Pozicija

2020.05.22 09:20

Arūnas Dulkys. Kaip jaučiuosi, arba vienos fotografijos istorija

Arūnas Dulkys, buvęs valstybės kontrolierius2020.05.22 09:20

„Karalių ausys nepakenčia tiesos: dėl tos priežasties ir vengia valdovai išminčių, nes, esą, biją, kad neatsirastų tarp jų koks laisvesnis žmogus, kuris išdrįstų kalbėti daugiau teisingus, negu malonius dalykus“ (Erazmas Roterdamietis).

Kaip jaučiuosi? Trumpas klausimas, tačiau jo pastarosiomis dienomis sulaukiu dažniausiai. Man atrodo, toks klausimas apie mus pasako daugiau nei koks nors atsakymas. Tokį klausimą užduoda tie, kuriems nesvetimas empatijos ir pagarbos žmogui jausmas, kurie nebijo žiūrėti į akis. 24 metus atidaviau viešajam sektoriui. Sutikau būrį puikių žmonių, mačiau daug kaukių dar iki viruso, tačiau tikrai netrūko ir nuoširdžių akių. Paskutinį mano darbo mėnesį mūsų pasaulio galingieji ir mano „darbdaviai“ jau nežiūrėjo man į akis ir nieko nepasakė į akis.

Daugelis pažįstate mane ir žinote, kad valstybės interesus visada suvokiau esančius aukščiau institucinių, o pastaruosius – svarbesniais nei asmeninius. Valstybės institucijos, pareigūnai ir tarnautojai turi padėti ir patarti valstybei, o ne savo pareigybių pavadinimais kelti baimę žmonėms. Nors, anot Erazmo Roterdamiečio, karalių ausys ir nemėgsta tiesos, tačiau paprašytas patarimo niekada nebuvau aklas pritarėjas. Kaip grūdus nuo pelų, taip ir patarėjus nuo pritarėjų privalome sugebėti atskirti.

Daugelis žinote mano silpnybę istorijoms. Todėl į klausimą – kaip jaučiuosi – atsakysiu primindamas vienos fotografijos istoriją. Ši istorija bus apie fotografiją, kurią pamačiau Holokausto muziejuje Berlyne, kurią nešiojausi savo mintyse ir širdyje mažiausiai dvejus paskutinius savo darbo metus.

1936 m. birželio 13 d. Hamburgo gamykloje buvo nufotografuota darbininkų minia, kuri nacistinio pasveikinimo gestu palydi į vandenį nuleidžiamą naują laivą. Toks iš romėniškų papročių atgaivintas pasveikinimo būdas tuo metu buvo privalomas visiems Vokietijos gyventojams, jo nepaisymas grėsė įkalinimu ir buvo įvestas net vaikams prieš pamokas. Nuotraukoje matosi žmogus, kuris vienintelis minioje nepakėlė rankos, sukryžiavo jas ant krūtinės, o jo žvilgsnis kalba pats už save. 1991 m. kovo 22 d. Irene Eckler, paėmusi į rankas „Die Zeit“ laikraštį, kuris publikavo šią fotografiją, atpažino joje savo tėvą Augustą Landmesserį.

Tikėtina, kad jis tokiu elgesiu protestavo prieš tuometinę rasistinę politiką, neleidusią jam vesti savo dukros motinos, žydės pagal kilmę. Trečiojo Reicho institucijos atmetė tėvų prašymą susituokti. Tėvas buvo teisiamas dėl rasės išniekinimo, po to įkalintas, vėliau išsiųstas su baudžiamuoju būriu į karą, kur ir žuvo. Besilaukianti motina Irma Eckler buvo taip pat apkaltinta rasės niekinimu ir išsiųsta į koncentracijos stovyklą, joje pagimdė antrąją dukrą, o pati buvo nužudyta.

Fotografijos, kurią pamačiau parodoje Berlyne, istorija manęs nepalieka ramybėje ir nuolat sugrąžina prie klausimo – apie ką mąstė priimdamas sprendimą nepakelti su minia rankos vokiečių laivų statyklos darbininkas Augustas Landmesseris? Kiek drąsos prireikė šiam žmogui atsidurti vienam prieš visus! Ypač, kai šalia tavęs rankas kelia visa minia. Kaip jis jautėsi?

Manau, paprasto vokiečių darbininko mąstymas buvo paremtas vertybėmis, todėl tai, kas kitiems atrodė neįmanoma, jis pavertė aukštesnio tikslo prasmės istorija visai žmonijai. Kodėl? Visų autoritarinių režimų didžiausias baubas buvo mąstymas, todėl buvo naikinami tie, kurie mąstė kitaip. Tokie kaip Augustas Landmesseris 1936–ųjų fotografijoje.

1951–ųjų vasarą Hamburgo senatas, nors ir atbuline data, tačiau pripažino Augusto Landmesserio ir Irmos Eckler santuoką galiojančia. Dviem jų dukroms, nors ir po dramatiškos abiejų tėvų mirties, buvo sugrąžinta šeima ir orumas. Taigi, mąstančiam ir gyvenančiam mintimis apie vertybes žmogui nėra nieko neįveikiamo. Gyventi pagal vertybes – prasminga.

Ar Augusto Landmesserio istorija mums tebėra aktuali? Taip. Šiandien žmones ir valstybes tebekausto viruso baimė. Daugelis netikėjome, bet virusas atėjo ir pradėjo šeimininkauti bei vadovauti mūsų gyvenimams. Saulei pakilus virusas ką nors uždraudžia, saulei leidžiantis, žiūrėk, jau geranoriškai leidžia. Jei taip ir toliau, tai galbūt gali įsidrąsinti ir autoritarizmo virusas? Neskubėčiau atsakyti.

Mes jau girdime planų žmones suskirstyti į grupes. Mus ramina – čia tik dėl žmonių sveikatos ir saugumo. O jei kas nors pasiūlys ir skirtingų spalvų žvaigždes toms grupėms nešioti? Taip pat tik dėl saugumo. Juk būtų patogiau patruliams...

Nejaugi vėl gali sugrįžti reikalavimas visiems nemąstant kelti ranką? Nežinau, dalis šviesių mūsų visuomenės protų kviečia neanalizuoti mūsų demokratijos būklės istorinių autoritarinių patirčių kontekste. Neva, šiais laikais tai jau nepalyginami dalykai. Tačiau... ar šviesūs protai kadaise lygiai taip pat neneigė pasaulinių karinių konfliktų galimybės? Ar intelektualai tikrai netoleravo tam tikros grupės žmonių žymėjimo geltonomis žvaigždėmis? Ar manome, kad šiandien tarp mūsų nebeatsirastų norinčių ne tik kontroliuoti pagarbaus amžiaus žmonių judėjimo, bet ir manančių, kad visuomenės sveikatą būtų patogiau, efektyviau ir lengviau nuo viruso apsaugoti, jei pagarbaus amžiaus žmonės tiesiog būtų apgyvendinami atskirose aptvertose teritorijose?

Mąstau apie tai, neturiu galutinio atsakymo, bet šią fotografiją kiekvienam dėl viso ko pikto rekomenduoju „pasikabinti ant sienos“. Prisiminkime ją kiekvieną kartą prieš pakeldami ranką, prieš duodami kam nors ranką ir prieš duodami rankoms valią.

Tai vis tik, kaip jaučiuosi? Į pagalbą pasitelksiu rašytoją Grigorijų Kanovičių: „Kam rūpi žodžiai? Dėl jų vien nesusipratimai ir nemalonumai. Pasakai savo artimam tiesą, o jis ne tik nepadėkos, bet, žiūrėk, dar supyks ir duos rankoms valią. O jei sumeluosi, tai savo melu pats sau į širdį prispjausi. Geriausia tylėti. Viešpats aukštybėse ne veltui tyli prikandęs liežuvį. (...) kas būtų, jeigu Aukščiausiasis kasdien atsakinėtų į visus užduodamus klausimus?“. Štai taip ir jaučiuosi – neturiu daugelio atsakymų ir esu susimąstęs. Mąstykime!

Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės, už kurias LRT.lt portalo redakcija neatsako.