Vengrijos valdžia trečiadienį, premjero Peterio Magyaro iniciatyva, paviešino komunistinių laikų slaptosios policijos bylas, kuriose atskleidžiama dešimtys tūkstančių buvusių informatorių.
Nuo pat 1990-ųjų, kai Vengrijoje įvyko demokratinis perversmas, pastangos atverti komunistinio laikotarpio archyvus ne kartą strigo, o kritikai dėl to kaltino viena po kitos dirbusių vyriausybių nenorą įklampinti įvairių politinių jėgų veikėjų.
Balandį ilgametį nacionalistų premjerą Viktorą Orbaną nuvertęs P. Magyaras, žadėjęs „režimo pasikeitimą“, rugsėjį pateikė įstatymo projektą, kuriuo visuomenei pirmą kartą suteikiama neribota prieiga prie šių dokumentų.
„Praėjus 36 metams pagaliau įvykdome tai, kas kadaise buvo vienas iš pagrindinių 1990 metų režimo kaitos pažadų – pažadą, kuris vėliau buvo neigiamas ir apie kurį buvo meluojama“, – valstybės saugumo archyve surengtoje spaudos konferencijoje kalbėjo P. Magyaras.
„Ištisus dešimtmečius viešos prieigos ribojimai suteikė galimybių politinei isterijai, šantažui, spaudimo darymui ir nutildymui“, – teigė jis.
Skaitmenizuota duomenų bazė su paieškos galimybe, kurioje pateikiamos apie 50–60 tūkst. buvusių informatorių pavardės ir susiję įrašai, internete pasirodė 10 val. vietos (11 val. Lietuvos) laiku.
Prieš šių duomenų paskelbimą sklido gandai, kad V. Orbanas neva buvo informatorius, tačiau jo pavardės archyvuose nebuvo.
Informatorių tinklas
Antrasis bylų pluoštas, kuriame bus pateikta išsamesnė informacija apie maždaug 9 tūkst. informatorių, bus paviešintas vasarį.
Dalis asmeninės informacijos, įskaitant duomenis apie asmenų lytinę orientaciją, bus užtušuota.
Nuo 1949 iki 1989 metų Vengrijoje valdė vienpartinis komunistinis režimas, slopinęs bet kokį pasipriešinimą.
Kaip ir Rytų Vokietijoje bei kitose sovietų vadovaujamo Rytų bloko šalyse Šaltojo karo metais, institucijos pasitelkė platų informatorių tinklą visuomenės nuotaikoms stebėti.
Užverbuotiems asmenims, dažnai patyrusiems prievartą, buvo pavesta pranešti apie bendradarbius, draugus ir net giminaičius, pastebėjus bet kokių nelojalumo režimui ženklų.
Remiantis valstybės saugumo archyvų vertinimais, per keturis dešimtmečius slaptoji policija iš viso pasitelkė 150 tūkst. informatorių, tačiau išliko tik maždaug trečdalio jų bylos.
Manoma, kad daugybė dokumentų buvo sunaikinta per 1956-ųjų antisovietinį sukilimą arba paslėpta kelis mėnesius trukusio taikaus perėjimo prie demokratijos metu.
Taip pat manoma, kad dalis dokumentų buvo išvežta į Maskvą.
Diskusijos dėl archyvų atvėrimo Vengrijos politiką persekiojo nuo pat komunizmo žlugimo.
2002-aisiais, praėjus kelioms savaitėms po to, kai tapo ministru pirmininku, socialistų politikas Peteris Medgyessy įsivėlė į skandalą paaiškėjus, kad jis komunistiniais laikais buvo slaptuoju agentu.
„Tam tikra isterija“
Šis atvejis paskatino naujus raginimus siekti skaidrumo, todėl parlamentas 2003-iaisiais priėmė įstatymą, leidusį sektiems asmenims sužinoti, kas apie juos teikė informaciją.
Vis dėlto platesnė prieiga iki šios reformos buvo suteikiama tik tyrėjams, gavusiems valstybės saugumo archyvų leidimą.
1956 metų instituto fondo istorikas Laszlo Eorsi naujienų agentūrai AFP apie bylų paviešinimą sakė, kad „geriau vėliau nei niekada“.
„Dabar gauname kur kas daugiau informacijos nei anksčiau apie tai, ką institucijos buvo užverbavusios ir kaip tuomet veikė saugumo aparatas“, – pažymėjo jis.
Vis dėlto istorikai perspėjo neteisti žmonių vien dėl to, kad jų pavardės atsidūrė informatorių sąraše.
„Žinau nemažai pavyzdžių, kai asmuo buvo užverbuotas, bet jokių pranešimų neteikė, o iš tiesų prisiėmė didžiulę riziką stodamas prieš valdžią. Kai kuriuos netgi būtų galima vadinti tikrais herojais“, – pabrėžė L. Eorsi.
Jo vertinimu, šių dokumentų paviešinimas išprovokuos atradimų tiek viešumoje, tiek privačiame gyvenime.
„Ateinančiais mėnesiais tai gali sukelti tam tikrą isteriją“, – teigė jis ir pridūrė, kad antrojo dokumentų pluošto paskelbimas turėtų išsklaidyti tam tikrus nesusipratimus.
