjų Lietuvos dujų akcininkų Gazprom ir E-On. Iš tiesų Gazprom pateikė net tris ieškinius Stokholmo arbitražui. Lietuva taipogi neliko skolinga – kreipėsi į Europos Komisijos Konkurencijos direktoratą dėl neteisėtų monopolinių Gazprom veiksmų ir į Stokholmo arbitražą dėl Lietuvos dujų privatizavimo sutarties pažeidimo ir nesąžiningų dujų kainų.
Šalia teisinių veiksmų bandėme derėtis su Gazprom. Į derybas pavyko įtraukti ir ES Energetikos direktoratą. Energetikos direktorato generalinis direktorius Philipe Lowe asmeniškai dalyvavo derybose ir palaikė mūsų tikslą įgyvendinti europinį Trečiąjį energetikos paketą Lietuvoje. Gazprom atsikirto grasinimais ir aukštomis dujų kainomis. Atkaklumas, teisiniai veiksmai ir ES parama darė savo. Gazprom, kaip gamtinių dujų tiekėjas, prarado teisę valdyti magistralinius dujotiekius. „Klaipėdos nafta“ pradėjo suskystintųjų gamtinių dujų terminalo statybą. Pasirašius sutartį su Norvegijos kompanija Hoegh dėl terminalo laivo nuomos, projekto įgyvendinimas tapo realybe. Pradėjus laivo statybą, Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė pasirinko laivo pavadinimą Independence (Nepriklausomybė).
2012 metai ir Energetinės nepriklausomybės strategija
Paskutiniai penkioliktosios Vyriausybės metai reikalavo pasiekti negrįžtamą strateginių projektų stadiją. Vienas svarbiausių tikslų tebebuvo VAE projektas. Deja, regioninis partneris iš Estijos – „Esti energija“ realiai blokavo derybas dėl koncesijos sutarties. Estija pasikliovė savo elektros generacija iš naftos skalūnų ir investuoti į atominę jėgainę Lietuvoje neketino. Seimo opozicija VAE projektą vertino kaip pagrindinį 2012 m. Seimo rinkimų klausimą ir pasiekė, kad dėl projekto būtų surengtas patariamasis referendumas. Įgyvendinant Trečiąjį energetikos paketą, Visagino atominės elektrinės bendrovė ankstyvą 2012 m. rudenį perduota Ūkio ministerijai. Projektą visuomenei aiškino ir pristatė spręsti referendumui Ūkio ministerija.
2012 m. vasaros pradžioje Seime buvo pateiktas visas energetikos įstatymų paketas ir Nacionalinė energetinės nepriklausomybės strategija. Strategiją padėjo ruošti tarptautinė konsultacinė kompanija McKinsey. Tikėjome būtinybe panaikinti Lietuvos energetinę priklausomybę nuo Rusijos ir tapti Europos Sąjungos energetinės sistemos dalimi. Kai kuriems Seimo nariams opozicijoje vien žodžiai „energetinė nepriklausomybė“ skambėjo kaip keiksmažodis.
Nepaisant pasipriešinimo, Strategiją pavyko paruošti ir priimti. Tačiau tai buvo kelio į energetinę Lietuvos nepriklausomybę gairės. Mūsų siekius suprato ir palaikė Europos Komisijos energetikos komisaras Giunther Oettinger. Jau kitos Lietuvos Vyriausybės dėjo pastangas, kad Lietuvos dujotiekiai būtų sujungti su Europos dujotiekiais, Lietuvos elektros tinklai dirbtų sinchroniškai sujungti su Europos elektros tinklais ir Lietuva turėtų pakankamą savo elektros generavimą.
Žmonės, kurie tai padarė
Energetikos ministerijoje susibūrė jaunas, ambicingas kolektyvas. Kartu dirbant, energetinė nepriklausomybė daugumai tapo svarbiu tikslu. Jaučiau kasdieninę pagalbą iš šalimais esančių darbuotojų, ypač padėjėjos Linos Švėgždaitės. Nepamainomas pagalbininkas buvo patarėjas Kęstutis Jauniškis.
Seime ir Vyriausybėje visada galėjau pasikliauti viceministrais Romu Švedu ir Henriku Bernatavičiumi. Vėliau atkakliai ir nuoširdžiai dirbo viceministrai Arvydas Darulis, dabartinis energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas, Kęstutis Žilėnas. Nepaprastai svarbų darbą Briuselyje atliko energetikos ataše Ona Kostinaitė-Grinkevičienė. Džiaugiausi Personalo skyriui vadovavusių Renatos Vainilaitienės ir Snieguolės Kanapickaitės darbu.
Europiniais klausimais puikiai dirbo Strateginio planavimo ir Europos Sąjungos reikalų skyriaus vedėjas Tomas Lukoševičius. Labai kvalifikuotai dirbo Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimo skyriaus vedėjas Antanas Budraitis. Teisės klausimais galėjau pasikliauti Teisės skyriaus vedėja Inga Černiuk, kuri vėliau tapo ministerijos kanclere. Finansus sąžiningai ir taupiai tvarkė Finansų ir apskaitos skyriaus vedėja Daiva Gelusevičienė. Didžiulę atsakomybę rodė Strateginių projektų skyriaus vedėja Violeta Greičiuvienė. Neskaičiuodamas valandų dirbo Energijos gamybos skyriaus vedėjas Egidijus Purlys. Ministerijos dokumentų srautus prižiūrėjo Dokumentų valdymo skyriaus vedėja Milda Pauliukėnaitė.
Vietos stoka neleidžia paminėti daugelio kitų darbuotojų, nuoširdžiai ir profesionaliai dirbusių Energetikos ministerijoje, kurie nusipelnė nuoširdžios padėkos. Atskirai reikia paminėti prezidentės vyriausiąjį patarėją Nerijų Udrėną ir ministro pirmininko patarėją Kęstutį Škiudą, nepaprastai daug prisidėjusius siekiant Lietuvos energetinės nepriklausomybės.
Ministerija tebuvo daugelio išvardintų ir nepaminėtų darbų viršūnė, o praktinius darbus įgyvendino ir padėkos nusipelnė tie žmonės, kurie dirbo valstybės energetikos įmonėse.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
