Netrukus po Rusijos invazijos į Ukrainą prie NATO prisijungusios Švedijos išlaidos gynybai kitąmet turėtų pasiekti 2,8 procento bendrojo vidaus produkto – penktadaliu daugiau nei šiemet ir daugiausia nuo Šaltojo karo laikų. Švedija ne tik sparčiai ginkluojasi pati, bet ir tapo viena ryškiausių Ukrainos rėmėjų.
Stokholmas skelbia artėjantis prie didžiausio šalies istorijoje susitarimo – Ukrainai parduoti 150 naikintuvų „Gripen“. Jie prisidėtų prie jau Ukrainos mūšio lauke naudojamų švediškų haubicų, kovos mašinų, katerių ir kitos ginkluotės, kurią Kyjivui perdavė Stokholmas.
„Matydami, kaip Ukrainoje naudojami mūsų ginklai, labai daug išmokome ir gavome įkvėpimo“, – interviu LRT sako šalies gynybos ministras. Pasak jo, Rusijai vis dažniau išbandant NATO, Šiaurės ir Baltijos šalys turi greičiau ir lanksčiau prisitaikyti prie naujų išbandymų. Kaip tą žada daryti Švedija – Stokholme LRT pasakoja Pålas Jonsonas.
– Matome, kad pastaruoju metu Europoje auga hibridinių atakų skaičius. Kokias didžiausias grėsmes matote Švedijoje? Ar manote, kad Rusija linkusi eskaluoti situaciją?
– Rusija jau eskaluoja situaciją, pažeidusi Lenkijos, Estijos ir, žinoma, Rumunijos oro erdvę. Tokių veiksmų esame matę ir Lietuvoje. Taigi, akivaizdu, kad Rusija prisiima vis didesnę politinę ir karinę riziką. Kartais jie bando tai nuslėpti, tačiau matome, kad tai gali būti bet kas – nuo kibernetinio šnipinėjimo ir atakų iki diversijos, oro erdvės pažeidimų ar bandymų paveikti ypatingos svarbos infrastruktūrą.
Mūsų atsakas į tai – strategija dėl Rusijos, kuri riboja jos veiksmų laisvę. Tai reiškia daugiau sankcijų, daugiau veiksmų prieš „šešėlinį“ Rusijos laivyną ir didesnę paramą Ukrainai. Esame visiškai susitelkę į kovą su Rusijos hibridinėmis operacijomis.
– Bene didžiausią grėsmę kelia oro erdvės pažeidimai, kurių matome daugiausia. Ar palaikote idėją numušti objektus, kurie pažeidžia NATO oro erdvę?
– Manau, reikėtų pradėti nuo labai aiškių reagavimo taisyklių, kai vykdome oro policijos ar oro gynybos misijas. Manau, tai būtų gera pradžia. Švedijoje turime griežtas taisykles, numatančias, kad sprendimą priima pilotas arba laivo vadas. Tai remiasi mūsų patirtimi, ieškant povandeninių laivų švedų arkipelage 1980-ųjų pradžioje. Reikalingas decentralizuotas modelis, nes kitaip procesas užtrunka per ilgai ir yra per daug biurokratizuotas. Jeigu galime įkvėpti kitas šalis taisyklėmis, kurias naudojame Švedijos teritorijoje, mielai pasidalysime patirtimi.
– Matome, kaip Rusija pigias technologijas pavertė veiksmingais ginklais – dronais ar oro balionais. Ar, jūsų nuomone, NATO priemonės į tai atsakyti tinkamos? Ypač, kai šiuo metu tai daroma naikintuvais?
– Manau, NATO gerai sureagavo į pastarojo meto įsibrovimus, pavyzdžiui, į Lenkijos oro erdvę, nes iš karto buvo matomas stiprus politinis solidarumas tarp sąjungininkių. Tą rytą paskambinau kolegai Lenkijoje, bet vien tik politinių reakcijų nepakanka. NATO generalinis sekretorius inicijavo operaciją „Rytų sargybinis“, kuri, mano manymu, bus skirta oro gynybai nuo dronų ir erdvės pažeidimų. Manau, svarbu, kad šie veiksmai būtų derinami. Pažvelgus į jau Baltijos jūroje vykdomą misiją „Baltijos sargybinis“, matome gerų rezultatų.
Mūsų grėsmių vertinimas padidėjo. Pastaruoju metu nematėme jokių incidentų ar atakų, kai pažeista jūroje esanti infrastruktūra. Tiek politiniai pareiškimai, tiek kariniai veiksmai skirti atsakyti į Rusijos veiksmus yra absoliučiai būtini. Žinoma, technologijoms keičiantis, Rusija prisitaiko ir mokosi iš patirties Ukrainoje. Turime būti greiti ir lankstūs, techniškai gebėti atsakyti į naujas priemones, kurias naudoja Rusija.
– Kaip vertinate vadinamosios dronų sienos idėją? Ar Švedija palaiko ir yra pasirengusi į šią idėją investuoti?
– Mes palaikome aiškų ES ir NATO užduočių pasidalijimą. Mano nuomone, NATO yra karinė organizacija ir turėtų nustatyti karinius reikalavimus tokiam projektui – tai natūralu. Tuo tarpu ES gali atlikti svarbų vaidmenį, teikdama finansavimą dronų apsaugos projektui. Ji taip pat gali padėti padidinti pramoninę gamybą ir koordinuoti mūsų pirkimus, pavyzdžiui, per „ReArm“ ar panašias programas, prie kurių esame pasirengę prisidėti. Taigi, aiški darbų pasidalijimo schema, mano nuomone, yra itin svarbi, kad galėtume tinkamai atsakyti į grėsmę, kurią Rusijos dronai kelia mūsų sąjungininkų teritorijai.
– Jūsų šalies premjeras sako, kad Šiaurės šalys turi tapti labiausiai integruotu regionu pasaulyje. Žinoma, į tai įeina ir karinis mobilumas. Ar, jūsų nuomone, Baltijos šalys turėtų būti į tai įtrauktos?
– To įrodymas nėra tik tai, ką sakome, bet ir tai, ką darome. Mes labai greitai sureagavome, siųsdami mechanizuotą batalioną į Latviją. Tai yra kovinė galia – tai daro skirtumą. Dabar jį stipriname oro gynybos sistemomis. Taip pat greitai pasiuntėme savo naikintuvus „Gripen“ į Lenkiją patruliuoti Lenkijos oro erdvėje ir užtikrinti, kad galėtume apsaugoti ten esančias svarbias logistikos tiekimo linijas.
Dalyvaujame misijoje, dislokuodami priešakines sausumos pajėgas Suomijoje. Esame integruoti į NATO situacijos vertinimo ir „Baltijos sargybinio“ sistemas, todėl veikiame realiai ir, manau, rodome įsipareigojimą ne tik žodžiais, bet ir veiksmais – didiname gynybos investicijas. Matau visą Šiaurės ir Baltijos regioną kaip vieną operacinę teritoriją. Taigi, arba plauksime, arba nuskęsime kartu.
– Švedija siunčia didžiulį kiekį ginklų į Ukrainą. Ką apie juos girdite, ko išmokote?
– Daug ko. Išsiuntėme į Ukrainą įvairios ginkluotės, o ukrainiečiai labai dosnūs – todėl galime gauti ataskaitas apie tai, kaip veikia mūsų kovos kateriai, kovos mašinos, haubicos „Archer“ ar kiti ginklai. Tai leidžia juos patikrinti kovos sąlygomis ir geriau pritaikyti. Kitas aspektas – kaip mes dirbame. Visada sakau, kad Ukrainoje mes darbus atliekame per savaites ar mėnesius, o namie dažniausiai per metus ar dešimtmečius. Apie tai kalbu ir su kolegomis iš Lietuvos. Manome, kad veikdami savo šalyse susiduriame su daugiau biurokratizmo.
Tai, kaip Ukrainoje veikia mūsų ginklai, mūsų paramos tiekimas, tapo įkvepiančiu pavyzdžiu. Visada sakau, kad padėti Ukrainai yra ir teisinga, ir protinga – tai iš tikrųjų investicija į mūsų pačių saugumą, nes šiuo metu Ukraina yra skydas prieš Rusijos karinę ekspansiją, ir Putinas nebus sustabdytas, kol kas nors jo nesustabdys. O šiuo metu tai daro mūsų ukrainiečiai draugai.
– Vis dėlto, net ir su dabartine parama, rusai vis dar juda į priekį. Atrodo, kad jie vis dar turi pranašumą mūšio lauke. Ką, jūsų manymu, reikia padaryti, kad tai pasikeistų? Ar tai įmanoma?
– Pagal deklaruotus tikslus Rusija šio karo nelaimi. Kaip žinote, jie planavo per savaitę ar dvi užimti Kyjivą. Tai jiems nepavyko. Taip pat jie siekė per šią vasarą užimti visą Donbasą – tai irgi nepavyko. Pernai jie užėmė tik apie keturias dešimtąsias procento Ukrainos teritorijos, tačiau 300 tūkst. karių žuvo ar buvo sužeisti. Matome, kad Rusijos ekonomika taip pat smarkiai kraujuoja – problemų yra visur: nuo eilių prie degalinių iki sparčios infliacijos. Taigi, manau, kad teritoriniai laimėjimai, palyginti su koviniais nuostoliais ir ekonomine padėtimi, rodo, kad Rusija tikrai nelaimi.
