Veikianti demokratija (Democracy in Action) – tokiu užrašu pasitinka Europos Parlamento pastatas Briuselyje ar Strasbūre. Jeigu reikėtų iliustruoti praktiniu pavyzdžiu, kaip veikianti demokratija atrodo Lietuvoje, naujausias ir ryškiausias neabejotinai būtų partnerystės įvedimas Konstitucinio Teismo nutarimu praėjusią savaitę. Taip, deja, užrašą apie veikiančią demokratiją šiandien reikėtų kabinti ne prie Lietuvos parlamento, kuris atrodo nepajėgus deramai atstovauti visoms šalies visuomenės grupėms ir kuris marinavo partnerystės klausimą ne vien tik paskutinius penkerius, bet ištisus 24 metus.
Kaip čia yra, paklaustumėte, kad šiuo atveju veikiančią demokratiją simbolizuoja ne žmonių politinė atstovybė – parlamentas, o teisminė valdžia. Demokratija juk, sakytumėme, yra „liaudies (tautos) valdžia“. Kai kas demokratijos sampratą apskritai suredukuotų iki daugumos valdymo, t. y. sprendimų priėmimo daugumos valia. Tačiau iš tikrųjų nėra viskas taip paprasta.
Demokratija turi daugiau veidų. Pliuralistinėje demokratijoje daugumos valdymas derinamas su teisėtais mažumos interesais. Konstitucinė demokratija suponuoja visų paklusimą bendroms taisyklėms, kurios, be kita ko, užtikrina tarpusavio pagarba grįstą daugumos ir mažumos interesų balansą. Ji susijusi su konstitucijos kaip antimažoritarinio akto samprata, pagal kurią konstitucija, be kita ko, saugo kiekvieno žmogaus orumą ir neliečiamą jo asmeninio bei šeiminio gyvenimo erdvę.
Konstitucinė demokratija taip pat suponuoja konstitucinę kontrolę – konstitucijos viršenybės, įskaitant žmogaus teisių gynimą, patikėjimą nepriklausomai teisminei valdžiai.
Šie įvairūs demokratijos sampratos aspektai atsirado ne šiaip sau, o tam, kad demokratija neišsigimtų į, anot Leonido Donskio, demokratūrą – jokių taisyklių nevaržomą daugumos diktatūrą, kuriai jokia mažuma ar juolab atskiras žmogus jau nieko nebereiškia. Paprastai toliau nueinama į autoritarizmą ar totalitarizmą.
Tad savo priimtoje Konstitucijoje Tauta įtvirtino demokratijos su visais minėtais jos aspektais savigynos mechanizmą – apribojo tiek savo, tiek savo atstovybės – Seimo galias, įgaliojo Konstitucinį Teismą užtikrinti Konstitucijos viršenybę, be kita ko, sprendžiant, ar Seimo priimti įstatymai atitinka Konstituciją, ir jos neatitinkančius įstatymus šalinant iš teisės sistemos.
Štai kokia visuomenės sutartimi mūsų Konstitucija yra. Galima būtų pridėti esminius šios sutarties principus – visų visuomenės narių teisę į laimę, lygiateisiškumą ir nediskriminavimą, pagarbą jų orumui ir asmeninio bei šeiminio gyvenimo pasirinkimui.
Dar tai yra visuomenės sutartis dėl pasaulietinės valstybės, kurioje jokia, net daugumos parama besinaudojanti, bažnyčia neprimeta savo kanoninės sampratos apie šeimą. Žodžiu, tai yra ne 18 amžiaus, o šiuolaikinė visuomenės sutartis, primenanti Johno Rawlso koncepciją – hipotetinį susitarimą tarp laisvų ir lygių individų iš „nežinojimo šydo“ pozicijos. Jis siūlo įsivaizduoti tokias visuomenės taisykles, kurias sukurtų žmonės, iš anksto nežinantys savo socialinės padėties – lyties, rasės, sveikatos, turto ir pan. Taip sukurtos taisyklės būtų saugios ir teisingos visiems.
Turbūt tai yra geriausias filosofinis atsakymas tiems, kurie šiandien piktinasi, kad, girdi, priimdami Konstituciją nesitarta dėl tos pačios lyties partnerystės ir KT tariamai iškreipė Konstituciją. Tik įsivaizduokime, kokioms taisyklėms jie patys pritartų, jei tiksliai iš anksto nežinotų savo seksualinės orientacijos ir nebūtų tikri, ar nepriklausys mažumai, kurią dauguma gali žeminti atimdama lygias teises.
Tačiau be filosofinių pakanka ir grynai teisinių klausimų, kuriuos čia verta aptarti. Juolab, kad jau tiek daug netiesos apie juos prirašyta.
Ar KT galėjo išspręsti bylą kitaip?
Atsakymas aiškus ir vienareikšmis: ne, negalėjo, nebent būtų lygiavęsis į Kačinskio Lenkijos konstitucinį tribunolą, autoritarinių režimų teismus.
Skaitant KT nutarimą dėl partnerystės, apima toks įspūdis, kad šį nutarimą ir savaitę anksčiau priimtą KT nutarimą dėl pagalbinio apvaisinimo priėmė dvi skirtingos institucijos: nutarime dėl partnerystės KT argumentai dėstomi žymiai išsamiau, pateikiamas europinis kontekstas, kurio visiškai nebuvo nutarime dėl pagalbinio apvaisinimo, atrandama Austrijos ir kitų Europos šalių konstitucinių teismų jurisprudencija, kuri buvo pamiršta pagalbinio apvaisinimo byloje. Tad ir KT nutarimas dėl partnerystės įtikina labiau, žinoma, tuos, kurie nori skaityti ir gilintis.
KT nutarimas negalėjo būti iš esmės kitoks dėl dviejų svarbiausių priežasčių. Pirma, bylos sprendimas glūdi dar KT 2019 m. sausio 11 d. nutarime suformuotoje konstitucinėje šeimos sampratoje, kuri nėra tapati santuokai, atsiranda ne tik santuokos pagrindu ir, kitaip nei santuoka, yra neutrali lyties požiūriu, t. y. apima ir tos pačios lyties poras, kurių bendras gyvenimas pagrįstas nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu. Tad 2025 m. balandžio 17 d. KT turėjo logiškai pratęsti, jog „nustatydamas konkrečią santuokos nesudariusių asmenų poroms skirtą teisinio pripažinimo ir apsaugos formą, kaip antai galimybę įregistruoti partnerystę, pagal Konstitucijos 29 straipsnį, įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų sudaromos prielaidos diskriminuoti šeimos santykių dalyvius dėl jų seksualinės orientacijos, t. y. negali įtvirtinti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį įstatyme nustatyta teisinio pripažinimo ir apsaugos forma būtų skirta tik skirtingų lyčių asmenų poroms ir ja negalėtų naudotis tos pačios lyties asmenų poros“.
O pakartojant, kad „visuomenėje egzistuojantys stereotipai negali būti konstituciškai pateisinamas pagrindas paneigti ar apriboti tam tikro asmens ar jų grupių pagrindines teises ar laisves demokratinėje teisinėje valstybėje“, teko pratęsti, jog „teisinis reguliavimas, nulemtas išankstinio nusistatymo, be kita ko, prieš tos pačios lyties poras, būtų nesuderinamas su Konstitucija, be kita ko, iš jos kylančia šeimos samprata, pagarba asmens privačiam ir šeimos gyvenimui, orumui, taip pat su demokratinei visuomenei būdingomis lygybės, pliuralizmo ir tolerancijos vertybėmis“.
Dar paprasčiau, šiek tiek atsitolinant nuo teisinės kalbos, galima pasakyti taip: pagal Konstituciją jokia dauguma, besiremianti bet kokiais įsitikinimais, negali dėl seksualinės orientacijos riboti žmogaus teisės kurti šeimą, ir tos pačios lyties poros, kurdamos šeimą, niekaip nepažeidžia kitų asmenų teisių. Tos pačios lyties partneriai niekaip netrukdo skirtingų lyčių poroms naudotis savo teise kurti šeimą tradiciniu – santuokos – būdu, tad nėra jokio teisinio pagrindo varžyti tos pačios lyties porų teisės kurti šeimą (beje, Konstitucijos 28 straipsnis kaip tik įpareigoja naudojantis savo teisėmis nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių).
Neatsitiktinai KT nutarime referuojama į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Vokietijos konstitucinio teismo jurisprudenciją, kurioje labai aiškiai pasakyta, jog nėra jokio pagrindo teigti, kad tos pačios lyties porų teisinis pripažinimas ir apsauga gali kaip nors pakenkti tradicinėms šeimoms ar kelti pavojų jų ateičiai ar stabilumui, santuokos institutui negresia joks pavojus dėl partnerystės instituto, skirto asmenims, negalintiems sudaryti santuokos tarpusavyje, tad tradicinės šeimos gynimu negalima pateisinti atsisakymo teisiškai pripažinti tos pačios lyties poras ir saugoti jų šeiminį gyvenimą.
Taigi, antra, Lietuvos KT nutarimas dėl partnerystės negalėjo būti iš esmės kitoks dėl to, kad jis turėjo būti grindžiamas europine teise – Europos žmogaus teisių konvencija, ES teise, įskaitant EŽTT, ES Teisingumo Teismo, kitų Europos šalių konstitucinių teismų gerąją praktiką.
Iš tiesų KT nutarime ji plačiai cituojama, pasitelkiami panašių Austrijos, Vokietijos, Latvijos ir Vengrijos konstitucinių teismų spręstų bylų pavyzdžiai. Europos teisė nepalieka jokių abejonių, jog Lietuvos valstybė, būdama Europos Tarybos ir ES nare, yra įsipareigojusi be diskriminacijos pripažinti ir saugoti tos pačios lyties porų šeiminį gyvenimą, įskaitant tinkamo teisinio pagrindo (šiuo atveju – partnerystės) tos pačios lyties poroms kurti šeimą nustatymą. Pastaroji pareiga labai aiški iš EŽTT, taip pat visų minėtų keturių Europos šalių konstitucinių teismų jurisprudencijos.
Sakantiems, kad galime nepaisyti Europos teisės, nes, girdi, nacionalinė Konstitucija yra aukščiau, galima atsakyti gana paprastai – būtent pagal Konstituciją Lietuva yra Europos dalis, būtent Tauta nusprendė dėl Konstitucijoje įtvirtintos vakarietiškos geopolitinės orientacijos, įskaitant narystę ES. Jei jau nutarėme pagal Konstituciją būti Europos dalimi, tai pagal tą pačią Konstituciją privalome laikytis europinių taisyklių. Tad pati Konstitucija įpareigoja KT aiškinti ją nežeminant europinio žmogaus teisių apsaugos standarto, nėra jokių konstitucinių priežasčių bendras europines vertybes – teisės viršenybę, demokratiją ir žmogaus teises – pagal Lietuvos Konstituciją aiškinti iš esmės kitaip nei pagal EŽTK ar ES teisę.
Dėl panašių aiškių priežasčių KT pripažino antikonstituciniu ne tik Civiliniame kodekse buvusį partnerystės apibrėžimą (kad ji galima tik tarp skirtingų lyčių partnerių), bet ir CK įsigaliojimo įstatyme nustatytą partnerystės instituto įsigaliojimo tvarką, pagal kurią partnerystės įsigaliojimas visiškai priklausė nuo Seimo valios – kada jis priims partnerystės registravimo tvarką nustatantį įstatymą. To Seimui nedarant 24 metus, daug besitikėjusių galimybės registruoti partnerystę žmonių galėjo ir nesulaukti šios dienos. Tad, suprantama, tokia partnerystės instituto įsigaliojimo tvarka pažeidė pagal Konstituciją ginamus asmenų teisėtus lūkesčius.
Dar daugiau, tai, kad asmens konstitucinės teisės kurti šeimą įgyvendinimas buvo padarytas absoliučiai priklausomu nuo Seimo malonės, prieštarauja Konstitucijos, kaip tiesiogiai taikomo akto, koncepcijai (Konstitucijos 6 str. 1 d.) ir su ja susijusiai kiekvieno asmens konstitucinei teisei ginti savo teises remiantis Konstitucija (30 str. 1 d.). KT, aiškindamas Konstitucijos 6 str. 1 d., 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, jog „įstatymų leidėjo diskreciją leisti įstatymus, taip pat ir tuos, kuriuose reglamentuojama Konstitucijos nuostatų taikymo tvarka, riboja Konstitucija; įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos normų ir principų. Taigi pagal Konstituciją įstatymų leidėjas neturi teisės nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų apribota ar paneigta galimybė tiesiogiai taikyti Konstituciją“.
Žodžiu, partnerystės priešininkai, kritikuodami KT nutarimą, neturi absoliučiai jokių konstitucinių argumentų. Jie savo pozicijos negali pagrįsti jokia nuoseklia Konstitucijos interpretacija, jokia tarptautinių (europinių) ir kitų šalių konstitucinių teismų jurisprudencija. Net formaliai pažodžiui (nors tai niekada nebuvo vienintelis Konstitucijos aiškinimo būdas) aiškindami Konstituciją jie yra neteisūs: Konstitucijos 38 straipsnyje niekur nėra parašyta, kad tik santuoka gali būti šeimos kūrimo būdas, o perėmus logiką, kad partnerystė negalima, nes tame Konstitucijos straipsnyje neįrašyta, tektų uždrausti skyrybas, nes tame Konstitucijos straipsnyje parašyta tik apie santuokos, bet ne santuokos nutraukimo registravimą.
Tad oponentams nelieka nieko kito, kaip kaltinti KT, kad jis, girdi, iškėlė save aukščiau visuomenės nuomonės ir Seimo. Taip tyčia ar dėl neišmanymo ignoruojama aksioma, jog teismas yra teisinė, o ne politinė institucija, jis įpareigotas vadovautis tik Konstitucija ir savo sprendimus grįsti teisiniais argumentais, o ne visuomenės nuomone ir stereotipais ar Seimo politinės daugumos nuostatomis. Kitaip Tauta neturėtų nepriklausomo ir nešališko arbitro, kuris prireikus apgintų pažeidžiamas visuomenės grupes ir asmenis.
Žinoma, visa tai nereiškia, kad KT nutarimas yra idealus. Tačiau tam tikras teisinio argumentavimo ydas gali pastebėti nedaugelis konstitucinės teisės profesionalų. Bene rimčiausias trūkumas yra CK įsigaliojimo įstatymo 28 straipsnio (reglamentavusio partnerystės instituto įsigaliojimą) prieštaravimo Konstitucijai pagrindimas per Seimo neveikimą, o ne vien normos ydingumą (tarsi norma būtų gera, jei Seimas būtų per protingą laiką išleidęs partnerystės registravimo tvarkos įstatymą, o bloga ji yra tik todėl, kad Seimas to nepadarė).
Susidaro įspūdis, kad KT nusižengė jo paties sau daugybę kartų konstatuotam draudimui tirti Seimo neveikimą, nes pagal Konstitucijos tekstą KT įgaliotas tirti Seimo priimtų aktų (kad ir dar negaliojančių, kaip šiuo atveju) konstitucingumą, o ne Seimo neveikimą nepriimant teisės akto. KT argumentacija būtų buvusi stipresnė, jei jis būtų „pagavęs“ pareiškėjos argumentą apie Konstitucijos tiesioginį taikymą, tačiau atrodo, jog KT nesuprato, kam pareiškėja apskritai nurodė Konstitucijos 6 str. 1 d. (jau tikrai ne vien tam, kad primintų, jog Konstitucija yra vientisas ir darnus aktas).
Panašūs argumentavimo trūkumai yra būdingi pastarųjų metų KT praktikai, nes KT nebesivargina formuluoti gilesnės oficialios konstitucinės doktrinos. Tad prie praleistų galimybių šįkart galima paminėti vengimą išsamiau aiškinti Konstitucijos tiesioginio taikymo klausimus, ypač tai, kiek pagal Konstituciją gali būti toleruojamas toks teisinis reguliavimas, kuriuo asmens konstitucinės teisės įgyvendinimas padaromas priklausomu nuo Seimo valios.
Na, o jeigu jau nueita Seimo neveikimo tyrimo keliu, buvo galima tai konstituciškai pagrįsti veiksmingesnės Konstitucijos viršenybės ir didesnių žmogaus teisių garantijų siekiais.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
