Baimė dėl sugrįžtančių karių ir panieka Baltijos šalims: kaip mąsto rusų visuomenė?

Rusų požiūrį į Lietuvą, Latviją ir Estiją suformavo ne tik pastarojo meto propaganda, bet ir sudėtingas kultūrinių stereotipų ir istorinių nuoskaudų derinys. Kaip pokalbyje su LRT.lt žurnalistais teigė Rusijos Levados centro sociologas Aleksejus Levinsonas, Baltijos šalys yra vienos iš labiausiai nemėgstamų – dažnai net labiau nei JAV.

Šią publikaciją galite skaityti ir rusų kalba.

Daugeliui rusų šios šalys yra „buvusios savos“, kurios „pasuko ne ta kryptimi“, ir tai verčia jas simbolinėmis išdavikėmis. Ir nors rusai nenori karo su Europa, nuolat juntama gana stipri simbolinė agresija Baltijos šalių atžvilgiu.

„Tokios didelės šalys kaip Vokietija ar Didžioji Britanija yra laikomos tiesioginiais priešais, o požiūris į mažas šalis, kurios, rusų nuomone, yra nereikšmingos, yra priešiškas, kupinas paniekos ir, svarbiausia, jausmo, kad jos yra „išdavikės“, nes priklausė SSSR, bet iš jos pasitraukė“, – aiškina sociologas.

– Aleksejau, jūsų centras atliko keletą įdomių apklausų apie rusų požiūrį į JAV ir kitas šalis. Pasidalinkite jų rezultatais.

– Santykis su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis yra labai svarbus rusų politinės sąmonės elementas. Jungtinės Valstijos daugelį metų buvo Rusijai priešiškų šalių sąrašo viršuje. Tačiau rusams – tiek elitui, tiek plačiajai visuomenei – JAV yra ne tik priešas, bet ir konkurentas, partneris, valstybė, su kuria Rusija save lygina. Galima prisiminti Nikitą Chruščiovą: pasivyti ir pralenkti Ameriką pagal plieno gamybą arba pieno ir mėsos suvartojimą vienam gyventojui – būtent Ameriką, stipriausią konkurentę.

Nuo tos akimirkos, kai kandidatų į JAV prezidento postą sąraše pirmą kartą sušmėžavo Donaldo Trumpo pavardė, Rusijos elitas ėmė puoselėti dideles viltis, kad jei jis ateis į valdžią, Amerika „atleis mums Krymą“. Jiems atrodė, kad prasidės naujas nuostabus gyvenimas, draugystė su JAV: štai jūsų pasaulio pusė, štai mūsų pasaulio pusė ir mes nesikišame vieni į kitų reikalus.

Buvo tikimasi naujos pasaulio tvarkos. Priminsiu įdomų faktą: kai D. Trumpas pirmą kartą laimėjo rinkimus, Valstybės Dūmoje buvo pakeltos šampano taurės. Nežinau, kokio dar užsienio lyderio pergalė galėtų būti švenčiama tokiu būdu. Tačiau paskui D. Trumpas nuvylė rusus – nauja era neprasidėjo. Paaiškėjo, kad D. Trumpas nėra visagalis, kad jį riboja Kongresas ir kitos JAV institucijos.

– Niekas Krymo nepripažino, apėmė nusivylimas.

– Kai jis nusprendė kandidatuoti kituose rinkimuose, Rusijoje požiūris į Joe Bideną ir demokratus buvo labai neigiamas, kaip ir į JAV apskritai.

Tačiau D. Trumpas pasiūlė fantastišką dalyką – kad jis per 24 valandas užbaigs karą arba bent jau per dvi savaites sustabdys Rusijos konfliktą su Ukraina. Ir, kaip paaiškėjo, daugelis tuo patikėjo. Rusijoje iš tiesų pirmą kartą per daugelį metų į klausimą „Kokia jūsų nuomonė apie JAV?“ atsakymų „teigiama“ dalis viršijo atsakymų „neigiama“ dalį. Amerika nustojo būti priešiškų šalių sąrašo viršuje, į pirmąją vietą pakilo Didžioji Britanija. Tačiau D. Trumpas nesugebėjo sustabdyti karo tarp Ukrainos ir Rusijos. Jo autoritetas ėmė blėsti, nors vis dar kažkiek juntamas.

Pereisiu prie skaičių. Požiūris į JAV 2025 m. spalio pabaigos–lapkričio pradžios duomenimis: 33 proc. vertina gerai arba labai gerai, tačiau neigiamas požiūris jau yra gerokai didesnis – apie 45 proc. Amerika vis dar atrodo šiek tiek geriau nei ES, ne pati blogiausia šalis.

– Ar pastaruoju metu keitėsi požiūris į Ukrainą?

– Įdomu tai, kad priešais mane yra duomenys apie požiūrį į Lenkiją, Vokietiją, Didžiąją Britaniją ir Ukrainą. Ir nors Rusija, kaip sakoma, kariauja plataus masto karą su Ukraina, požiūris į Ukrainą yra šiek tiek geresnis nei į Lenkiją ir Didžiąją Britaniją, su kuriomis karas nevyksta. Štai kodėl: rusai mano, kad karas vyksta su NATO ir Vakarų šalimis apskritai. Todėl Ukraina suvokiama ne kaip tiesioginis priešas, o kaip šalis, kuri „per nelaimingą atsitiktinumą“ atsidūrė priešų rankose – tapo Europos įrankiu ar marionete.

Šiuo metu prasčiausiai vertinama Jungtinė Karalystė: 62 proc. apklaustųjų ją vertina neigiamai. Tai yra maždaug du trečdaliai. Neigiamai vertinama ir Europos Sąjunga – 58 proc.

– O kokie duomenys apie Baltijos šalis? Lietuvą?

– Nuomonė apie jas labai bloga. Tokios didelės šalys kaip Vokietija ar Didžioji Britanija yra laikomos tiesioginiais priešais, o požiūris į mažas šalis, kurios, rusų nuomone, yra nereikšmingos, yra priešiškas, kupinas paniekos ir, svarbiausia, jausmo, kad jos yra „išdavikės“, nes priklausė SSSR, bet iš jos pasitraukė.

Išdaviko sąvoka Rusijos, ypač vyriškojoje kultūroje, yra itin neigiama. Kai Vladimiras Putinas vartoja tokius žodžius, jis remiasi būtent šia tradicija – karine, vyriška, kartais kriminaline. Už išdavystę baudžiama mirtimi. Vagystė, tyčiojimasis – blogai, bet išdavystė – baisiausia. Ir šių šalių atžvilgiu vyrauja paniekos ir išdavystės jausmo mišinys.

Noriu pasakyti, kad ir požiūryje į Ukrainą tam tikra prasme buvo išdavystės motyvas. Jis atsirado seniai – Maidano ir Viktoro Janukovyčiaus veiksmų laikais. Kalbu ne apie politinius vertinimus, o apie moralinius, pagal šią savotišką „vyrišką“ vertybių sistemą: Ukraina nusisuko nuo mūsų ir pasuko į Vakarus.

Čia reikia išskirti du pretenzijų sluoksnius. Pirmasis – paprastas: „priešai“ ir „draugai“. Ukraina iš draugų tapo priešais. Tai vidinių grupių – gaujų, bendruomenių – santykių perkėlimas į santykius tarp šalių.

Antrasis – politinis: Ukraina pasirinko vakarietišką demokratijos kelią, juo norėtų eiti ir dalis Rusijos visuomenės. Tačiau akivaizdu, kad Rusiją valdantiems elitams šis kelias būtų mirtinas – jiems tiesiog nebūtų vietos tokioje sistemoje. V. Janukovyčiaus likimas jiems buvo pamoka.

Taigi, kai kurių rusų požiūrį į Ukrainą lemia tai, kad Ukraina, buvusi „mūsų“, sovietinė, galbūt „rusų“, atiteko „ne rusams“, pasuko į Vakarus. Kai kam galbūt tai susiję su apmaudu: „mes taip pat galėjome, bet mes nepasukome, o jūs pasukote“.

Šis jausmų mišinys – apmaudas, išdavystės jausmas ir kartu ukrainiečių suvokimas kaip „savųjų“ – formuoja požiūrį į Ukrainą. Anksčiau tarptautinių santykių apklausose ukrainiečiai buvo laikomi artimiausiais rusams. Dabar situacija pasikeitė, bet prisiminimas apie tai kažkur išliko. Ir politikai periodiškai tai iškelia į paviršių, sakydami, kad mes esame viena tauta arba broliškos tautos. Apie kartvelus taip pasakyti negalima, o apie baltarusius ir ukrainiečius – galima.

– Įdomu, kad Baltijos šalių gyventojai – lietuviai, latviai ir estai – net sovietmečiu visada buvo „kiti“ ir savo mentalitetu, kalba niekada nebuvo ypač artimi rusams. Tačiau, nepaisant to, nuoskauda išlieka. Nors šios šalys jau prieš 35 metus nusprendė eiti savo keliu – į Vakarus, nuoskauda vis tiek juntama.

– Taip, nuoskauda išlieka ir pasireiškia aštraus simbolinio agresyvumo forma. Kai vardijamos nedraugiškos šalys, trys Baltijos valstybės visada figūruoja pirmosiose vietose.

– O koks rusų požiūris į Suomiją?

– Su Suomija, kaip bebūtų keista, susiklostė trejopi ryšiai. Suomija taip pat buvo „mūsų“, priklausė Rusijos imperijai – to niekas nepamiršta. Tada buvo karas – Žiemos karas, apie kurį rusai nelabai nori kalbėti, nes SSRS ten kovojo nesėkmingai – vienu smūgiu nepavyko užkariauti, nepavyko visiškai prijungti.

Šiuo atžvilgiu išlieka pagarba stipriam kariniam priešininkui – vyriškoje kultūroje tai svarbus dalykas. Vėliau Suomija tapo malonaus turizmo kryptimi, ypač artima Rusijos šiaurės vakarų gyventojams. Buvo ir tam tikrų detalių, kurios buvo vertinamos kaip pliusas suomių atžvilgiu, pavyzdžiui, jie atvykdavo „pijokauti“ į Sankt Peterburgą ir pan., tokios pusiau ironiškos teigiamos aplinkybės.

Tai, kad Suomija įstojo į NATO, buvo suvokta kaip šokas – priešingai nei Švedijos atveju. Švedija – gerai, bet Suomija – „kaip taip?“. Tačiau, kaip bebūtų keista, pastaruoju metu požiūris į Suomiją vėl tapo palankesnis nei į tris Baltijos šalis.

Kalbant apie Baltijos šalis, galiu pasakyti, kad vėl iškilo Suvalkų koridoriaus tema. Jums tai turėtų būti įdomu.

– Taip, žinoma. Ar Rusijos gyventojai žino, kur jis yra?

– Reikia pasakyti, kad rusai nelabai susigaudo, kas tai yra ir kur tai yra. Bet svarbiausia yra emocinė žinutė: „Kaip taip gali būti? Kaliningradas juk yra Rusija. Ir mes, norėdami iš Rusijos nuvykti į Rusiją, turime pateikti užsienio pasą? Tai blogai.“ Arba rimtesnis motyvas: „Kaliningradas – mūsų svarbiausias karinis forpostas, o jis yra atsidūręs pavojingoje padėtyje – gali būti atskirtas, faktiškai atkirstas. Tai reikėtų ištaisyti.“

Tačiau nėra tiesioginio noro „eiti ir užimti“, „prasiveržti“. Modalumas kitoks: „reikėtų“, „būtų gerai“. Dabar – „mes, tikriausiai, to nedarysime“. Vieni sako: „negalime“, kiti: „nedarysime“, treti: „o kam?“. Tokių, kurie mano, kad reikia daryti tai dabar, arba laukia, kad V. Putinas pasuks ta kryptimi, yra mažiau.

Yra dar viena šio reikalo pusė. Kai kurie mano, kad V. Putinui „reikės kažkur padėti kariuomenę“, kuri šiuo metu kariauja Ukrainoje. Vieni sako: kai visa Ukraina bus užimta, kariuomenė bus nukreipta į karą Europoje – per kaimynines šalis, t. y. per Baltijos valstybes. Kiti mano: gal karas sustos ties dabartine kontaktine linija (kaip sako D. Trumpas) ir tada kariai bus pasiųsti ten.

Čia norėčiau kiek detalizuoti, kad būtų teisingai suprastas agresyvumo laipsnis. Visa tai slypi visuomenės nuomonėje. Tai ne pati agresija, o agresyvių jausmų išgyvenimas. Jei žmogus labai pyksta, tai dar nereiškia, kad jis ketina muštis. Tai skirtingi dalykai. Tai yra emocinė agresija.

Ją galima nukreipti į veiksmo agresiją, tačiau šiuo metu rusai neketina autis batų ir eiti kariauti į Baltijos šalis ar kur nors kitur. Noras, kad Ukrainoje baigtųsi karo veiksmai, yra labai didelis.

– Paskutinėje apklausoje, atliktoje 2025 m. spalį, klausėte apie taikos derybas – ką žmonės apie jas mano, ir 61 proc. į tai reagavo teigiamai.

– Žinote, mes jau ne mažiau kaip metus keliame klausimą „tęsti karo veiksmus ar pradėti taikos derybas?“. Ir mūsų akyse derybų šalininkų dalis išaugo: ji buvo didelė, bet mažesnė nei karo veiksmų tęsimo šalininkų, o vėliau juos pradėjo lenkti. Šiandien ji yra beveik dvigubai didesnė: 61 proc. – už derybas, 30 proc. – už karo tęsimą. Bet yra klausimas, kurį mes uždavėme praėjusį mėnesį ir anksčiau. Jis sudėtingesnis – iš tiesų tai du klausimai.

Pirmasis: „Jei prezidentas V. Putinas paskelbtų, kad šią savaitę nutraukia karo veiksmus, ar jūs tai palaikytumėte?“ Gauname 70 proc. ir daugiau – tai yra tie, kurie palaikytų karo nutraukimą nedelsiant.

Bet tada užduodamas antrasis klausimas, kuris prasideda taip pat: „Jei prezidentas V. Putinas paskelbtų, kad šią savaitę nutraukia karo veiksmus ir grąžina Ukrainai užimtas teritorijas, ar jūs tai palaikytumėte?“ Čia palaikymas yra perpus mažesnis – mažiau nei 30 proc. Apie 70 proc. tokio sprendimo nepalaikytų.

Svarbi pati formuluotė „V. Putinas priėmė sprendimą“. Visi apklausos rezultatai rodo, kad V. Putinas yra neabejotinas autoritetas ir viskas, ką jis daro, yra priimama. Tačiau čia paaiškėja, kad jo autoritetas turi ribas ir gana rimtas.

Nors tam tikromis propagandos pastangomis būtų galima susigrąžinti dalį paramos arba paaiškinti, kad tai ne pralaimėjimas, o kažkas kita, bet vis tiek ribos yra. Ir V. Putinas tai supranta.

– Vadinasi, net jei valdžia staiga nuspręstų sutikti su D. Trumpo ar Volodymyro Zelenskio siūlomomis didelėmis nuolaidomis ir pasirašyti taikos sutartį, tai nebūtų vienareikšmiškai priimta? Žmonės vis tiek nori pergalės, kad ir nedidelės?

– Rusijoje vyrauja bendra nuomonė, kad Rusija neabejotinai laimės. Kita vertus, nuomonės, kaip turėtų atrodyti pergalė, išsiskiria. Paskaitinėkite rusakalbį internetą ir pamatysite, kad tų nuomonių yra labai daug.

Vakaruose vyravusios nuomonės, kad Ukraina laimės šį karą, o Rusija patirs pralaimėjimą, Rusijoje niekada niekas nepriėmė. Aš nekalbu apie tuos, kurie išvyko iš šalies, galbūt jų aplinkoje tokių nuotaikų buvo. Bet tarp tų, kurie liko Rusijoje, nesvarbu, ar jie yra nusiteikę prieš V. Putiną, ar už V. Putiną, idėja, kad Rusija gali patirti pralaimėjimą, yra visiškai nepriimtina. Jai nėra vietos rusų masinėje sąmonėje.

– Pereikime prie dar vienos jūsų apklausos apie požiūrį į karo dalyvius, veteranus. Jūs nusprendėte palyginti du karus – Afganistane ir Ukrainoje. Kodėl buvo priimtas toks sprendimas? Juk jie nėra panašūs, jų tikslai skirtingi. Bet, matyt, klausimai, kurie buvo užduodami tada ir dabar, buvo identiški arba labai panašūs?

– Aš sakyčiau, atvirkščiai. Sudarant anketą buvo priimtas sprendimas – aš jį priimant nedalyvavau, bet manau, kad kolegos pasielgė teisingai, – įtraukti tą patį klausimą, kuris buvo užduodamas tais metais. Ir nors aišku, kad šiandien į klausimus atsako visiškai kiti žmonės, nes daugelis tų, kurie buvo apklausti tada, jau nebegyvi, sutapimas labai ryškus.

Žmonės šį karą labai dažnai lygina su Afganistanu ar Čečėnija. Kai kalbama apie tai, kiek truks karas su Ukraina, neatmetama galimybė, kad jis gali tęstis dešimt metų, nes ir Čečėnijos, ir Afganistano karai buvo ilgi.

– Jei skaičiuosime nuo 2014 metų, kai buvo aneksuotas Krymas, galima kalbėti apie panašius laiko tarpus.

– Tačiau Rusijos visuomenė šią situaciją supranta kiek kitaip. Tai, kas vyko nuo 2014 iki 2022 metų, nelaikoma karu. Tai buvo kažkokie konfliktai kažkur Donbase, toli. Viskas prasidėjo nuo 2022-ųjų. Nors tai taip pat ne karas, o „specialioji karinė operacija“. Ji trunka jau beveik tiek pat, kiek truko Didysis Tėvynės karas, ir gali užtrukti tiek pat, kiek Afganistano karas ar du Čečėnijos karai.

– Pakalbėkime apie požiūrį į karo dalyvius ir veteranus. Įdomu, kad, viena vertus, Ukrainoje kariaujantys žmonės laikomi atkakliais ir drąsiais, kita vertus, sakoma, kad karas suluošino jų sielas, kad jie tapo žiaurūs, linkę į smurtą. Ir dar, 11 proc. laiko juos ciniškais, abejingais. Ką reiškia šis dviprasmiškumas?

– Manau, kad jis labai svarbus. Tai rodo, kad propaganda, kuri apie šiuos žmones kalba tik gerai, sako, kad jie „tėvynės gynėjai“, „didvyriai“, jų portretai kabo gatvėse, nevisiškai formuoja suvokimą. Niekam ne paslaptis, kad tarp kariaujančiųjų yra nusikaltėlių, tačiau oficiali propaganda šios temos neliečia. Šis suvokimas egzistuoja visuomenės nuomonėje, neoficialiai.

Ir, kaip matyti iš kasdienių pokalbių ir komentarų internete, auga tų, kurie grįš, baimė. Suprantama, kad ypač bijoma nusikaltėlių, manoma, kad jie neatsisakė savo nusikalstamo amato, užsiima žmogžudystėmis ten, fronte, ir tęs tai grįžę namo: prievartaus, žudys. Tokios istorijos perduodamos iš lūpų į lūpas.

Bet yra ir antra kategorija – paprasti žmonės. Tie, kurie karo metu patyrė viską, ką ten tenka patirti. Jie pripranta prie kraujo, prie žudymo. Ir daugelis mano, kad grįžę jie nebebus normalūs žmonės.

Iš to išplaukia dvi mintys. Pirma, jiems būtinai reikia teikti psichologinę pagalbą, turi būti atidarytos atitinkamos įstaigos. Antra, baiminamasi, kad šios pagalbos nepakaks arba jie tiesiog ja nesinaudos, nes kariams, vyrams tai nepritinka. Galiausiai jie savo potrauminį sindromą perkels į taikų gyvenimą, o tai bus labai blogai.

Tai baimės, realios baimės, ir jos auga. Kartu auga – ne taip intensyviai, bet vis dėlto auga – baimės dėl dronų atakų, nes pastaruoju metu jie pasiekia net nuo sienos nutolusius miestus. Nors jų baimė nėra tokia stipri, kaip galima būtų tikėtis. Žmonės sako, kad baimė yra, bet ji nėra labai aktyvi.

Kitaip tariant, vieni žmonės šią baimę jaučia, o kiti – ne. Tie patys žmonės, iš to paties miesto, vieni bijo, o kiti visiškai nekreipia dėmesio. Kiek aš pastebėjau, iki pat šiol, nepaisant sostinę nuolat pasiekiančių dronų, maskviečiai jų nelaikė asmenine grėsme, kad tai gali nužudyti mane ar mano šeimą, tokios baimės beveik nebuvo. Kituose miestuose – tas pats. Bet palaipsniui ši baimė ima atsirasti.

Taip pat palaipsniui atsiranda baimė dėl veteranų sugrįžimo. Tačiau nereikia manyti, kad tai masinis reiškinys. Tai tik pradeda reikštis.