Priešingai pastarųjų metų praktikai, KT nutarimas dėl partnerystės turi ryškiai išreikštą prevencinį potencialą užkardant galimus Konstitucijos pažeidimus. Šiuo nutarimu galutinai įtvirtinama, kad Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalyje nurodyta šeima, kaip visuomenės ir valstybės pagrindas, apima ir tos pačios lyties porų šeimas. O tai reiškia, kad tos pačios lyties porų partnerystė pagal Konstituciją turi būti reguliuojama būtent kaip šeimos santykiai.
Taip pat skaitykite
Dar daugiau, tai taip pat reiškia, kad iš anksto antikonstitucinėmis paskelbtos prezidento ir ultrakonservatyvaus politinio spektro jėgų propaguojamos artimojo ryšio, jungtinės veiklos ir panašios koncepcijos tos pačios lyties porų santykiams reguliuoti. KT nutarime pasakyta aiškiai, kad teisės aktais suteikiama apsauga turi būti adekvati, apimanti tiek turtinius, tiek ir kitus, neatsiejamus nuo poros bendro gyvenimo, šeimos gyvenimo aspektus.
Taip pat labai aiškiai pažymėta, kad „santuokos nesudariusių asmenų porų teisinis pripažinimas ir apsauga nebūtų užtikrinami, numačius tik galimybę sudaryti tarpusavio susitarimus dėl bendro gyvenimo (kohabitacijos), nes jie nesuteikia santuokos nesudariusioms asmenų poroms deramo teisinio pripažinimo ir neužtikrina pakankamos jų privataus ir šeimos gyvenimo apsaugos, kaip antai jais negalima susitarti dėl tokių svarbių bendram poros gyvenimui aspektų, kaip mokesčiai, socialinė apsauga, paveldėjimas, migracija ir kt.“ Tai KT „pasiskolino“ iš EŽTT jurisprudencijos, tad tos pačios lyties porų šeimos santykius neigiančios koncepcijos taip pat prieštarauja EŽTK.
Žinoma, gali būti mėginimų nekreipti dėmesio į KT nutarimą ir vis tiek prastūminėti artimojo ryšio ar panašų įstatymą. Tačiau tai būtų a priori antikonstituciška, todėl toks įstatymas būtų pripažintinas niekiniu kaip įveikiantis KT nutarimą.
Žinoma, gali būti ir idėjų įveikti KT nutarimą referendumu, pavyzdžiui, dėl partnerystės panaikinimo. Tačiau pagal Konstituciją tokie referendumai yra draudžiami: dar 2014 m. liepos 11 d. nutarime KT yra išaiškinęs, jog pagal Konstituciją referendumui negali būti teikiami sprendimai, paneigiantys prigimtinį žmogaus teisių pobūdį (šiuo atveju – žmogiškąjį orumą ir lygiateisiškumą, taip pat privataus ir šeiminio gyvenimo apsaugą).
Taip kad panašu, jog pagal Konstituciją įmanomas vienintelis jau įsigaliojusio partnerystės instituto teisinio reguliavimo tobulinimo kelias.
Bendrosios kompetencijos teismų gėda
Partnerystės byla slepia bendrosios kompetencijos teismų gėdą – vengimą atlikti savo konstitucines pareigas ginant žmogaus teises arba, kitaip tariant, pataikavimą visuomenės nuotaikoms. Mat partnerystės byla KT atsirado ne pagal teismų kreipimąsi, o Vyriausybės prašymą. O iki jo buvo mažiausiai keturios bylos, kuriose pareiškėjai – tos pačios lyties poros prašė ir teisiškai įregistruoti jų šeimos santykius, ir kreiptis į KT.
Žinoma, gal ne visose bylose pareiškėjai vienodai kvalifikuotai išdėstė savo argumentus, tačiau teismai taip pat privalo vertinti taikomų teisės normų konstitucingumą ir, kilus dėl jo abejonių, kreiptis į KT dėl CK atitikties Konstitucijai. Tačiau nė vienas iš visų trijų instancijų teismų – Vilniaus miesto apylinės teismas (pirmoji instancija), Vilniaus apygardos teismas (apeliacinė instancija), Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinė instancija) nematė jokio reikalo įsigilinti į konstitucinius argumentus ir tenkinti pareiškėjų prašymą kreiptis į KT.
Maža to, sulaukėme ir tokių „perlų“, kai viena Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja atsisakė pripažinti EŽTT sprendimo bylos Fedotova ir kiti prieš Rusiją reikšmę dėl tariamų Rusijos procesinių teisių neužtikrinimo, nors pati Rusija spjovė į EŽTT atsisakydama dalyvauti jo bylose. Ironiška dabar KT nutarime matyti, jog Fedotova prieš Rusiją bylos sprendimu remiamasi daugiausiai, nes jame išsamiausiai pagrįsta EŽTK dalyvių pareiga teisiškai pripažinti tos pačios lyties porų šeimos santykius.
Vėliausioje man žinomoje pareiškėjų – tos pačios lyties poros byloje dėl partnerystės kelti tapatūs KT išnagrinėtam Vyriausybės prašymui CK 3.229 str. ir CK įsigaliojimo įstatymo 28 str. konstitucingumo klausimai su prašymu kreiptis į KT vadovaujantis iš esmės tokiais pačiais, kaip Vyriausybės, konstituciniais argumentais (galima sakyti, jog Vyriausybė tam tikra prasme argumentus vėliau „nusirašė“). Apeliacinės ir kasacinės instancijos teismai toje byloje nesikreipė į KT net jiems nurodžius, jog KT jau yra priėmęs nagrinėti analogišką Vyriausybės prašymą.
KT priėmus nutarimą, kuriame Vyriausybės pateikti argumentai pripažinti pagrįstais ir Vyriausybės prašymas patenkintas, kyla retorinio pobūdžio klausimas, ar neturėtų akivaizdžias taikomų CK ir CK įsigaliojimo įstatymo normų konstitucingumo problemas ignoravę teisėjai garbingai įsivertinti savo galėjimą vykdyti pareigas. Tikrai sunku rasti didesnį teisėjų darbo broką, kuris, deja, lėmė tolesnį tos pačios lyties porų konstitucinių teisių pažeidimą, jų diskriminavimą ir žeminimą.
Ši detalė, beje, reikšminga svarstant partnerystės registravimo teismų sprendimais klausimą. Minėtas bendrosios kompetencijos teismų nenoras ginti tos pačios lyties porų konstitucines teises gali kelti abejonių dėl to, ar jie bus pajėgūs įgyvendinti KT nutarimą. Kita vertus, jie turi šansą reabilituotis.
Partnerystė – tobulintinas institutas
KT savo nutarimu aktyvavo CK įtvirtintą partnerystės (bendro gyvenimo neįregistravus santuokos) institutą ir išplėtė jį tos pačios lyties poroms. Dėl to kritikai kaltina KT, kad jis neva prisiėmė įstatymų leidėjo funkcijas. Kaltina neišmanydami arba meluodami.
Iš tikrųjų nieko ekstraordinaraus KT šioje byloje nepadarė, tik atliko Konstitucijos jam suteiktą funkciją ištirti įstatymo nuostatų konstitucingumą ir pašalinti antikonstitucinėmis pripažintas nuostatas iš teisės sistemos. Liko galioti tos įstatymo nuostatos, kurios atitinka Konstituciją. Visuotinai toks antikonstitucinių nuostatų šalinimas doktrinoje vadinamas negatyvaus įstatymų leidėjo funkcija, kuri būdinga visiems pasaulio konstituciniams teismams ir be kurios jie neturėtų prasmės.
Taigi kas atsitiko? KT pripažinus CK 3.229 str. prieštaraujančiu Konstitucijai tiek, kiek pagal jį partnerystę galima sudaryti tik tarp vyro ir moters, šis straipsnis lieka toks, kad pagal jį partnerystė galima ir tos pačios lyties poroms. O KT pripažinus prieštaraujančiu CK įsigaliojimo įstatymo 28 str., pagal kurį viso partnerystės instituto įsigaliojimas buvo susietas su partnerystės registravimo tvarką nustatančiu įstatymu, partnerystei skirtas CK trečiosios knygos XV skyrius įsigaliojo iškart oficialiai paskelbus KT nutarimą (praėjusį ketvirtadienį). Taip Lietuvoje ir įsigaliojo partnerystės, įskaitant tos pačios lyties porų, institutas.
Aišku, kad jo turinys netobulas, senstelėjęs ir nepakankamai išsamus. Ko gero, 2000 metais priimant CK apie jį rimtai ir negalvota, nes sunku kitaip paaiškinti, kodėl CK trečiosios knygos XV skyriuje reglamentuojamas tik partnerių (kurie vadinami pasenusiu sugyventinių terminu) bendrai naudojamo turto režimas ir teisė naudotis nuomojama gyvenamąja patalpa. Todėl KT nutarime nurodyta, jog partnerių šeimos gyvenimo apsauga pagal Konstituciją turi būti adekvati – apimanti tiek turtinius, tiek ir kitus, neatsiejamus nuo šeimos gyvenimo, aspektus, kaip antai, paveldėjimą, tarpusavio išlaikymą, teises asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo srityje, teises ir pareigas nepilnamečiams vaikams ir pan. (dar galima pridėti partnerystės nutraukimo pagrindus). Toks visuminio partnerystės reguliavimo poreikis kyla ir iš EŽTT jurisprudencijos.
Kita vertus, partnerystės institutas nėra jau toks tuščias. Mat yra keliasdešimt įstatymų, kuriuose numatytos tam tikros partnerių teisės ir kurių nuostatos taip pat aktyvuojasi įsigaliojus partnerystės institutui. Pavyzdžiui, tame pačiame CK yra 6.744 str., kuriame numatyta paciento partnerio teisė atstovauti paciento interesams sveikatos priežiūros paslaugų srityje.
Pagal Finansinės paskatos pirmąjį būstą įsigyjančioms jaunoms šeimoms įstatymą ir Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymą teisę į tokią paramą turės ir partnerystę registravusios poros. Pagal Pagalbinio apvaisinimo įstatymą partnerystę įregistravusios poros (jų dalis) turės teisę į pagalbinio apvaisinimo paslaugas. Pagal Žmonių palaikų laidojimo įstatymą mirusiojo valią dėl kremavimo galės pareikšti jo partneris. Pagal Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą saugomi ir partneriai. Pagal Užsieniečių teisinės padėties įstatymą ir Asmenų perkėlimo į Lietuvos Respubliką įstatymą šeima susijungimo ar perkėlimo į Lietuvą tikslais laikomi ir partneriai. Padidės skaidrumas valstybės tarnyboje, kurioje pagal Valstybės tarnybos ir kitus įstatymus taikomi įvairūs ribojimai valstybės tarnautojams priimti sprendimus partnerių atžvilgiu ar būti tiesioginio pavaldumo santykiuose su partneriu. Ir t. t.
Gaila tik, kad tiek laiko parrasta partnerystės institutui tobulinti. Buvusi valdančioji koalicija, užuot beveik visą kadenciją bergždžiai praleidusi konsensuso tai dėl Civilinės partnerystės, tai dėl Civilinės sąjungos įstatymo projekto, geriau jau po pirmojo nepavykusio mėginimo būtų nusprendusi kreiptis į KT, o ne paskutiniais savo kadencijos metais. Tokio kreipimosi idėją įgyvendinus anksčiau, šiandien būtume galėję turėti jau realiai veikiantį gerokai tobulesnį partnerystės institutą.
Nors, žinoma, geriau vėliau negu niekad.
Nuo partnerystės registravimo iki tolesnės partnerių teisių gynybos
Konkrečios poros partnerystė prasidės nuo jos registravimo. Kadangi įstatymu nustatytos partnerystės registravimo tvarkos nėra, ši teisinio reguliavimo spraga pildytina teismų sprendimais ad hoc, ką ir nurodė KT remdamasis ilgamete ankstesne praktika. Iš tikrųjų tokiais atvejais teismai privalo tiesiogiai taikyti Konstituciją ir apginti partnerystę norinčių įregistruoti porų teisę sukurti šeimą.
Kaip tai atrodytų praktiškai? Tikėtina, pora turėtų kreiptis į civilinės metrikacijos įstaigą prašydama įregistruoti partnerystę ir sudaryti atitinkamą civilinės būklės akto įrašą. Gavusi neigiamą atsakymą (dėl partnerystės registravimo įstatymo nebuvimo), pora turėtų apskųsti jį apylinkės teismui prašydama tiesiogiai taikant Konstituciją įpareigoti civilinės metrikacijos įstaigą partnerystę registruoti ir sudaryti partnerystės civilinės būklės akto įrašą vadovaujantis įstatymo analogiją – taikant artimiausią pagal turinį Civilinės būklės aktų registravimo įstatyme nustatytą santuokos registravimo tvarką.
Bylos dėl to apylinkės teisme turėtų būti nagrinėjamos paprastesne – ypatingosios teisenos – tvarka, kuri numatyta Civilinio proceso kodekso XXXII skyriuje „Bylos dėl civilinės būklės aktų registravimo, įrašų atkūrimo, pakeitimo, papildymo, ištaisymo ar anuliavimo“.
Žinoma, KT galėjo ir išsamiau atskleisti, kaip per teismą įregistruoti partnerystę, kaip, beje, ir paminėti civilinės metrikacijos įstaigų pareigą taip pat tiesiogiai taikyti Konstituciją ir įstatymo analogiją. Juk pagal Konstituciją tiesioginis jos taikymas nėra tik teismų pareiga.
Partnerystės registravimas dar ne viskas, bet gera pradžia. Partnerių dar lauks ilgas kelias tose minėtose srityse, kuriose jų teisės ir pareigos nereglamentuotos. Juk sunku patikėti, kad dabartinis Seimas gali tinkamai sureglamentuoti partnerystę, bent jau kol kas girdėti priešingos idėjos. Vadinasi, partneriams vėl teks eiti į teismus (įskaitant tą patį KT) ginčijant esamą diskriminacinį teisinį reguliavimą konkrečiose turtinių ir neturtinių šeimos santykių srityse.
Tik šįkart bus lengviau – mat valstybei dažnai bus sunku pagrįsti, kokie objektyvūs skirtumai, išskyrus seksualinę orientaciją, lemia teisinį reguliavimą, pagal kurį, pavyzdžiui, paveldėti gali tik sutuoktinis, tarpusavio išlaikymo pareigas turi tik sutuoktiniai ir pan.
Taip kad neabejoju – partnerystė yra, bus ir stiprės. Daugės laimingų žmonių.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
