Pozicija

2021.12.02 09:13

Ruslanas Baranovas. Kuo keistos mūsų diskusijos apie užsienio politiką?

Ruslanas Baranovas, socialdemokratas2021.12.02 09:13

Lietuvos užsienio politika tapo nesibaigiančių diskusijų tema. Tai yra puiku ta prasme, kad galime pasitikrinti argumentus, pagrindžiančius nuoseklią Lietuvos užsienio politiką, vykdytą pastaruosius 20 metų, jos sėkmes ir nesėkmes, sukalibruoti ją naujiems laikams.

Visgi, vienas dalykas mūsų diskusijose tiesiog rėžia akį: visada kalbama taip, lyg kitos šalys tebūtų pasyvūs veikėjai ar net dekoracijos mūsų užsienio politikos žaidime. Tai savotiškas mūsų didžiosios kunigaikštystės palikimas, išsiveržiantis keistu apverstu būdu, bet vis dar teigiantis mūsų ypatingumą.

Skaitant diskusijas susidaro įspūdis, kad kitos šalys neturi savo interesų ir elgiasi tik taip, kaip jas išprovokuoja Lietuva. Lietuvos santykiai su bet kokia šalimi visada paaiškinami tik Lietuvos veiksmais: Lietuva susipyko, Lietuva susidraugavo, Lietuva nesuderino, Lietuva išsišoko.

Daugybėje komentarų kaip dogma priimama prielaida žinoma sena lietuvių patarle: kaip šauksi – taip ir atsilieps. Todėl vis dažniau kartojama, kad, pavyzdžiui, migrantų krizė prie mūsų sienos yra Lietuvos užsienio politikos kaltė. Šalia gyvenantis diktatorius, kurio kalėjimuose sėdintiems kaliniams neteikiamos sveikatos priežiūros paslaugos, kuriuose žmonės specialiai apkrečiami COVID-19, kuriuose sėdi nepilnamečiai vaikai, kaip Nikita Zalatariovas, sergantis epilepsija, bet dažnai negaunantis nuo jos vaistų... Šis diktatorius nėra kaltas dėl savo sugalvotos Europos Sąjungos (ES) spaudimo schemos, kalta mūsų užsienio politika – tai yra jos fiasko. Savotiškas solipsizmas.

Į tai būtų galima numoti ranka ar net sakyti, kad mums iš tiesų pirmiausia turėtų būti įdomios mūsų nuostatos, o kaip jau į jas reaguos kiti – jų reikalas. Bet ši nuostata sukuria aibę problemų, kurios trukdo suprasti, kas gi iš tikrųjų dedasi pasaulyje. Pavyzdžiu imsime Baltarusiją ir Kiniją, dvi karščiausias mūsų užsienio politikos aktualijas. Čia išskirsiu tris pagrindinius būdus, kuriais tokia komentatorių nuostata neleidžia mums kalbėti apie esminį dalyką – kaip dalyvauti pasaulyje kur yra kitų, dažnai daug didesnių, žaidėjų.

Bet prieš tai verta paminėti dar šį tą. Lietuvos užsienio politika ilgai turėjo aiškią tęstinę liniją ir ji nėra konservatorių, Gabrieliaus ar Gitano užsienio politika. Mūsų vidiniai ginčai niekam neįdomūs anapus mūsų pačių. Turint tai omenyje, skaudu matyti daugybę išpildymo klaidų, į kurias atkreipia dėmesį komentuojantieji mūsų užsienio politiką. Skandalingos kelionės bandant sutaikyti kartvelus, nepamatuoti pasisakymai apie tai, kad vokiečiai siekia išimti valstybinę Baltarusijos oro bendrovę „Belavia“ iš sankcijų paketo, prezidentūros ir Užsienio reikalų ministerijos negebėjimas veikti drauge, aiškinimasis, ar kitas „seen‘ino“ tavo žinutę.

Visa tai primena mažų vaikų žaidimus ir silpnina mūsų pozicijas. Dauguma komentatorių suplaka šias išpildymo klaidas ir kritiką bendrai krypčiai, kuri, pavyzdžiui Baltarusijos atveju, ta pati jau kokius 20 metų. Tad klausimas ar tokios klaidos reiškia ir tai, kad reikia atsisakyti bendros krypties? Aš manau, kad ne. Bet grįžkime prie reikalo.

Nemąstome apie tai, ko nori kiti

Kadangi kitos šalys tik reaguoja į mūsų veiksmus ir dėl visko galiausiai kalta Lietuva, net ir galvoti apie jas beprasmiška: kaip šauksi, taip ir atsilieps. Imkime pavyzdžiu Kinijos Liaudies Respubliką. Niekada negirdime jokios bent kiek gilesnės Kinijos užsienio politikos analizės. Kokie yra Kinijos siekiai ir kodėl? Ką jie jau padarė savo interesams užtikrinti? Kodėl komunistų partija nuolat kalba dviem balsais? Kas yra „didžiojo pažeminimo epocha“? Kas yra vilkų karių diplomatija? Galų gale, kuo skiriasi Kinijos ir Rusijos užsienio politika?

Kadangi apie tai nėra kalbama, skaitant mūsų spaudą ir komentatorius susidaro įspūdis, kad Kinija ir Taivanis yra dvi konfliktuojančios pusės ir Taivanis (bei Honkongas) nori paskelbti nepriklausomybę ir tuo pykdo Kiniją. Bet tiesa yra ta, kad Taivanis ir Honkongas nenori paskelbti nepriklausomybės ir turėti pagal mūsų supratimą surėdytų tautinių valstybių. Jos būtų visiškai patenkintos sugrįžti į prieš kokius 10 metų buvusią situaciją, išlaikyti tą status quo. Tačiau to nenori Kinija, kuri siekia abi suvirškinti ir pajungti į savo sistemą. Taip yra dėl ekonominių ir istorinių priežasčių, bet ir todėl, kad Kinijos komunistų partija dabar moko, kad kinai iš principo netinka demokratijai, o demokratija – Kinijai. Demokratiški ir veikiantys Taivanis ir Honkongas pačiu savo buvimu neigia tokį mokymą.

Tas pats galioja ir Lukašenkos politikai. Jokios gilesnės ir išsamesnės jo daugiavektorinės politikos analizės nėra, net santykiams su juo esant tema numeris 1 beveik pusmetį.

Tiesa yra ta, kad Lietuva yra maža valstybė, kuri negali „užsakinėti muzikos“ pasaulio diplomatijoje. Kad mūsų užsienio politika būtų veiksminga mes turime pradėti mąstyti kaip išnaudoti ir suprasti didžiųjų žaidėjų – JAV, Kinijos, ES, Vokietijos, Prancūzijos, Rusijos – darbotvarkes. Galbūt tada taptų aišku, kad su kai kuriomis valstybėmis Europos ir mūsų diplomatijos vadams nepavyko sugyventi draugiškai būtent todėl, kad to nenori kitos šalys?

Nepastebime konteksto

Kontekstas yra dalykas, kuris greitai parodo, kad mūsų unikalumo ir „kaip šauksi, taip ir atsilieps“ mitai yra mitai. Todėl apie kitų šalių santykių istoriją komentatoriai vengia kalbėti.

Praeitais metais pasirodęs mokslininkų tyrimas priskaičiavo 152 dokumentuotus Kinijos LR grasinimus kitoms valstybėms, įvykusius 2010–2020 metais. Tyrimas aiškiai rodė ir grasinimų daugėjimą pastaraisiais metais. Panašių grasinimų kaip Lietuva sulaukė Švedija, Norvegija, Danija, Australija, Kanada, Čekija, Japonija, Brazilija ir t.t. Ypač iliustratyvus Švedijos pavyzdys.

Švedijoje 2019 metais nevyriausybinė organizacija apdovanojo kinų disidentę Gui Minhai už jos literatūrinius darbus. Kinija išsyk ėmė grasinti Švedijos kultūros ministrei Amandai Lind, kad ši nedrįstų dalyvauti prizo įteikime. Ministrei nepaklusus viskas vyko mums jau pažįstamu būdu – kulkosvaidžiais grasinta už „kišimąsi į Kinijos vidaus reikalaus“, ekonominės sankcijos, diplomatijos apribojimas.

Pažįstama? Tik ne tuomet, jei skaitote mūsų komentatorius. Čia gi atrodo, kad Lietuva neaišku ko prisikniso prie Kinijos Pandos – o tai nematytas ir neregėtas dalykas. Kinijos komunistų partijai teliko reaguoti, kas šiaip jau visiškai nebūdinga.

Tą patį galėjome pamatyti tekstuose apie Merkel skambučius Lukašenkai. Komentatoriai kartojo, kad tai Lietuvos diplomatijos pažeminimas ir tikriausiai reikia sutikti su tuo. Bet ar taip nutiko dėl Lietuvos kaltės? Šią mintį greitai paneigia tai, kad Merkel „apėjo“ ne tik Lietuvą, bet ir Lenkiją ir Latviją. Lenkų pareiškimas, kad jie nevykdys jokių susitarimų, kurie bus sudaryti be jų, buvo nemaloniai paminimas, bet plačiau neapmąstomas.

Bet palikime ramybėje Lenkiją. Galima būtų sakyti, kad Lietuva ir Lenkija vykdo gana panašią politiką Baltarusijos atžvilgiu (nors tai dar kartą sutrupintų pasakas apie mūsų ypatingumą). Ką pasakysime apie Latviją, niekada nebuvusią Baltarusijos opozicijos avangardu ir sėkmingai perkančią elektrą iš Astravo? Kodėl prie jų sienos taip pat vyksta migrantų krizė?

Apskritai, visame pasaulyje susiduriama su problema, kad ekspertai, diplomatai ir valdančioji klasė yra užsidariusi savo Vašingtono ar Londono burbuluose. Skaitant mūsų diskusijas apie užsienio politiką, susidaro atvirkščias įspūdis, kad komentatoriai apskritai nedalyvauja ir nežino apie ką kalbama Vašingtono, Londono ar Berlyno „think–tankuose“. Net užsienio politikoje labai nuolankios ir kompromisiškos Vokietijos naujosios koalicijos susitarime yra kalbama apie demokratijų ir autokratijų varžybas, bet šios tikrovės nė su žiburiu nerasi komentatorių tekstuose.

Tad kur konkrečiai buvo klaidos?

Tam, kad nekartotume klaidų, būtina žinoti, kur jos buvo padarytos. Nuostata, kad tik Lietuva lemia savo sėkmes ir nesėkmes sėkmingai leidžia išvengti konkrečių klaidų įvardijimo. Juk jei visa ko šaltinis yra Lietuva, mums elgiantis draugiškai ir su mumis bus elgiamasi draugiškai. Tuomet problema yra tai, kad mes iš principo esame kritiški Baltarusijos ar Kinijos atžvilgiu. Konkretumas nuplaukia į ketvirtą planą.
Tad kur konkrečiai mūsų klaidos? Kokie žingsniai lėmė „migrantų krizę“ ir ką reikėjo daryti kitaip?

Imkime paskutinį santykių su Lukašenka raundą. Situacijai esant gana stabiliai A. Lukašenka Minske nutupdo „Ryanair“ lėktuvą. Už tai įvestas sankcijas dabar A. Lukašenka sako keršijantis mums migrantais. Tad jei jo kerštas yra mūsų politikos fiasko, ar reikėjo protinti kolegas Vakaruose, kad sankcijų įvesti nereikia ir jei tik nori, A. Lukašenka gali kartas nuo karto nutupdyti vieną kitą lėktuvą, nereikia čia pyktis?

Sakysite, taip sakant, santykiai buvo pagadinti ir klaidos padarytos daug anksčiau? Tuomet ar reikėjo apsukti prie Lietuvos sienos pačių Lukašenkos pareigūnų atvežtą Svetlaną Cichanouskają ir pareikšti, kad jos čia neleisime? Ar patylėti reikėjo dar anksčiau, kai milicija įvairiuose miestuose mušė ir kankino žmones? Ar klaidos padarytos dar anksčiau ir tolesni Lukašenkos veiksmai tėra mūsų klaidų išdavos?

Vietoje išvadų

Nekalbėdami apie kitų šalių siekius ir kontekstus sukuriame situaciją, kai visuomenei tampa beveik neįmanoma suprasti kas ir kodėl vyksta. Susiduriame su situacija, kai tuo pačiu metu apie įvykius rašoma atrodytų nenustojamai, bet tai nesukuria jokio supratimo. Tarytum žiūrėtume šachmatų partiją, nežinodami figūrų ir to, kokie ėjimai jau padaryti.

Kai pasaulyje universitetų žmonės, kairieji ir liberalai kritikuoja Vakarų užsienio politiką dėl vertybinio nuoseklumo, visada numanoma, jog teigiama, kad reikia atsisakyti tokių partnerių kaip Saudo Arabija ar net Izraelis, reikia siekti būti nuosekliems. Tik Lietuvoje argumentas atrodo atvirkščias: mūsų valstybė nenuosekli ir tai yra blogai ir veidmainiška, draugaukime su visomis diktatūromis!

Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ė) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt