Lietuvos gyventojus šokiravo žiniasklaidos pranešimai apie šimtus milijonų eurų siekiančius ir tebeaugančius bankų pelnus. Klausiame vienas kito, kodėl karo Ukrainoje, šalį alinančios infliacijos ir prasidėjusio ekonomikos nuosmukio laikotarpiu bankai klesti. Dar didesnis akibrokštas, kad milijoninius pelnus skaičiuojantys bankai Lietuvos gyventojams nemokėjo palūkanų.
Nereikia būti ekonomistu, kad suprastum, jog bankų pelnai gali didėti tada, kai auga jų apyvarta ir didėja jų teikiamų paslaugų kainos.
Prasidėjęs sąstingis statybų sektoriuje, smunkančios transporto paslaugų ir pramonės gamybos apimtys lemia tai, kad gyventojai ir verslas iš bankų skolinasi mažiau. Bankų teikiamų paslaugų, kurių didesnę dalį sudaro paskolų teikimas, apimčiai neaugant, priežasčių, dėl kurių bankininkai Lietuvoje gyvena „aukso amžių“ tenka ieškoti bankų kainodaroje.
Palūkanos, kurias gyventojai ir įmonės moka bankams už imamas paskolas yra viena esminių bankų paskolų kainodaros dalių.
Lietuvos bankas nuolat stebi paskolų palūkanų normas ir savo svetainėje skelbia išaugusias palūkanas (vadinamuosius procentus). Lietuvos banko duomenimis, 2021 metų pabaigoje vidutinė palūkanų norma siekė 2.77 procentų įmonėms ir 3.16 procentų gyventojams, o 2022 metų pabaigoje išaugo iki 4.81 procentų įmonėms ir 5.46 procentų gyventojams. Lietuvos bankas aiškina, ir tai yra tiesa, kad pagrindinė paskolų palūkanų pabrangimo priežastis – pastaruosius mėnesius Europos centrinio banko vykdoma palūkanų didinimo politika.
Lietuvos bankas, nemeluoja, bet ir nepasako visos tiesos, būtinos tam, kad žmonės suprastų bankų pelnų augimo priežastis. Bankai gauna pajamas dėl to, kad priimdami indėlius moka mažiau nei duodami paskolas. Lietuvoje esantys bankai 2021 metų pabaigoje už indėlius beveik nieko nemokėjo, o 2022 metų pabaigoje naujai forminamiems terminuotiems indėliams jau numato palūkanas, kurios įmonėms vidutiniškai siekia 1.28, o gyventojams – 1.02 procento per metus.
Skirtumas tarp palūkanų, kurias bankai ima už paskolas ir palūkanų, kurias jie moka už terminuotus indėlius, padidėjo apie 1,5 procento. Tie 1,5 procentiniai punktai, kitoms sąlygoms esant lygioms, padidina bankų pelnus maždaug 50 procentų. Įvertinus tai, kad daug lėšų bankuose laikoma atsiskaitomose sąskaitose, kurios palūkanų negeneruoja, galima teigti, kad realus bankinių paslaugų kainų augimo sukeltas pelno padidėjimas yra gerokai didesnis nei 50 pocentų.
Lietuvos bankas žino apie rekordinius bankų pelnus ir net kalba apie galimybę šiuos pelnus papildomai apmokestinti. Kalbos apie papildomą bankų apmokestinimą yra geriau nei absoliuti tyla iš Finansų ministerijos pusės, bet šis kalbėjimas nebūtinai reiškia nuoširdų norą padėti Lietuvos gyventojams.
Lietuvos bankas puikiai žino, kad mokestinių įstatymų priėmimas užtrunka daug mėnesių, kad, net ir intensyviai Seimui dirbant, pakeitimai įsigaliotų anksčiausiai nuo 2024 metų. Ar bankų indėlininkams yra naudinga, kad visus 2023 metus bankai lobtų dėl infliacijos santaupas prarandančių žmonių ir nefinansinių įmonių sąskaita?
Dabar siekiama bankų pelnų problemą permesti Seimui, kuris priima mokestinius įstatymus. Tuo tarpu Lietuvos bankas tarsi užmiršo savo priedermes ir nenagrinėja jo kompetencijoje esančių klausimų. Pavyzdžiui, ar žemos indėlių palūkanos Lietuvoje nėra monopolinio susitarimo tarp bankų rezultatas, kodėl Estijoje tie patys švediško kapitalo bankai už terminuotus indėlius moka 1,5-2 kartus didesnes palūkanas ir daugelio kitų?
Stebint Finansų ministerijos veiklą irgi kyla klausimų: ar atliktas vertinimas, kokiomis sąlygomis Lietuvos valstybinės institucijos laiko savo lėšas bankuose? Ar 2022 metais buvo, o gal ir dabar yra valstybinių institucijų, kurios ne tik kad negauna palūkanų už indėlius, bet net ir moka bankams už lėšų saugojimą? Kodėl valstybė dabartiniu metu skolinasi pasaulinėse rinkose, mokėdama kelių procentų palūkanas, bet ne iš savo gyventojų, kuriems bankai 2022 metais už terminuotus indėlius nieko nemokėjo.
Akivaizdu, kad valstybei skolinantis iš gyventojų, nauda galėtų būti kur kas įvairiapusiškesnė. Išloštų gyventojai, skolinantys valstybei, nes valstybė moka dukart daugiau nei bankai; išloštų gyventojai, nusprendę likti bankų indėlininkais – konkuruodami su valstybe bankai pakeltų savo mokamas palūkanas; išloštų valstybės biudžetas – mažesnės nei užsienio kreditoriams mokamos metinės palūkanos; išloštų Lietuvos ekonomika – sumokėtos palūkanos iškeliautų ne į užsienį, o liktų Lietuvoje.
Praloštų tokiu atveju nebent Lietuvoje veikiantys bankai ir pasaulinės finansinės institucijos. Pirmieji dabar pelnosi iš didelio skirtumo tarp palūkanų už paskolas ir indėlius, o antrosios dabar pelningai skolina Lietuvai.
Finansų ministerija atsisako Lietuvai naudingos, o finansinėms institucijoms nepalankios tiesioginio skolinimosi iš gyventojų politikos. Valdantieji išduoda gyventojų interesus tylomis dirbdami išvien su rekordinius pelnus besikraunančiais bankais.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
