Rusijos imperializmo tyrėjas: Kremlius tikrina NATO ribas Baltijos šalyse

JAV, Europa ir Ukraina toliau intensyviai derasi dėl to, kaip užbaigti karą Ukrainoje ir užkirsti kelią Rusijos agresijai ateityje. Tuo metu bet kokia Kremliaus diplomatija šiuo klausimu yra tik teatras, LRT.lt sako airių profesorius, Rusijos imperializmo tyrėjas Donnacha Ó Beacháin. Jis teigia, kad tiek Vladimiras Putinas, tiek dauguma rusų Sovietų Sąjungos griūtį laiko pralaimėjimu, po kurio rusai prarado jiems neva priklausančias žemes, o dabar jaučiasi stipresni nei bet kada, kad galėtų pradėti jas susigrąžinti.

D. O Beachainas šiemet išleido knygą „Neužbaigta imperija: Rusijos imperializmas Ukrainoje ir netolimoje kaimynystėje“ (orig. „Unfinished Empire: Russian Imperialism in Ukraine and the Near Abroad“). Lapkričio 14 d. jis dalyvavo Europietiškosios dešinės instituto organizuotoje konferencijoje „Ne tik Putinas: Rusijos kultūra ir imperializmas“.

– Vakarų diplomatinės pastangos užbaigti karą pastaraisiais metais nuolat žlugdavo dėl Rusijos maksimalistinių reikalavimų ir teiginių, kad pirmiausia reikia išspręsti konflikto „esmines priežastis“, tokias kaip NATO plėtra, Ukrainos ginklavimasis, tariama rusų diskriminacija ir t. t. Rusija deda daug pastangų, kad šie naratyvai pasiektų Vakarų žiniasklaidą, ir bando tuo įtikinti JAV administraciją. Tačiau ar remdamasis savo Rusijos imperializmo tyrimais galėtumėt įvardyti, kokie šiuo metu yra tikrieji Kremliaus tikslai?

– Bet kokios diplomatinės pastangos yra grynai performatyvios, jos yra teatrališkos. Rusija kartoja savo maksimalistinius reikalavimus ir sako, kad „jei esate pasirengę apie juos kalbėti, jei esate pasirengę juos priimti prieš derybas, mes galime kalbėtis“, o tai reiškia, kad pirmiausia reikia pasiduoti, o tada derėtis. Diplomatijoje paprastai kalbama apie abiem pusėms naudingą susitarimą. Abi pusės kažką duoda ir kažką gauna, yra tam tikras kompromisas.

Tad Rusija tiesiog reaguoja į Donaldą Trumpą, nes, akivaizdu, kad nuo pat savo kadencijos pradžios jis sau iškėlė asmeninį tikslą gauti Nobelio taikos premiją ir tvirtino, kad per pastaruosius devynis mėnesius išsprendė aštuonis karus, o Ukraina yra sudėtingiausias atvejis, nors prieš tai manė, jog jį išspręsti bus lengviausia. Rinkimų kampanijos metu jis daugiau nei 50 kartų tvirtino, kad išspręs šį klausimą per pirmąsias 24 valandas nuo savo kadencijos pradžios.

Taigi jis daug dėmesio skyrė savo asmeniniams santykiams su Vladimiru Putinu. Buvo daug spekuliacijų, kodėl jis turi su juo stiprius asmeninius santykius, kodėl jį gerbia. Tačiau Putinas tai supranta. Jis supranta, kad Trumpas turi jausti, kad kažką gauna. Ir jis suprato, kad jam nereikia duoti labai daug. Viskas, ką jam reikia padaryti, tai rodyti susidomėjimą derybomis, diplomatija.

Kiekvieną kartą, kai įvyksta Trumpo ir Putino pokalbis telefonu ar susitikimas, kaip buvo Aliaskoje, po to seka karinis eskalavimas mūšio lauke. Taigi nėra jokių sąsajų tarp to, ką Putinas sako, ir to, ką daro. Bet jis žino, kad Trumpui tiesiog reikia, kad Putinas pritartų jo bandymams pasiekti taikos susitarimą. Ir Vakarai taip pat dėl to nerimauja, nes žino, kad galutinis Trumpo tikslas yra pasitraukti iš šio konflikto. Nesvarbu, ar karas bus baigtas, ar ne, bet jis pamažu pasitraukia. O Rusija, Europa ir Ukraina – visos stengiasi išvengti kaltinimų dėl derybų žlugimo.

– Trumpas stojo Putino pusėn ar buvo pergudrautas?

– Putinas žino, kad Trumpas mąsto šios dienos įvykių kontekste ir reaguoja į naujienų antraštes, o Putinas mąsto ilgalaike perspektyva, strategiškai. Stambule vykusiose derybose Rusijos delegacija, vadovaujama (Vladimiro) Medinskio, ukrainiečiams pasakė: „Žiūrėkite, mums prireikė 21 metų, kad nugalėtume švedus, mes galime palaukti, kol jūs sutiksite su mūsų reikalavimais.“ Kai jie kalba apie švedus, jie turi omenyje 18 a. pradžią. Taigi jie kalba apie prieš du šimtmečius vykusius įvykius. Jie žino, kad Trumpas nemąsto tokiomis kategorijomis, Trumpui tai labai greitai nusibostų. Ir būtent to Putinas ir tikisi.

Iš tiesų, viena iš priežasčių, kodėl Putinas taip ilgai vilkino karą, buvo ta, kad jis tikėjosi Trumpo pergalės JAV prezidento rinkimuose. 2023 ir 2024 m. didžiąją dalį savo strategijos jis grindė viltimi, kad Trumpas laimės. Dabar jis tai pasiekė. Amerikiečiai faktiškai pakeitė poziciją. Jie nebetiekia ginklų Ukrainai. Jie sako, kad jei Ukraina sugebės įtikinti europiečius pirkti ginklus, tada jie, žinoma, parems Ukrainą. Tai nėra parama Ukrainai. Tai tiesiog ginklų prekeivis, kuris sako: „Aš siųsiu ginklus bet kam, kas juos nupirks.“

– Jūsų knygos pavadinimas prasideda fraze „Neužbaigta imperija“. Žvelgiant į šiandieninę Rusiją ir jos vadovo viziją, koks yra galutinis tikslas, kad ta imperija būtų laikoma „užbaigta“?

– Pats Putinas pusiau juokais yra pasakęs, kad Rusija neturi sienų. Mes žinome, kad dauguma rusų, o Putinas tai tiesiog atspindi, netiki, kad dabartinės Rusijos Federacijos sienos yra natūralios Rusijos sienos. Žlugus Sovietų Sąjungai, rusai nekontroliavo žemių perleidimo, tai buvo netikėtas ir nevaldomas žlugimas. Ir kai dauguma žmonių žiūrėjo į naująjį žemėlapį, kuriame buvo pavaizduota Rusijos Federacija, tai neatitiko vaizdo, kuris buvo įstrigęs jų mintyse. <..> Jie jautė, tarsi būtų praradę dalį savo kūno.

Kodėl aš vadinu ją „Neužbaigta imperija“... Knygos pradžioje aš lyginu Rusijos imperiją su kitomis imperijomis: Britų imperija, Portugalijos, Belgijos ir pan. ir sakau, kad Didžiojoje Britanijoje būtų labai sunku rasti ką nors, kas manytų, kad britai turėtų susigrąžinti Indiją, Airiją ar Egiptą. Bet Rusijoje šiandien vyrauja nuomonė, kad turėtume susigrąžinti Ukrainą, Moldovą ir kitas buvusios Sovietų Sąjungos teritorijas. Tai nėra prieštaringas požiūris. Daugeliui rusų status quo yra nepriimtinas.

Todėl Rusija yra revizionistinė valstybė. Ir tai daro ją pavojingesnę bei mažiau prognozuojamą Europai nei Šaltojo karo metu. Žinoma, Lietuva buvo blogojoje geležinės uždangos pusėje, bet kalbant apie stabilumą, tai buvo labai stabili geležinė uždanga. Mes žinojome, kad sovietai niekada neįsiverš į Vakarų Vokietiją, bent jau tokia buvo Prancūzijos prielaida. Tuo metu Sovietų Sąjunga žinojo, kad labai mažai tikėtina ir kad tai sukeltų branduolinį karą, jei Vakarų valstybės ateitų į pagalbą vengrams, kai jie sukilo 1956 m., arba čekoslovakams 1968 m.

Šiandien negalime pasakyti to paties. Matome įvairius [dronų, balionų] įsibrovimus, saliamio pjaustymo taktiką. Jei tikėtume Putino pareiškimais, Rusijos darbotvarkė yra „skaidri“. Prieš pat invaziją į Ukrainą jie irgi sakė, kad neketina įsiveržti į šią šalį. Dabar neturime tikėtis, kad jie iš anksto pasakys, kad ruošiasi įsiveržti į Moldovą ar bet kurią kitą šalį.

Mąstydami apie savo įtakos sferą kaimyninėse šalyse, kurios anksčiau buvo Rusijos imperijos dalis arba turi etninių rusų mažumų arba rusakalbių gyventojų, jie mano, kad turi teisėtų interesų tų šalių reikalų atžvilgiu. Dabar tai pamirštama, bet prieš plataus masto invaziją 2022 m. vasario 24 d. Putinas siekė, kad NATO turi grįžti prie 1997 m. sienų. Jis norėjo dviejų lygių NATO, kad į rytus nuo Vokietijos nebūtų NATO karių. Taigi, kad NATO karių nebūtų Lietuvoje ar Lenkijoje. Tai iš esmės yra reikalavimas atsitraukti.

Taigi Putino pasaulėžiūra, o tai yra ir daugelio rusų pasaulėžiūra, šiek tiek panaši į padėtį po Pirmojo pasaulinio karo. Prisimename, kad Rusija prarado daug teritorijos, bet tada, žinoma, ją labai greitai atgavo. Lietuvą susigrąžinti jai užtruko ištisą kartą, bet Kaukazą, Baltarusiją, Ukrainą ir kitus regionus susigrąžinti užtruko tik kelerius metus. Manau, jie laiko 1991 ir 1992 metus panašiu momentu Rusijos istorijoje – jie prarado teritoriją, jie buvo silpni, bet dabar jie sugrįžo, jie yra stipresni, jie susigrąžins tai, kas jiems priklauso.

– Paminėjote, kad prieš įsiveržiant į Ukrainą rusai kartojo, kad neketina to daryti.

– Jie net sakė priešingai. Dešimt dienų prieš invaziją dalyvavau Airijos televizijos laidoje su Rusijos ambasadoriumi Airijoje. Jis pasakė, kad bet kas, teigiantis, kad Rusija surengs visapusišką įsiveržimą į Ukrainą, yra beprotis.

– Taip, bet prieš įsiverždama į Ukrainą Rusija ne vienerius metus ruošė informacinę erdvę galimai invazijai pasakojimais apie tariamą denacifikacijos poreikį, rusų priespaudą šalyje ir panašiais teiginiais. Dabar Rusija daro tą patį ir Baltijos valstybėse. Lapkričio 12 d. Karo studijų institutas (ISW) rašė: „Kremlius vykdo daugybę informacinių operacijų prieš Baltijos valstybes, panašių į tas, kurios buvo naudojamos 2022 m. visapusiškam įsiveržimui į Ukrainą pateisinti.“ Analitikai citavo Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo pareiškimus, kuriuose Baltijos valstybės kaltinamos rusofobija, rusakalbių žeminimu, susitarimų su Rusija pažeidinėjimu ir Rusijos provokavimu. Be to, Baltijos šalys Rusijos propagandoje dabar dažnai vaizduojamos kaip Jungtinės Karalystės ar Europos Sąjungos marionetės. Akivaizdu, kad šie naratyvai nėra nauji, bet kaip juos vertinate vis dažnėjančių NATO oro erdvės pažeidimų, dronų, balionų įsiveržimų ir kitų su Rusija ar Baltarusija siejamų agresyvių veiksmų kontekste?

– Labai įdomu, kad Kremliaus propagandoje Baltijos šalys iš JAV marionečių tapo JK marionetėmis, nes dabar akivaizdu, kad Trumpo darbotvarkė labai skiriasi nuo to, ko nori Estijos ar Lietuvos gyventojai, todėl jų negalima laikyti marionetėmis.

Trumpo sąjungininkai yra viešai pareiškę, kad jie abejoja, ar ateitų ginti tokią šalį kaip Estija. Buvęs Atstovų Rūmų pirmininkas Newtas Gingrichas, maždaug tuo metu, kai Trumpas pradėjo savo pirmąją kadenciją, pasakė, kad Estija yra tik Sankt Peterburgo priemiestis, kuriame gyvena didelė rusų tautinės mažumos bendruomenė, ir kad neverta rizikuoti branduoliniu karu dėl Sankt Peterburgo priemiesčio. Jis garsiai išsakė tai, ką, manau, galvoja daugelis dabartinės administracijos narių. Tai iš esmės kenkia NATO garantijoms, o tai yra Rusijos tikslas.

Todėl rusai puola Baltijos valstybes šia informacinio karo forma, siekdami suskaldyti NATO ir ES, sakydami, kad Baltijos valstybės yra labai mažos, periferinės, klausdami, ar dėl jų rizikuotumėte branduoliniu karu, kad jos anksčiau buvo Rusijos imperijos dalis ir pan. Žinoma, NATO garantijos vis dar galioja, bet ši saliamio pjaustymo taktika yra skirta riboms išbandyti, bandant išsiaiškinti, kiek realios yra saugumo garantijos, kas yra toleruojama neperžengiant karo slenksčio, nes jie žino, kad niekas Vakaruose nenori karo.

Iki 2022 m. jie buvo daug sėkmingesni, vaizduodami Baltijos valstybes kaip iracionalias ir per daug emocingas dėl savo „rusofobijos“. Prisiminkime, kad Baltijos valstybės kartu su Lenkija, iš viso aštuonios šalys, parašė laišką Angelai Merkel, sakydamos, kad nereikia statyti dujotiekio „Nord Stream-2“, nes tai yra Rusijos bandymas atitolinti mus nuo likusios ES ir NATO. Bet, kaip žinome, vokiečiai vis tiek tai padarė. Taigi rusams iki 2022 m. sekėsi geriau.

Bet manau, kad dabar Baltijos valstybės yra laikomos savotiškomis Kasandromis, kurios žinojo, kas vyksta, bet niekas jų neklausė. Jos prognozavo blogiausią scenarijų, ir blogiausias scenarijus išsipildė. Tai iliustruoja faktas, kad estė Kaja Kallas dabar yra ES užsienio politikos vadovė. Manau, kad dabar žmonės galvoja, jog norint suprasti Rusiją, reikia kalbėtis su lietuviais, latviais ir estais, nes niekas Rusijos nesupranta geriau už juos. Tai didelis pokytis.

Žinoma, Rusija laikosi tos pačios strategijos ir jos strategija Baltijos valstybių atžvilgiu nesikeis, tačiau Briuselis nebėra toks pat patiklus.

– Paskutiniame savo naujausios knygos skyriuje rašote apie „Imperijos pabaigą“. Ką prognozuojate Rusijai ateinančiais dešimtmečiais? Ar matote kokį nors realistišką scenarijų, kad Rusija galėtų atsisakyti savo imperinių ambicijų ar net suskiltų į mažesnes valstybes?

– Mes jau esame buvę tokioje kryžkelėje, kai diktatūra bandė vienašališkai pakeisti Europos sienas jėga – tai buvo 1930-aisiais, ir mes žinome, kaip tai baigėsi. Vokietija buvo visiškai reformuota, dabar ji yra NATO ir ES pagrindas.

Jei pažvelgsime į Rusijos istoriją, matysime ilgus autoritarinio valdymo laikotarpius, pertrauktus trumpais chaotiškais perėjimais nuo vieno despoto prie kito. Kad pamatytume tikrus pokyčius Rusijoje, šis istorijos ciklas turi būti nutrauktas. Taigi Rusija turi būti nugalėta. Nemanau, kad galima įgyvendinti reformas, nes tik pralaimėjimas atneš pokyčius, kaip tai įvyko kitose autoritarinėse valstybėse.

Sovietų Sąjunga galiausiai buvo nugalėta dėl vidinių veiksnių, tai nesukėlė reformų Rusijoje, bet suteikė galimybes reformoms daugelyje kitų šalių.

Knyga yra šiek tiek pesimistinė radikalių pokyčių atžvilgiu, kad Rusija gali bet kuriuo metu žlugti – tai matėme praeityje, arba ji gali būti nugalėta. Mes nežinome, kaip bus, bet vienas dalykas yra aiškus – ji nebus nugalėta, jei Europa nesusivienys, kad atremtų Rusijos agresiją. Tokiu atveju ji plėsis, nes Rusijos imperializmo sienos yra potencialiai beribės. Jie nenustato sau jokių ribų.