Daugelyje teisminių bylų dramatiškai nuskamba vienokia ar kitokia hamletiško klausimo parafrazė. Ne išimtis ir taip vadinamoji „MG Baltic“ byla, kurioje balandžio 19 d. paskelbtu Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu baigėsi pirmasis bylos nagrinėjimo teismuose etapas.
Priimtas išteisinamasis nuosprendis visuomenėje sukėlė nuostabos ir klausimų, kurgi šioje byloje šuo pakastas. Ar Eligijaus Masiulio ir Raimundo Kurlianskio išteisinime pagrindinis vaidmuo teko paskolos sutarčiai ir klausimui – ji egzistavo prieš perduodant pinigus ar surašyta vėliau, ji tikra, ar apsimestinė? Gal didžiausią reikšmę turėjo užfiksuotų pokalbių vertinimas – būta juose korupcinių susitarimų ar ne? O galgi sprendimą nulėmė atsakomybę už korupciją nustatančių teisės aktų spragos, buvusios nagrinėjamų veiksmų metu?
Pirmos instancijos teismas savo vertinimus išdėstė nuosprendyje, taip pat visuomenei pateiktoje nuosprendžio santraukoje, be to, bylos teisėja paaiškino nuosprendį radijo laidoje. Procesas, tikėtina, netrukus kelsis į apeliacinės instancijos teismą, kur gali būti atliktas naujas byloje surinktų duomenų vertinimas ir patikrinti teisės klausimai.
Kad ne tik ekspertai, bet ir plačioji visuomenė galėtų susiorientuoti šioje žiniasklaidos skambiai pavadintoje „dešimtmečio byloje“, jūsų dėmesiui teisinis žvilgsnis iš šalies – ne iš advokato, ne iš pareigūno, bet iš baudžiamąją justiciją tyrinėjančio teisės mokslininko pozicijos. Kadangi byla yra labai didelės apimties, apsiribosiu tik R. Kurlianskio ir E. Masiulio santykių epizodu. Be to, kaip išeities taško laikysiuos pirmos instancijos teismo išvadų dėl bylos faktų. Ar tokius pačius faktus nustatys Apeliacinis teismas, kur, tikėtina, byla netrukus pateks, parodys laikas.
Visų pirma, reiktų pabrėžti, kad, priešingai plačiai paplitusiai nuomonei, teismui pakako įrodymų, kad bylos medžiagoje įžvelgtų korupcinį santykį tarp R. Kurlianskio ir E. Masiulio. Cituoju nuosprendį: „belieka pakartotinai konstatuoti, jog privatų verslininką ir politikus, konkrečiu atveju, Seimo narį Eligijų Masiulį, siejo susiklostę politinio finansavimo santykiai, dėl kurių buvo galima daryti įtaką politiko priimamiems sprendimams, juo manipuliuoti (...)“. Kai verslininkas ir politikas užmezga tokius finansavimu grįstus santykius, kurie leidžia daryti įtaką politikui ir juo manipuliuoti, kas gi tai, jei ne korupcinis santykis?
Taigi, nepaisant pateiktos sutarties apie paskolinius santykius tarp verslininko ir politiko, ir nežiūrint įrašytų jų pokalbių aptakumo, pirmos instancijos teismas byloje įžvelgė korupcinį santykį.
Bet, įžvelgus šį santykį, kilo teisinis klausimas – ar tai papirkimo ir kyšininkavimo santykis (dėl kurio kaltinti minėti asmenys), ar tai kitokia korupcijos forma? Ką galima laikyti kyšiu ir kuo jis skiriasi nuo kitokio neteisėto politiko finansavimo? Tai, manyčiau, pagrindinis bylos klausimas, nuo kurio atsakymo priklauso galutinis sprendimas – išteisinti ar nuteisti dėl kaltinimo papirkimu ir kyšininkavimu.
Kas yra kyšis? Šis klausimas nėra akivaizdus, yra mažiausiai dvi kyšio sampratos. Pagal siauresnę kyšio sampratą, apie kyšį galime kalbėti tik tuomet, kai pinigai ar kitokia nauda suteikiama mainais į konkrečią paslaugą. Vilniaus apygardos teismas nenustatė konkrečios paslaugos, kurią E. Masiulis būtų pažadėjęs R. Kurlianskiui prieš imdamas pinigus. Nustatęs tokias aplinkybes ir pasiremdamas šia siaura kyšio samprata, teismas neįžvelgė kyšio ir papirkimo, o tik kitokį neteisėtą politiko finansavimą, už kurį atsakomybės įstatymai 2016 metais, kai pinigai ir dėžutė buvo perduoti E. Masiuliui, dar nenumatė.
Pagal platesnę kyšio sampratą, kyšininkavimą galima įžvelgti ir tuomet, kai verslininkas neteisėtu būdu kuria pinigais ar kitokia nauda grįstą palankų santykį su politiku, galima sakyti, duoda kyšį avansu. Perduodant pinigus „zadanije“ (užduotis) dar gali būti nesuformuluota – ateis laikas, bus ir užduotis.
Ar Lietuvoje pripažįstama platesnė kyšio samprata? Taip. Dar 2008 metais, t.y. prieš net aštuonerius metus iki byloje nagrinėjamų įvykių, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija priėmė precedentinį sprendimą, išaiškindama, kad papirkimu laikytini ir tie atvejai, kai asmuo (pvz., verslininkas) perduoda pinigus ar kitokią naudą aiškiai neinformuodamas, už kokį konkretų politiko ar valstybės tarnautojo veikimą ar neveikimą tai daroma, bet siekdamas kyšiu išimtinės padėties ar apskritai paperkamo asmens palankumo ateityje (byla Nr. 2K–P–181/2008). Toks išaiškinimas dėl precedentinės galios tapo privalomas visiems teismams, nagrinėjantiems analogiškas bylas.
Palaikydamas šiame precedente įtvirtintą platesnę kyšio sampratą, įstatymų leidėjas 2017 metais papildė Baudžiamąjį kodeksą (BK) analogišku išaiškinimu, kad kyšiu nauda laikoma ne tik tuomet, kai ji gauta (duota) už konkretų veikimą ar neveikimą, bet ir už išimtinę padėtį ar palankumą. Tai yra ir tuomet, kai ji kuria korupcinį santykį be įvardintos užduoties. Vis dėlto Vilniaus apygardos teismas su tokia kyšio samprata iš principo nesutiko, nuosprendyje nurodydamas, kad tokia kyšio samprata būtų pernelyg neapibrėžta ir neleistinai apsunkintų kaltinamųjų galimybes apsiginti nuo gan abstrakčių kaltinimų kyšininkavimu.
Vilniaus apygardos teismo pastebėjimas vertas dėmesio, bet kartu negalima nematyti precedento ir įstatymų leidėjo valios. Taigi, aukštesni teismai turės atsakyti į nevienareikšmį klausimą, ar „MG Baltic“ byloje vis tik taikytinas minėtos LAT bylos precedentas ir jį įtvirtinę BK pakeitimai, ar netaikytini.
Teisinės kyšio aiškinimo dilemos tuo nesibaigia. Nuo 2020 metų, po beveik ketverių metų nuo byloje nagrinėjamų įvykių, Lietuvos įstatymų leidėjas numatė baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimą nemažomis sumomis (virš 12500 Eur). Pagal naująjį BK straipsnį, atsakomybė būtų ženkliai švelnesnė nei už papirkimą, kai kyšio vertė viršija minėtą sumą. Vilniaus apygardos teismo nuomone, R. Kurlianskio veiksmai perduodant pinigus E. Masiuliui, galėjo turėti šio nusikaltimo požymių.
Jei sutiktume su tokia teismo išvada ir pasiremtume plačia (precedentine) papirkimo samprata, tuomet, panašu, išeitų, kad įstatymų leidėjas 2020 metais sušvelnino baudžiamąją atsakomybę už kai kuriuos politiko papirkimo stambiu mastu atvejus.
Pažymėtina, kad remiantis tokiu požiūriu, naujasis 2020 metų straipsnis galėtų būti taikomas už veiksmus, atliktus 2016 metais, nes atsakomybę švelninantis įstatymas gali būti taikomas atgal. Bet jeigu vadovaujamės siaura kyšio ir papirkimo samprata (kuria vadovavosi Vilniaus apygardos teismas), tuomet turime visai kitokį teisinį vaizdą. Pirma, už 2016 metų veiksmus išteisintajam dėl papirkimo atsakomybė už papirkimą negrėstų (papirkimo siaurąja prasme pirmos instancijos teismas nenustatė). Antra, negrėstų atsakomybė ir už neteisėtą politinės kampanijos finansavimą. Nes pastaroji būtų sunkinanti išteisintojo verslininko padėtį, o asmens padėtį sunkinančio įstatymo, įsigaliojusio po nagrinėjamų veiksmų atlikimo, taikyti atgal negalima.
„MG Baltic“ bylą viešoje erdvėje nuolat lydėjo komentarai, kad neva kyšininkavimas ir papirkimas joje yra akivaizdus. Korupcinį santykį įžvelgti lengviau (jį įžvelgė pirmos instancijos teismas), bet norint konstatuoti kyšininkavimą ir papirkimą, būtina išspręsti sudėtingas teisines dilemas. Jei pirmos instancijos teismo nuosprendis bus apskųstas, aukštesniems teismams dar teks gerokai palaužyti galvas, o mums – luktelti galutinių sprendimų šioje byloje.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
