Šiuo metu Lietuvoje yra ganėtinai rimtas permainų metas, o šios permainos vyksta itin sudėtingu laikotarpiu, tad visiškai natūralu, kad tokiomis aplinkybėmis reikėtų šiek tiek atidžiau ir giliau pažvelgti į tai, kur einame ir kas mūsų laukia. Kadangi išsirinkome kairiąsias partijas, tampa labai prasminga garsiai pasikalbėti apie tai, kas gi yra kairioji politika ir kaip tai atsispindi valstybės valdyme bei kokios to pasekmės visuomenei.
Gausiai vartojami apibrėžimai, kaip „kairysis“ ar „dešinysis,“ deja, visuomenėje dažnai nėra suprantami iki galo arba netgi visiškai nesuprantami. Ir visa tai normalu, nes ramiai gyvenant nėra jokio poreikio domėtis politika, politinėmis ideologijomis – tai be galo nuobodu ir, ramiais laikais, neturi jokios praktinės vertės visuomenei. Deja, dabar nėra ramūs laikai, tad metas susidomėti.
Kairės-dešinės spektras yra labai supaprastinta dviejų politinių polių reprezentacija. Tad dar paprasčiau galime pasakyti, kad kuo labiau judame į kairę – tuo labiau artėjame prie komunistinių vertybių, o kuo labiau judame į dešinę – artėjame prie konservatyvių vertybių. Toks apibrėžimas, žinoma, irgi mažai ką paaiškina, tad norisi panagrinėti kairiąją ideologiją, kadangi remiantis ja, Lietuva bus tvarkoma artimiausius ketverius metus, šiek tiek iš arčiau.
Tenka pripažinti, kairiosios vertybės iš pirmo žvilgsnio atrodo ne tik patrauklios, bet ir išties moralios. Kol nepradedi galvoti.
Kairieji yra susirūpinę pajamų nelygybe. Kairiesiems labai svarbu, kad visi žmonės turėtų kuo vienodesnes pajamas, taip sumažinant socialinę nelygybę. Tuo siekiama socialiai lygesnės visuomenės, kur kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo to, ką veikia, jaustųsi vertingas ir vertinamas. To įprastai siekiama keliant mokesčius, nustatant didesnes neapmokestinamas pajamas ir reguliuojant rinką.
Deja, istoriškai galime pastebėti, kad kairieji ne myli vargstančius, bet nekenčia produktyviųjų. Nuo badmirio ir išbuožinimų, iki progresinių mokesčių ir turto apmokestinimo ar net nacionalizavimo, sprendimai vienareikšmiškai nuvesdavo ne į pagalbą skurstantiems, bet į produktyvių žmonių sužlugdymą, kuris kartu sužlugdydavo ir visa kita.
Pajamų nelygybė išties atrodo kaip spręstina problema, tačiau tik tuomet, kai ignoruojame jos priežastis. Ar išties norėtume, kad chirurgas ar elektrinės vyriausias inžinierius uždirbtų tiek pat, kiek uždirba gėlių pardavėjas? Ar jaustumėmės gerai žinodami, kad Jūsų gydytojo pareigos, nepaisant nežmoniško krūvio ir streso, yra taip prastai apmokamos, kad į jas eina tik tie, kurie neturi kito pasirinkimo? Kai tiek itin sunkus, daug išmanymo ir gebėjimų reikalaujantis darbas yra atlyginimu lygus ar labai artimas labai paprastam, atsakomybės bei gabumų nereikalaujančiam darbui, mažai kas norės dirbti sudėtingai, o jei dirbs – nesitikėkite kokybės.
Kairioji politika savo prigimtimi baudžia kompetencijas ir produktyvumą, baudžia pastangas ir atsidavimą rimtam darbui. Taip yra dėl to, nes socialistai visuomet į produktyvius ir, neduok die – pasiturinčius žmones, žiūrėjo įtariai ir su pavydu.
Kairieji yra susirūpinę žmonių teisėmis ir gerove. Na, o kuriam iš mūsų nepatinka žmogaus teisės ir kuris iš mūsų nenorėtų gerovės visiems?! Aš asmeniškai labai myliu žmonių teises, bet, deja, kairieji turi savo ypatingą apibrėžimą, kas tai yra. Žmogaus teisės gali būti suvokiamos, kaip negatyvios, tai yra nukreiptos į laisvę nuo prievartos: teisė į laisvą saviraišką, į tikėjimą, į nuosavybę – į dalykus, kuriuos mes turime ir norime, kad jų iš mūsų neatimtų. Na, pavyzdžiui, knygnešiai puoselėjo laisvę į saviraišką. Garbingas momentas mūsų istorijoje. Kairieji, kita vertus, daug labiau orientuojasi į pozityvias laisves, tai yra teises kažką gauti: nemokamas gydymas, nemokamas mokslas, pašalpos nedirbantiems. Kitaip tariant, šios teisės įgyvendinamos, be išimties, kažką paimant iš kitų ir perskirstant, ar tai bebūtų resursai, ar žmogaus darbas ir laikas.
Dešiniųjų akcentuojamos negatyvios teisės, t. y. – laisvės, nukreiptos į individą ir jo jau turimų savybių ir resursų išsaugojimą, nereikalauja jokios prievartos ar spaudimo. Jų vienintelė prielaida yra leisti žmonėms būti tokiems, kokie jie yra ir leisti jiems turėti tai, ką jie turi ir sakyti tai, kuo jie tiki, be ribojimo įstatymais ar cenzūros. Kairiųjų akcentuojamos pozityvios teisės, kita vertus, visada reiškia prievartą. Jei deklaruojame teisę į nemokamą gydymą, kaip ji bus įgyvendinta, jei nė vienas gydytojas nenori mūsų nemokamai gydyti? Jei turime teisę į nemokamą mokslą, bet nė vienas mokytojas nenori mūsų nemokamai mokyti?
Tuomet kuriami mechanizmai, kurie užtikrina, kad iš visuomenės bus paimami pinigai (per mokesčius ar tiesiog nacionalizuojant turtą) ir taip bus sumokama ir mokytojams, ir gydytojams, kurie mus gydys. Bet tai neišsprendžia klausimo, kas nutiks su šiomis „teisėmis,“ jei nebeliks nei gydytojų, nei mokytojų, kurie norėtų dirbti valstybiniame sektoriuje. Tai taip pat aktyviai prieštarauja dešiniajai teisei į turto neliečiamumą, nes iš visuomenės pinigai ar kiti resursai yra paimami per prievartą, nesiderant ir neatsiklausus, tiesiog pasakius, kad štai pusė Jūsų uždirbtų pinigų tiesiog atitenka valstybei, mokesčių pavidalu.
Tai piešia ganėtinai liūdną paveikslą apie tai, ką kasdienybėje suvokiame, kaip žmogaus teises. Ir didžiausias šokas žmonėms būna būtent tai, kad nemaža dalis kairiųjų ginamų žmogaus teisių yra neišvengiamai, visada, be išimties susijusios su prievarta.
Kairieji nori gerovės darbininkams ir siekia, kad mažiausias pajamas uždirbantys asmenys gyventų oriai. Vėlgi, šis tikslas yra puikus ir skamba išties patraukliai, netgi utopiškai. Problemos atsiranda, kai pradedame jo siekti. Vienas iš būdų siekti, kad mažiausias pajamas gaunantys žmonės gyventų oriau ir saugiau, yra didinti minimalų atlygį. Praktiškai darbovietėje tai reiškia vieną iš dviejų arba netgi abu scenarijus: dėl išaugusių išlaidų atlyginimams atleidžiami darbuotojai ir likusiems didinamas darbo krūvis, tad žmogus arba praranda darbą, arba yra apkraunamas; dėl išaugusių išlaidų atlyginimams didėja paslaugų ar produktų savikaina, taip spartinant kainų infliaciją, kuri, be abejonės, labiausiai atsilieps būtent mažiausiai uždirbantiems. Širdis, žinoma, teisingoje vietoje, bet rezultatas – kaip visada, mėginant statyti socializmą.
Kitas būdas užtikrinti, kad mažiausiai uždirbantys gyventų oriai ir saugiau, yra didinti tai, ką laikome neapmokestinamomis pajamomis, bet tai reiškia, kad skirtumą reikės padengti keliant mokesčius uždirbantiems daugiau. Kai kuriais atvejais tai reikš, kad produktyvūs ir aukštos kvalifikacijos darbuotojai uždirbs beveik tiek pat, kaip nekvalifikuoti ir mažiau atsakingą darbą dirbantys darbuotojai. Tai, žinoma, demotyvuoja žmones, kurie išties yra geri specialistai, tad jie pradeda svarstyti kraustytis svetur, kur yra labiau vertinami arba tiesiog dirbti mažiau atsakomybių reikalaujantį darbą už praktiškai tą patį atlygį, taip tiesiai keliaujant į kompetencijos krizę bei kvalifikuotų ir motyvuotų darbuotojų stygių.
Vėlgi, prisiminkime, kad kairieji deklaruoja išties gražias ir kilnias vertybes, su kuriomis sunku nesutikti iš principo, tačiau jų įgyvendinimas be išimties prasilenkia su žmogaus prigimtimi. Mes norime varžytis; mes norime gauti atlygį, kuris būtų adekvatus mūsų darbui; mes norime turėti nuosavybę ir norėtume, kad į ją niekas nesikėsintų. Kolektyvizmas jau nepasiteisino sovietų laikais, istoriškai socializmas visada nuveda prie gilėjančių visuomenės problemų, tad galbūt metas atsipeikėti ir suprasti, kad tai, kas gražiai skamba popieriuje, nors niekada žmonijos istorijoje nesukūrė teigiamų rezultatų, nepadės ir šiandien?
Yra daug kelių į visuomenės gerovę, vienas iš jų – įgalinti asmenis pasirūpinti savimi ir skatinti asmeninę atsakomybę bei gerbti žmonių laisves, įskaitant ir laisvę daryti klaidas. Lietuvą kuria produktyvūs, kūrybingi, sunkiai dirbantys žmonės. Galbūt derėtų skatinti būtent šias savybes, siekiant šviesios ateities, o ne daryti piliečius vis labiau neįgalius ir priklausomus nuo valstybės?
Deja, politinės mados taip pat egzistuoja ir, deja, politikoje taip pat gausu nuomonės formuotojų, kurie nepelnytai turi daug įtakos. Lygiai, kaip žmonės yra paskatinami pirkti vienus ar kitus kvepalus, rankines ar sportbačius dėl to, kad jų mėgstama interneto žvaigždė juos parekomendavo, politikoje egzistuoja mados, kurios kitaip, nei inertišku ir aklu sekimu paskui lyderį negali būti pavadintos. Tai egzistuoja tiek kairėje, tiek dešinėje.
Lietuvos atveju, praeituose Seimo rinkimuose išsirinkome dešiniuosius. Bet ar juos gavome? Deja, net ir dešiniosios jėgos seka tomis pačiomis madomis, pamiršta ar tiesiog ignoruoja kertines dešiniąsias vertybes. Šie Seimo rinkimai buvo ne „politinės švytuoklės“ išraiška, jie buvo visuomenės nusivylimo išraiška.
Artėjant Kalėdoms norisi visuomenei palinkėti pasigilinti, kas išties yra kairioji politika ir ar tikrai buvo verta taip protestuoti savo balsu. O dešiniosioms politinėms partijoms norisi palinkėti vėl prisiminti dešiniąsias vertybes ir užsiauginti stuburą jas puoselėti.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
