Vienas kaimo gyventojas nerimavo, kad nespės laiku paruošti malkų žiemai, nes grandininiame pjūkle baigėsi benzinas. Kitas skundėsi negalįs prisidžiovinti karvėms žiemą reikalingo šieno, nes trūksta degalų traktoriui.
Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) originalus kūrinys.
O kaimo žvejai negali žvejoti upėse tralais, nes draudžiama pildyti kanistrus, iš kurių degalai perpilami į pakabinamus valčių variklius.
Jau beveik du mėnesius Ukrainos vykdomos plataus masto tolimųjų nuotolių dronų atakos paralyžiavo didelę dalį Rusijos benzino perdirbimo pajėgumų, o visoje šalyje stiprėjanti degalų krizė vis juntamesnė didžiuosiuose miestuose.
Tačiau panašu, kad jos poveikis dar stipriau pasireiškia atokiau nuo miestų esančiuose skurdžiuose kaimuose, kurių gyventojai dažnai vos suduria galą su galu, pragyvena iš žemės ūkio, keliauja didelius atstumus į darbus, kartu stengdamiesi sukaupti degalų atsargas nenumatytiems atvejams ir ilgai trunkančiai žiemai.
Tarptautinės energetikos agentūros duomenimis, beveik visos didžiosios naftos perdirbimo gamyklos vakarų Rusijoje neišvengė Ukrainos dronų antskrydžių. Daugelis gamyklų buvo atakuotos keletą kartų. Ekspertai apskaičiavo, kad iš viso šalis neteko 20–40 procentų naftos perdirbimo pajėgumų.
Vos ne kiekvienas Rusijos regionas – net ir Ramiojo vandenyno skalaujama tolimoji Kamčiatka – pajuto karo Ukrainoje padarinius.
Kai kurie regionai nustatė kasdienius degalų apribojimus transporto priemonėms. Kiti bandė užkirsti kelią kaupti atsargas ar spekuliuoti, uždrausdami pildyti nešiojamus degalų kanistrus, dar kiti įvedė kuponų sistemą, panašią į sovietmečiu taikytą kai kuriems deficitiniams maisto produktams.
„Ką mums daryti be generatoriaus?“
Daugelyje vietų vairuotojams tenka ilgai laukti toli nusidriekusiose eilėse, jau nekalbant apie subjurusią nuotaiką ir susierzinimą.
Ne išimtis ir šiek tiek į pietus nuo antro pagal dydį Rusijos miesto Sankt Peterburgo esantis Naugardas.
Vietos gyventojai ėmė skelbti skundus regiono gubernatoriaus puslapyje didžiausiame Rusijos socialiniame tinkle „VK“, kuriuose teigė, kad draudimas pildyti kanistrus – nešiojamas metalines degalų talpyklas – daro žalą atokiau nuo degalinių ir savivaldybių centrų esantiems kaimams.
„Gyvename kaime, kuriame nėra nei maisto parduotuvės, nei vaistinės, nei transporto, kuris nuvežtų iki civilizacijos teikiamų patogumų. Visą gyvenimą kartą per savaitę važiuodavome į už 30 kilometrų esančią degalinę prisipildyti bakų ir kanistrų, o kartais pagriebdavome ir porą papildomų (generatoriui), jei sutriktų elektros energijos tiekimas, – rašė Irina Triaskina prisistačiusi moteris. – Ką mums daryti be generatoriaus? Virti ant laužo ir maistą laikyti rūsyje?“
„Kaip man pripildyti traktorių degalų bakus laukuose? – klausė Aleksandru Vasiljevu prisistatęs komentatorius. – Ar turėčiau važiuoti kelis kilometrus, kad įsipilčiau kuro? O jei negalėsiu dirbti traktoriumi, tai aš, tiksliau – mano karvės neturės pašaro žiemai.“
Moteris vardu Aliona, kurios vardą „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) pakeitė siekdama apsaugoti ją nuo galimo baudžiamojo persekiojimo, sakė, kad kelionei iš jos kaimo į Liubytino rajono administracinį centrą ir atgal reikia apie 10 litrų benzino.
„Tai juokinga, – sakė ji RFE / RL. – Ir kas belieka? O jei kitą kartą nuvažiavęs negausi benzino? Tiesiog paliksi ten savo automobilį?“
Ant automobilio stogo pritvirtinti nedideli benzininiai įrankiai, reikalingi namų ūkio darbams: rotacinis kultivatorius, grandininis pjūklas, generatorius. „Be to, elektra nuolat dingsta, o vasarą be šaldytuvo – tikra katastrofa“, – guodėsi ji.
Moteris pasakojo, kad pasiskundus į vietos savivaldybę, pareigūnas jai paaiškino, jog ji pati kalta, kad persikėlė į kaimą, geriau jau būtų likusi mieste.
„Nesame Maskva ar Sankt Peterburgas“
Aleksandras, gyvenantis Komarovo kaime, maždaug už 30 minučių kelio automobiliu nuo Liubytino, pasakojo, kad kaimiečiai vadovaujasi paprasta praktine taisykle – visada turėti atsargai bent keturis kanistrus benzino.
„Mes nesame Maskva ar Sankt Peterburgas, – sakė jis. – Šiuo metu renkame malkas, valome kelius ir pjauname žolę šienui. O kai dingsta elektra, visi naudojasi generatoriais.“
Į pietvakarius nuo Komarovo, prie Msta upės esančioje Dubrovkoje, Matvejumi prisistatęs vyras sakė, kad dėl degalų trūkumo sunku nušienauti 15 hektarų jam priklausančios žemės.
Jis pasakojo, kad benzino traktoriui atsiveža iš Sankt Peterburgo, kur dirba, o prireikus parveža degalų ir kitiems kaimo gyventojams.
Už valandos kelio automobiliu į šiaurę nuo Liubytino esančios Novinkos gyventoja Irina pasakojo, kad dėl audrų nuolat sutrinka elektros tiekimas, todėl vietiniai gyventojai naudoja generatorius.
„Neturime normalių telefono linijų. Nėra elektros. Keliai siaubingi. Sveikatos priežiūra – tikra katastrofa. Iki parduotuvės nusigauti neįmanoma, – pasakojo ji RFE / RL. – O dabar jie atima iš mūsų galimybę nuvažiuoti į rajono centrą. Apie motorines valtis net nekalbu. Ar tikrai turime savo motorines valtis vežti į degalinę? Žvejai visada atsiveždavo benzino kanistruose, bet dabar apie juos niekas net nesusimąsto.“
Nors visi žino apie Ukrainos dronų smūgius naftos perdirbimo gamykloms ir kitai infrastruktūrai, nedaugelis gyventojų sieja kaimo gyvenimą veikiantį degalų stygių su karu Ukrainoje, kuris tęsiasi jau penktus metus ir kurio pabaigos požymių kol kas nematyti.
Ivantejevskio kaimo gyventoja Ana, prašiusi neviešinti pavardės, susiejo degalų trūkumą su kariniu konfliktu Ukrainoje.
„Mes gi kariaujame“, – sakė ji ir pridūrė, kad jos sūnėnas ir dviejų draugių vyrai šiuo metu yra fronte.
Ji taip pat pasakojo, kad vienos draugės vyras dirba Leningrado srities naftos perdirbimo gamykloje. Be to, ji turi giminaičių Belgorodo srityje – su Ukraina besiribojančiame regione, iš kurio dėl nuolatinių Ukrainos atakų evakavosi tūkstančiai žmonių.
„Sako, kad tokio pobūdžio objektus apsaugoti labai sunku. Visi mano giminaičiai gyvena Belgorodo srityje. Puikiai suprantu, kad, palyginti su jų situacija, mūsų rajone tikras rojus“, – sakė ji.
