Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui nėra naudinga užbaigti karą Ukrainoje, nes juo remiasi visa jo šalies ekonomika. „Jei pašalintumėte tai, kas maitina Rusijos ekonomiką, ji galėtų sugriūti“, – LRT.lt sako „RAND Europe“ gynybos ir saugumo tyrimų grupės direktorė Ruth Harris.
Saugumo ekspertė pažymi, kad Ukraina puolama su jau trečia rusų kariuomenės banga. Visgi net jei ši kariuomenė yra pavargusi, nereikėtų nuvertinti nei rusų gebėjimų prisitaikyti, nei Maskvos sąjungininkių pagalbos, nei paties Vladimiro Putino ryžto.
„Putinas rūpinasi tik savimi ir savo palikimu, visa jo karjera tai patvirtina. Jei tikimės, kad jis tiesiog paklus savo sąjungininkų užgaidoms ar jų nurodymams, tuomet, manau, mes jo nepažįstame taip gerai, kaip turėtume“, – primena pašnekovė.
Geopolitikos ir saugumo studijų centro organizuotame Vilniaus forume dalyvavusi Ruth Harris taip pat paaiškino, kaip per pastaruosius metus keitėsi karyba, kodėl būtina sustabdyti Rusijos diktuojamas hibridinio karo sąlygas ir kaip Europos šalys galėtų išnaudoti savo skirtumus gynyboje.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Rusijos ekonomika yra karo ekonomika, dėl to Putinui nenaudinga užbaigti karą.
- Negalime Rusijai leisti diktuoti hibridinio karo sąlygų.
- Būtų klaida, jei Europa vis dar priklausytų nuo JAV gynybos pramonės vidutiniu ar ilguoju laikotarpiu.
- Europa gynybą turi plėtoti bendrai, tam reikia pasitikėjimo.
- Baltijos šalių stiprybės: sausumos pajėgos, atsparumas kibernetinėms grėsmėms, suvokimas apie Rusijos taktikas.
– Norėčiau pradėti nuo jūsų asmeninės patirties – 23 metus tarnavote Karališkosiose oro pajėgose, buvote Kosove, Irake, Afganistane ir kitur. Remiantis šia jūsų patirtimi ir stebint tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, kaip per šiuos metus pasikeitė karyba?
– Visada susiduriame su diskusija apie karo esmę ir pobūdį – kad esmė nesikeičia, o pobūdis keičiasi. Tai nuvalkiota frazė, bet galbūt joje yra tiesos. Man karas yra žmogiškas, kruvinas, desperatiškas. Manau, kai sėdime tokiose vietose kaip ši, tokiose konferencijose, kyla pavojus, kad mes pamirštame, jog kare žmonės daro klaidų. Net jei jie naudoja aukštąsias technologijas, tikslią dirbtinio intelekto automatizaciją, tai vis tiek yra žmogiška veikla, klaidų visada bus, sprendimai nebus visada 100 proc. [tikslūs]. Mes visada įvertiname tai po laiko ir būname labai kritiški, bet iš tikrųjų, jei tuo metu ten nebuvai, kartais nesi geriausiai pasirengęs vertinti.
Manau, kad aukšto tikslumo, dirbtinio intelekto automatizacijos vaidmuo pakeitė [karą]. Ypač pasikeitė veikėjai, dalyvaujantys kare, – anksčiau tai buvo labai profesionalios kariuomenės, plati industrializuota gamyba su didelėmis gamybos linijomis, tiekimo grandinėmis, ilgais gamybos ciklais ir ilgalaikiais darbais. Dabar daug labiau reaguojama į pokyčius, naudojama tai, ką vadinčiau „sodo sandėliukų“ tyrimais ir plėtra – kai žmonės dirba gana greitai, nedideliu mastu, naudodami pigias priemones ir labai greitai viską pritaiko mūšio lauke.
Tačiau tai turi trūkumų, nes [sprendimai] ne visada yra tarpusavyje suderinami, veiksmingi, gali kilti rizikų dėl patikimumo ir veikimo. Mes nesame prie to įpratę – net Irake ir Afganistane, kur karui buvo skiriama daug pinigų ir turėjome vadinamuosius skubius operacinius reikalavimus, kai vyriausybė galėjo labai greitai kreiptis į pramonės sektorių, vis tiek buvo daug atidumo, tai vis dar vykdė vyriausybės, viskas turėjo pereiti tam tikrą patvirtinimo etapą, kad pasiektų fronto liniją. Dabar taip nebėra ir tai yra puiku – daugeliu atžvilgių tai suteikia laisvės ir tikrai padėjo Ukrainai išsilaikyti tokioje pozicijoje, kurioje ji yra dabar, o ne būti nugalėtai. Tačiau tai vyksta labai greitai, turime užtikrinti, kad atsižvelgiame į sąvokas ir doktriną ir kad suprantame, jog darome viską, kas geriausia šiame šiuolaikiniame kare. Bet noriu grįžti prie fakto, kad karas vis dar yra žmogiškas reiškinys.
Karas vis dar yra žmogiškas reiškinys.
– Įsiveržusi į Ukrainą, Rusija visiškai perorientavo savo ekonomiką į karą. Pranešama, kad kitais metais jos karinis biudžetas sieks 157 mlrd. dolerių, bet kartu nuolat girdime, kad Rusijos ekonomika nėra tvari. O ir Ukrainos fronte nematome triuškinančių rusų pergalių. Kaip jūs vertintumėte dabartinius Rusijos karinius pajėgumus?
– Labai svarbus pastebėjimas apie ekonomiką. Manau, kad tai yra karo ekonomika, ir sakyčiau, kad V. Putinui nėra naudinga užbaigti karo, nes visa jo ekonomika remiasi karu. Jei pašalintumėte tai, kas maitina Rusijos ekonomiką, ji galėtų sugriūti. Tai yra kai kas, ką mes galime ir turėtume sugebėti išnaudoti.
Jo kariuomenė nebūtų pajėgi viso to daryti, jei nebūtų gaunama paramos iš sąjungininkų – Kinijos, Irano, Šiaurės Korėjos ir t. t. Yra sakančiųjų, kad spaudimas V. Putino sąjungininkams yra vienas iš būdų pakeisti situaciją, tačiau nesu tikra, ar tai veiktų, arba bent jau turėtume būti pasirengę tam, kad tai gali neveikti. Nes V. Putinas rūpinasi tik savimi ir savo palikimu, visa jo karjera tai patvirtina. Jei tikimės, kad jis tiesiog paklus savo sąjungininkų užgaidoms ar jų nurodymams, tuomet, manau, mes jo nepažįstame taip gerai, kaip turėtume.
Visgi Rusijos kariuomenė yra labai pavargusi ir remiasi trečiosiomis šalimis, kad galėtų tęsti veiksmus. Tai matome iš to, kad įvairios valstybes siunčia žmones, įrangą ir pan. Galima sakyti, kad tai jau trečioji jų kariuomenė – pirmoji buvo panaudota pirmajame puolime ir buvo nustumta, tada jie sutelkė antrąją – su dar viena šaukimų banga 2023–2024 m., kuri taip pat išsisėmė. O dabar jie remiasi trečiąja. Rusijos žmogiškieji ištekliai turi ribas. Tačiau jie labai tobulina savo įrangą, dėl to nėra abejonių. Kartais ta įranga primityvi ir ne tokių aukštų technologijų, kokią matome Ukrainoje, tačiau tai nesvarbu, jei ji veiksminga. Taigi jie tikrai geri ir mes to tikrai neturėtume nuvertinti.
Putinas rūpinasi tik savimi ir savo palikimu, visa jo karjera tai patvirtina.
– Jūsų specializacija – pilkosios zonos konfliktai, būsimų grėsmių vertinimas. Pagal įvairius žvalgybos šaltinius, Lietuva yra viena iš šalių, kurios ateityje galėtų tapti Rusijos taikiniu. Jei karas Ukrainoje virstų įšaldytu konfliktu, kokią grėsmę šis scenarijus keltų NATO rytiniam sparnui?
– Pilkosios zonos konfliktai, hibridinės grėsmės, diversijos, išpuoliai, kibernetinės atakos – mano manymu, geriausias dalykas, kurį bet kuri vyriausybė gali padaryti, nors tai kartais ir sunku, – priskirti atsakomybę ir viešai tai įvardyti. Mano šalis, Jungtinė Karalystė, šioje srityje atrodo labai prastai ir tai niekam nepadeda. Net nereikia būti 100 proc. tikram, galima sakyti: „Žvalgyba, panašu, rodo, jog ši ataka kilo iš…“ Tai labai geras būdas sutelkti visuomenės dėmesį į tikrąją grėsmę. Manau, kad Baltijos šalys šiame kontekste yra daug geresnės, daugeliu atžvilgių jų visuomenės yra daug labiau susitelkusios nei kitose Europos dalyse. Tačiau kitų Europos regionų vaidmuo – padėti apsaugoti Baltijos šalis nuo šių hibridinių atakų.
Yra argumentas, kad tam tikru momentu Rusija norės paliaubų ar kažko panašaus, bet ji turi visus kozirius ir žino, kada tai įvyks. O dabar ji ruošiasi tam, ką darys vėliau, – ji ruošiasi, kaip geriausiai galėtų pulti hibridiškai, naudodama kibernetines priemones, diversijas, kitas karo priemones, išskyrus plataus masto karą. Ji dabar diktuoja sąlygas, todėl ji diktuos bet kokio įšaldyto konflikto ir hibridinės fazės sąlygas. Manau, mes galvojame: „Palaukime ir pažiūrėkime, kas bus“, bet taip elgtis negalime. Jei leisime jiems tai diktuoti, mes taip pat leisime jiems diktuoti ir kitą kinetinio karo protrūkį, nes kai jie įvykdys daug hibridinių atakų, jiems nebeliks nieko kito, kaip tik vėl imtis kinetinės karo formos. <...>
– Rusijos agresijos akivaizdoje Europa taip pat patyrė sukrėtimą dėl JAV prezidento Donaldo Trumpo, kuris itin kritikuoja Europą, svarsto galimybę dar mažinti JAV karių skaičių žemyne. Tačiau kai kurie ekspertai teigia, kad nepaisant to, Europa pagaliau, nors ir lėtai, bando susiimti ir pasirūpinti savo gynyba. Koks yra D. Trumpo poveikis Europos gynybai?
– Ar D. Trumpo žodžiai turėtų tokį patį svorį, jei nebūtume Rusijos agresijos Ukrainoje liudininkai? Mano nuomone, ne, mes į tai numotume ranka. Aš taip teigiu todėl, kad D. Trumpas tikrai nėra pirmasis prezidentas, skatinęs didesnę naštos pasidalijimo ir gynybos išlaidų Europoje politiką, bet jis tai daro daugybės grėsmių kontekste. Visi prezidentai, kurie skatino didesnį naštos pasidalijimą, taip pat norėjo, kad mes pirktume amerikietiškos įrangos, kad paremtume jų gynybos pramonę. Dėl to Europa turėtų būti labai atidi. Nesakau, kad mums nereikia pirkti komercinės, paruoštos naudoti įrangos ar bendros įrangos kartu su JAV, [naikintuvai] F-35 yra labai geras to pavyzdys. <...> Mums reikia JAV gynybos pramonės bazės trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu, ji mums būtina. Ilgalaikėje perspektyvoje mums tikrai kai ko reikės [iš JAV], bet manau, kad būtų klaida, jei mums vis dar reikėtų to vidutiniu ar ilguoju laikotarpiu.
Kariuomenė turi apimti viską – logistiką, oro gynybą, vadovavimą ir kontrolę (C2), puolamąsias pajėgas, oro gynybą, artileriją, įvairius karinius laivus ir t. t. Bet kiekvienai šaliai nereikėtų to daryti atskirai, turėtume tai daryti bendrai Europoje. <...> Ar Europa turėjo prieš 20 metų išleisti daugiau gynybai? Taip. Ar kai kurios šalys neturėjo imti „taikos dividendų“ tiek laiko, kiek tai darė? Taip. JAV nebuvo tarp jų, jos išlaikė gana aukštas išlaidas, bet todėl, kad naudojo savo gynybos pramonę eksportui, pardavimams, tai nešė pajamas.
Trumpas tikrai nėra pirmasis prezidentas, skatinęs didesnę naštos pasidalijimo ir gynybos išlaidų Europoje politiką, bet jis tai daro daugybės grėsmių kontekste.
– Visgi Europa yra išskirtinė – čia daugybė valstybių, kurios skiriasi ne tik politiškai, bet ir savo gynybos pajėgumais, gynybos pramone, strategijomis. Ar Europa gali sukurti bendrą gynybos liniją?
– Taip, manau, kad gali. Tam reikia tokios strategijos, kuri priverstų valstybes nuspręsti, ko jos nedarys, o ne tai, ką jos darys – į ką aš nenorėsiu investuoti, žinodama, kad nesu geriausia šalis į tai investuoti, kad neturiu čia strateginio pranašumo, nesu specialistė. Kai kurios šalys tai jau daro, Nyderlandai yra labai geras pavyzdys, jie žiūri į ASML puslaidininkius ir sako: mes esame tikrai geri šioje dalyje ir tai palaiko mūsų gynybos pramonę.
NATO pateikė mums labai gerą sąrašą, ką mes turėtume gebėti, tad negalime sakyti, kad nežinome, kam turėtume skirti lėšas. Ko mes nežinome – kas kurią dalį turėtų įgyvendinti ir kur susitelkti. Tai reikalauja didelio pasitikėjimo. Manau, kad Rusijos karas prieš Ukrainą padidino Europoje šį pasitikėjimą ir būtinybę.
Nemanau, kad tai turėtų būti sunku, bet akivaizdu, kad tai yra nepaprastai sunku. Manau, kad daug problemų kyla dėl to, kad Jungtinė Karalystė, taip pat kitos Europos šalys bando sieti gynybos išlaidas su ekonomine gerove, o taip daryti negalima. Gynybos išlaidos sukuria tam tikrų darbo vietų ir ekonominės gerovės, bet jei vyriausybė nori rasti veiksmingiausią būdą pagerinti savo ekonomiką, tai negali būti per gynybos išlaidas, nes ką pagaminame, daugiausia laiko tiesiog prastovi, tik kai kas naudojama atgrasyti. Bet jei karo nevyksta, įranga tiesiog stovi.
Visgi jei išleidi pinigus infrastruktūrai, sveikatos apsaugai, užimtumui, švietimui ir panašiai, tai yra produktas, kuris pats kuria daugiau gerovės. Ką vyriausybės turi daryti, tai sakyti, kad gynybos išlaidos suteikia mums saugumo, talentų, atsparumo, kad kai išleidžiame pinigus visiems kitiems dalykams, galime būti tikri, jog darome tai padidintos apsaugos sąlygomis, laisvoje visuomenėje. <...>
– Paminėjote, kad visos šalys turėtų įsivertinti, ką jos galėtų geriausiai daryti. Ar galėtumėte pateikti keletą pavyzdžių, ką galėtų daryti didžiosios šalys – Vokietija, Prancūzija ir Jungtinė Karalystė?
– Vokietija labai pažangi sausumos pajėgų srityje, taip pat tankais, šarvuota įranga ir panašiai – tai tikrai aukšto lygio, labai gera įranga. Ji taip pat pažengusi artilerijos, amunicijos srityse. „Rheinmetall“ yra puikus pavyzdys, kaip ji sugeba žengti priekyje ir daro tai labai veiksmingai. Vokietijoje stipri logistika, ypač sausumos. Jungtinėje Karalystėje yra geros technikos. Ją pagaminti užtrunka, pavyzdžiui, povandeninius laivus. Ji puikiai moka statyti laivus. Jungtinė Karalystė taip pat labai gera aukštųjų technologijų, dirbtinio intelekto integracijos srityje. Manau, kad Prancūzija ypač stipri oro ir kosmoso srityje. Ji taip pat labai gera kitokios nei Vokietijoje amunicijos srityje.
Taigi, per 2–3 minutes galima gana aiškiai išvardyti, kur dedamos pastangos, bet būtų labai naudinga, kad vyriausybės tai aptartų su pramone. Manau, viena problema yra ta, kad NATO turi penkias karo sritis – žemė, oras, jūra, kibernetika ir kosmosas, tačiau mes turime ir šeštąją – pramonę. Jos gebėjimas gerai integruotis į kitas sritis bei būti savarankišku varikliu suteikia intensyvų atsparumą ir stuburą kiekvienai šaliai ir visai Europai.
– Man taip pat natūraliai kyla klausimas dėl Baltijos šalių – ar matote kokių nors jų stipriųjų pusių?
– Jūs turite patikimas sausumos pajėgas, o tai, mano nuomone, yra labai gerai. Dėl to, kad buvo hibridinio karo auka, Estija yra išskirtinai stipri kibernetinių grėsmių srityje, ir tai matome. Taip pat jūsų supratimas apie Rusijos taktiką yra kur kas gilesnis nei tų, kurie yra šiek tiek toliau.
Ir manau, kad gebėjimas gaminti, net jei tai nėra visi [technikos, įrangos] vienetai, o aukštos klasės komponentai, kurie įtraukiami į kitų šalių kuriamus vienetus, yra reikšmingas dalykas. Šaliai nereikia gaminti viso produkto savarankiškai – ji gali gaminti pagal konsorciumą su kitomis šalimis, ir manau, kad tai puiki galimybė Baltijos šalims.
