Vienas ryškiausių šių laikų ekonomistų Thomas Sowell savo knygoje „Intellectuals and Society“ pateikė gana įdomų ir stebinančiai taiklų apibrėžimą intelektualams. Intelektualas nėra tiesiog išsilavinęs ir išmintingas žmogus; intelektualas, pasak T. Sowell, yra žmogus, kurio darbas susideda išskirtinai tik iš galvojimo, bet ne idėjų praktinio taikymo.
T. Sowell perspėja, kad intelektualai, nors atsakingi už gausybę idėjų, dažniausiai neprisiima tiesioginės atsakomybės už jų pasekmes, o jų idėjos nėra tikrinamos laisvoje idėjų rinkoje, nes juk intelektualais reikia pasitikėti. Taip pačios įvairiausios idėjos atsiduria teisėje, socialinėje politikoje, formuoja kultūrą. Idėjos, sukurtos be oponavimo ir kritikos, prisidengiant status quo palaikymu ir intelektualo prestižu, turi labai didelį potencialą pavirsti į kažką, ką galima drąsiai vadinti krovinių kultu.
Krovinių kultas – antropologijos terminas, apibūdinantis veiklą, kuri imituoja tikrovę, tačiau jokiomis priemonėmis neveda prie tikro rezultato. Įsivaizduokite atokią gentį, kuri iš šakaliukų stato oro uostą, iš tų pačių šakaliukų padaro lėktuvą, visas savo dienas leidžia pastatytame „oro uoste“ ir nuoširdžiai tiki, kad jų veiksmai prišauks lėktuvą su kroviniais, kurių jiems reikia. Galiausiai, lėktuvas atskrenda, tačiau tikrai ne dėl butaforinio oro uosto. Gentis, kita vertus, giliai įsitikinusi, kad jų oro uostas veikia ir tam skiria dar daugiau laiko. Nors tai metafora, kviečiu pamąstyti, ar nepastebėjote procesų, kurie veikia lygiai ta pačia logika.
Krovinių kulto mentalitetas yra įprastas reiškinys tarp akademinės visuomenės ir viešojo sektoriaus darbuotojų, dalyvaujančių politikos formavime. Įstaigos dedasi užsiimančios morališkai ir moksliškai prasminga veikla, tačiau retai kada deda pastangas pagrįsti šios veiklos moralumo ar moksliškumo aspektus. Taip pat dažnai nesivarginama prieš ką nors darant patikrinti, ar tai išties veikia ir kuria norimą rezultatą.
Kritikai, be abejonės, nurašomi kaip nemoralūs, neprogresyvūs, neišprusę; kritikų nuomonė visada tiesiog yra neteisinga, nes „teisingos nuomonės“ privilegija priklauso tik intelektualams ir jiems prijaučiantiems. Veiklos apipinamos žargonu, rezultatai pristatomi nepamatuojamais lozungais, o aktyvizmas stoja vietoje išmanymo. Svarbu ne tai, ar kažkoks įstatymas, tvarka ar pozicija išties veikia. Oi, ne. Svarbiausia tai, kad įstatymas, tvarka ar pozicija gerai skamba, kad tai yra „teisinga nuomonė“ ir ją palaiko intelektualai.
Modernaus krovinių kulto mentaliteto, kurį praktikuoja intelektualai, ištakos yra akademinėje bendruomenėje, ypač humanitariniuose ir socialiniuose moksluose, kuriuose populiaru žaisti idėjomis jų netikrinant ir kur riba tarp mokslinės veiklos ir aktyvizmo tampa vis plonesnė, o dažnai – neegzistuojanti.
Ideologiškai nuspalvinta akademinė veikla suinteresuota ne tikrovės pažinimu, bet pritapimu ir sistemos, leidžiančios intelektualams klestėti, palaikymu; dominuojančios ideologijos propagavimu ir stiprinimu. Šio elitinio klubo nariai su metaforine šampano taure rankose generuoja „teisingas“ idėjas, kurios vėliau perduodamos ateities kartoms, idėjas atpapūguoja visuomenės veikėjai, kurie nori jaustis artimi intelektualams ar net vienais iš jų. Idėjas taip pat greitai pasigauna nerinkti biurokratai bei nevyriausybinės organizacijos ir skuba jas įgyvendinti – už Jūsų pinigus.
Atliekami veiksmai, kad tik kas nors būtų daroma, aptakiai apibrėžiant laukiamą rezultatą ar išvis jo neapibrėžiant, be jokios atsakomybės dėl pasekmių. Ir visa tai apdovanojama, tarsi ilgai lauktais kroviniais iš lėktuvo ar laivo, suteikiant valstybinį finansavimą, kuris skatina krovinių kultą toliau daryti tai, ką jis darė lig šiol. Visa tai vyksta nesuvokiant, kad valstybinis finansavimas nėra veiklos vertės atspindys, bet verčiau yra dovana ar labdara, kad intelektualai ir jiems prijaučiantys aktyvistai turėtų ką valgyti.
Intelektualai ir valstybinio sektoriaus arba iš valstybės pinigų finansuojamų organizacijų aparatčikai, įgyvendinantys intelektualų idėjas, dirba dieną ir naktį, organizuodami konferencijas, rengdami kūrybines dirbtuves, siūlydami įstatymų pakeitimus, kurdami naujas biurokratines institucijas, rašydami peticijas, dirbdami prie projektų... Apie nieką. Bet iš to kuriami socialiniai pokyčiai, taip keičiami įstatymai ir formuojamas valstybės valdymas.
Ir, žinoma, intelektualai sakys – „štai, pažvelk, mūsų idėjos klesti ir žmonės gyvena kaip gyvenę, vadinasi – idėjos buvo geros.“ Intelektualai ir biurokratai niekada nesusimąstys, kad galbūt visuomenė gyvena ir išgyvena ne dėl intelektualų idėjų įgyvendinimo, bet nepaisant jų.
Manau, kad išvešėjusio krovinių kulto mentaliteto atsikratysime tik drąsiai ir be atsiprašymų reikalaudami asmeninės atsakomybės, objektyvaus mokslinio pagrindo bei pamatuojamų rezultatų iš tų, kurie generuoja idėjas ir reklamuoja jų įgyvendinimą bei jas įgyvendina. Jau seniai atėjo metas sveikam skepticizmui, kuris sustabdo žmogų nuo inertiško mąstymo ir veiksmų.
Metas prisiminti, kad „visada taip buvo“ arba „tokia tvarka“ nėra argumentai. Metas prisiminti, kad mokslas yra skirtas tikrovei pažinti, o ne platforma aktyvizmui. Metas prisiminti, kad išrinkti politikai ir valstybės biurokratai nėra mūsų valdžia, o mūsų įgaliotiniai, privalantys atstovauti mūsų interesams. Todėl visiškai natūralu prašyti, kad sprendimai būtų priimami ne pagal intelektualų užgaidas, bet pagal objektyviai pamatuojamą naudą visuomenei.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
