Būtent taip skambėtų ilgametės žemės ūkio politikos apibūdinimas, jei jį reikėtų išreikšti vienu sakiniu. Kraupiausia, kad tai vyksta jau beveik du dešimtmečius ir tapo naująja realybe arba „normalumu“, kurio, deja, nekvestionuoja nei politikai, nei žurnalistai. Bet tame, kas vyksta, nieko normalaus nėra.
Negandų maratonas
Viešojoje erdvėje girdime apie sausras, potvynius, pieno ar mėsos rinkos sukrėtimus, per mažas Europos Sąjungos išmokas ūkininkams, neišmanėlį ministrą, negalintį iškovoti jų padidinimo ir t. t. Kiekvieną kartą pramoninio žemės ūkio asociacijų atstovai išsirikiavę prieš kameras atlieka teatralizuotas akcijas ir gąsdina, kad kainos kils, konkurencingumas kris ir išsipildys dar visa aibė Mikaldos pranašysčių. Šios asociacijos tokios aktyvios, kad, rodos, nė savaitė nepraeina be jų atstovų išsišokimų televizijoje. Kadangi vaizdingų naujienų Lietuvoje trūksta, tai toks asociacijų kuriamas gatvės teatras su šakėmis ir rėkiančios galvos visuomet sulaukia dėmesio.
Visų vaidinimų ar pasisakymų žinutė yra ta pati: „Atiduokite savo pinigus mums, nes jie mums priklauso.“ Žinoma, realiai tai skamba kaip reikalavimas kompensacijų, išmokų, lengvatų, mokesčių mažinimo už būtas ar nebūtas negandas. Tos negandos niekuomet nesibaigia ir pastaruoju metu, rodos, dauginasi kaip triušiai.
Žemės ūkis, suprantama, yra privatus verslas, jo pelnas dalyje veiklų be kitų dalykų priklauso ir nuo gamtinių sąlygų. Sausros, potvyniai, šalnos, ligos iš tiesų gali sužlugdyti ūkininkus ar bendroves. Tačiau nei vienas verslas neturi tokių privilegijų, palyginti su kitais, kurie irgi labai priklausomi nuo gamtinių sąlygų, kaip žemės ūkis.
Privilegijuotas verslas
Paimkime aktualų pavyzdį. Palangos verslininkai, kaip ir ledų pramonė, yra labai priklausomi nuo orų ir po lietingos vasaros tikrai nemažai jų veržiasi sau diržus. Bet ar girdėjote, kad veiktų tokia „Palangos atostogų ministerija“ ar „Plombyro ledų ministerija“, o štai Žemės ūkio ministerija tikrai yra ir veikia. Taip pat yra ir Kaimo reikalų komitetas Seime, kur žemės ūkio verslo atstovai kiekviename susitikime tiesiogiai dėsto savo reikalavimus, jei, žinoma, jie nesipildo per jų prastumtus viceministrus ar premjerės patarėjus. Akivaizdu, kad vienos verslo grupės interesais valstybė rūpinasi tikrai išskirtinai.
Ūkininkams atstovaujančių asociacijų aktyvumas yra tikrai nebergždžias. Apie 900 mln. Eur kasmet įvairioms žemės ūkių išmokoms yra numatyta pagal Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginį planą. Lengvata „žaliam“ (t. y. ūkininkams skirtam) dyzelinui valstybei kainuoja dar papildomai 92 mln. eurų per metus. Jau beveik milijardas valstybės lėšų. Čia tai, ką galima surasti viešai pateikiamuose skaičiuose. O dar papildomai lengvata dėl gyventojų pajamų mokesčio, lengvata dėl PVM, lengvata dėl PSD, lengvata dėl pelno mokesčio, neapmokestinamos pajamos, gaunamos per išmokas, kompensacijas, žemės ir nekilnojamojo turto mokesčio lengvatos, netaikomi aplinkos taršos ar aplinkos resursų (pvz., vandens išgavimo) naudojimo mokesčiai ir t. t. Pridėję įvairiausias nesibaigiančias ad hoc pagalbas dėl negandų, turbūt sukrautume dar vieną panašią sumelę.
Nėra jokio kito tokio panašaus verslo Lietuvoje, tiek apipilto pinigais per visokias išmokas, lengvatas ir „gelbėjimo“ paketus. Normalioje visatoje verslai moka mokesčius valstybei ir prisideda prie jos gerovės, saugumo, infrastruktūros kūrimo. Šiuo atveju valstybė visiškai išlaiko verslą, nes vidutiniškai apie 70 proc. jo gamybos pajamų sudaro tiesioginės išmokos. Nors tai ir yra pinigai daugiausia iš ES fondų, jie į tuos fondus patenka iš ES valstybių biudžetų ir tai yra visuomenės gerovei skirti pinigai.
Žemės ūkio nauda valstybei
Ką gi valstybė, o tai yra mes, gauname už tuos milijardus, suteiktus šiam verslo sektoriui. Sudėjus viską, mes turbūt (nėra viešai pateiktų skaičių, kiek visos žemės ūkio lengvatos ir paramos kainuoja) išleidžiame šiam sektoriui panašiai tiek, kiek nacionalinės išlaidos sveikatos sektoriui ar valstybės gynybai, t. y. arti 2–2,5 proc. BVP.
Pagal Statistikos departamento duomenis, 2020 metais žemės ūkis, miškininkystė ir žuvininkystė kartu sudarė apie 2,4 proc. mūsų šalyje sukuriamo BVP. Žemės ūkis visą darbo laiką įdarbino mažiau nei 2 proc. šalies darbo jėgos, kartu vidutiniškai mokėdamas perpus mažesnį atlyginimą negu vidutinis šalyje. Taigi, žemės ūkio sektorius yra valstybinis užsakymas, bet pinigai išleisti jam reikšmingai neprisideda nei prie ekonomikos plėtojimo, nei prie gerų darbo vietų kūrimo.
Tai gal mes gauname pigesnį maistą ir taip atgauname savo pinigus? Ir vėl, deja, ne. Didžioji dalis šalyje užaugintos žemės ūkio produkcijos yra eksportuojama. Pagrindinė mūsų žemės ūkio produkcija yra kviečiai, kurių net 3/4 ūkininkai eksportuoja ir už tai gauna apie 1 mlrd. eurų pajamų kasmet. Suprantama, kad ūkininkams parduoti savo javus yra lengva, nes mes apmokame didžiąją dalį jų auginimo kainos. Tik apmokame ne sau, o piliečiui, gyvenančiam Nigerijoje, Ispanijoje, Pietų Afrikoje ar Saudo Arabijoje, nes tai yra pagrindiniai mūsų javų importuotojai.
O mes visą žemės ūkio produkciją perkame pasaulinės rinkos kainomis. Todėl lieka visiškai neatsakytas klausimas: ką gi mes gauname už tuos savo milijardus, išleistus žemės ūkio rėmimui? Ar tikrai jų mums šiuo metu nereikia nei gynybai, „Wagnerio“ žudikams trinantis prie sienos, nei sveikatos apsaugai, gydytojams paliekant savo darbovietes?
ES žemės ūkio politikos pagrindime teigiama, kad subsidijos žemės ūkiui yra skirtos ūkininkų pragyvenimo lygiui palaikyti, ūkio produktyvumui kelti, kaimo vietovių ekonomikai palaikyti ir įveikti klimato kaitą padėti bei darniam gamtinių resursų valdymui užtikrinti. Tik ar tikrai yra būtent taip?
Žemės ūkio poveikis aplinkai
Turbūt subsidijos kai kurių ūkininkų pragyvenimo lygį pakelia, kaip ir tonų iš hektaro išauginimą, tik aplinkos apsaugai, ūkiams skirtos subsidijos veikia atvirkščiai – labiausiai prisideda prie aplinkos niokojimo, o ne tausojimo. Nuo Lietuvos įstojimo į ES, Lietuvos žemės ūkis persitvarkė į tokį, kuriame dominuoja intensyvi pramoninė augalininkystė. Grūdinių kultūrų auginami plotai išaugo apie du kartus, kaip ir mineralinių trąšų sunaudojimas, o dideli pievų plotai buvo suarti plėtojant tokį žemės ūkį.
Dėl to labai padidėjo nitratų išplovimas į vandens telkinius. Bendro azoto krūvių išsiplovimas iš Lietuvos į Baltijos jūrą tuo pačiu laiku padvigubėjo, o vandens telkinių dalis, neatitinkanti geros būklės kriterijų, paaugo nuo 40 proc. iki 60 proc., remiantis Aplinkos apsaugos agentūros duomenis.
Žemės ūkio intensyvinimas veikia ne tik vandens būklę. Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondo duomenys rodo, kad nuo Lietuvos įstojimo į ES paukščių indekso reikšmės suprastėjo apie 2 kartus. Tai rodo, kad išsiplėtus pramoniniam javų auginimui dėl intensyvėjančio pesticidų ir mineralinių trąšų naudojimo, paukščiams ir kitiems gyvūnams tinkamų buveinių lieka vis mažiau.
Tuo pačiu metu žemės ūkis yra trečias pagal svarbumą šiltnamio efektą skatinančių dujų (sutrump. ŠESD) šaltinis mūsų šalyje. Po energetikos ir transporto sektorių jo emisijos sudaro apie 22 proc. visų šalies ŠESD emisijų. Dėl didėjančio mineralinių trąšų naudojimo ir žemės dirbimo ŠESD auga. Nors nedaug, bet nuo 2005 m. jos padidėjo 5 proc.
Tai kas išeina?
Kas gi iš to išeina? Ogi tai, kad mes, pildami mūsų pinigus į žemės ūkį, ne tik kad negauname geresnės ekonomikos, pigesnio maisto ar daugiau gerų darbo vietų, bet dar ir užteršiame savo gamtą. Būtent tą gamtą, kurią esame ES direktyvomis ir įvairiomis konvencijomis įsipareigoję tausoti ir atkurti. Beje, jau ir ES pinigus tam tausojimui ir atkūrimui sunaudojome, tik jokių savo pažadų neįvykdėme, t. y. pasiekti gerą vandenų būklę, sumažinti šiltnamio efektą skatinančias dujų emisijas, apsaugoti dirvožemį, atkurti buveines ir t. t.
Bet taip galėjo ir nebūti, jeigu Lietuva būtų rėmusi ne pramoninį kviečių auginimą, o ekologinę, arba aplinką tausojančią, žemdirbystę. Tai būtų leidę ir sukurti daugiau gerų darbo vietų regionuose, užtikrinti pakankamą maisto gamybą šalies poreikiams ir kartu aplinkos apsaugą. Tačiau sertifikuotų ekologinių ūkių skaičius per pastarąjį dešimtmetį paaugo tik 13 proc., tuo pačiu metu intensyvinant pramoninę žemdirbystę. Ir tai yra Lietuvos žemės ūkio politikos sprendimas – skirti viešus pinigus daugiausia ten, kur visuomenei daroma didžiausia žala.
Taip negali tęstis ir tai nėra normalu, todėl kiekvieną kartą pamatę žemės ūkio asociacijų reikalavimus mes turime paklausti – kodėl turėtume į juos įsiklausyti? Kiekviena kartą pamatę žemės ūkio ministrą ar Seimo Kaimo reikalų komiteto narius mes turime paklausti – kodėl ir kam atstovaudami jie kalba? Kodėl, po velniais, mūsų pinigai yra metami į gatvę, tuo pačiu metu pripilant š… mūsų namuose?
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
