Budapešte rengiamas JAV ir Rusijos prezidentų susitikimas yra koordinuotas Vladimiro Putino ir Vengrijos premjero Viktoro Orbano bandymas pažeminti Europos Sąjungą (ES) ir proga abiejų šalių lyderiams pasiekti politinių pergalių namuose, sako Vokietijos užsienio reikalų tarybos (GDAP) vyresnysis mokslo darbuotojas Andrasas Raczas. Jeigu prie derybų stalo Vengrijos sostinėje nebus Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio, proveržis siekiant užbaigti karą yra neįmanomas, įsitikinęs jis.
Donaldas Trumpas vos prieš mėnesį tikino, kad Ukraina vis dar gali atsikovoti visas Rusijai prarastas teritorijas ir klausė, kodėl ukrainiečiai nesmogia taikiniams Rusijos sostinėje Maskvoje. Ukrainiečių viltis vėliau dar labiau padidino diskusijos apie galimybę Kyjivui perduoti tolimojo nuotolio raketų „Tomahawk“.
Tačiau po skambučio Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui praėjusią savaitę D. Trumpo retorika vėl pasikeitė. JAV ir Rusijos lyderiai susitarė susitikti Budapešte, D. Trumpo susitikimas su V. Zelenskiu proveržio neatnešė, o Ukraina iš Baltųjų rūmų dar kartą išgirdo, kad taikos labui Kyjivui gali tekti paaukoti prarastas teritorijas Donbase.
Vengrų analitikas, Rusijos užsienio ir gynybos politikos ekspertas A. Raczas LRT.lt sako, kad nuolat besikeičiantys JAV prezidento pareiškimai nereiškia, kad Vašingtonas nusisuka nuo Ukrainos, nes JAV karinė parama Kyjivui nesustojo, o žvalgyba toliau remia Ukrainos smūgius į Rusijos naftos perdirbimo gamyklas šalies gilumoje. Antradienio vakarą Baltųjų rūmų pareigūnas pranešė žiniasklaidai, kad D. Trumpo ir V. Putino susitikimas kol kas yra atidedamas ir artimiausiu metu neplanuojamas. Tačiau Kremlius trečiadienį teigė, kad pasirengimas prezidentų susitikimui vis dar yra tęsiamas.
Jeigu jis galiausiai įvyktų, A. Raczas mano, kad Budapešto susitikimas daugiausiai naudos atneštų ne Ukrainai, o Kremliaus šeimininkui V. Putinui ir rinkimams besiruošiančiam Vengrijos premjerui V. Orbanui.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- JAV, Ukrainos ir Rusijos prioritetai dėl taikos susitarimo iš esmės skiriasi: D. Trumpas siekia greičio, V. Zelenskis – tvaraus susitarimo ir saugumo garantijų, o V. Putinas – karinės pergalės.
- Todėl reikšmingas proveržis siekiant taikos Ukrainoje per D. Trumpo ir V. Putino susitikimą Budapešte yra mažai tikėtinas.
- V. Putinui susitikimas leistų pasiekti 4 tikslus: atidėti sankcijas ir karinę pagalbą Ukrainai, sustiprinti vidaus propagandą, pažeminti ES ir paremti V. Orbaną rinkimuose.
- V. Orbanui tai būtų reikšminga vidaus politikos pergalė – ekonomikai stagnuojant, jis bando pelnyti politinių taškų vaizduodamas save kaip reikšmingą veikėją tarptautiniu lygiu.
- Ukraina dar nėra palaužta ir gali tęsti karą, o atisakyti Rusijos reikalaujamo Donbaso būtų politinė ir karinė savižudybė.
– Po skambučio Putinui ir susitikimo su Zelenskiu Vašingtone JAV prezidentas nebekalba apie galimybę Ukrainai atsikovoti visas prarastas teritorijas, vėl užsimena apie teritorijų mainus. Kaip vertinate dabartinę Trumpo poziciją? Ar Putinui pavyko vėl palenkti jį į savo pusę?
– Atvirai sakant, negaliu sekti kiekvieno Trumpo nuotaikos ir mąstysenos pokyčio. Jų yra tiesiog per daug. Ar tai sąmoningos strategijos dalis, kažkoks didysis planas, ar sąmoningos strategijos nebuvimo požymis, nežinau. Tačiau būtent todėl, kad nežinau, stengiuosi sekti ne prezidento pareiškimus, o valstybės administracijos veiksmus. O veiksmai rodo, kad žvalgybos parama Ukrainai tebėra teikiama, ginklų sistemos ir šaudmenys bei viskas, kas buvo numatyta pagal PURL (Prioritetinių Ukrainos poreikių sąrašą – LRT.lt), – šios siuntos tebėra gabenamos. Senate reguliariai diskutuojama apie galimybę pagaliau įtraukti į darbotvarkę įstatymo projektą dėl sankcijų. Taigi nematau pokyčių šioje srityje.
Jei šiek tiek praplėstume žvilgsnį į derybas, viskas tampa įdomiau, nes trijų šalių (JAV, Ukrainos ir Rusijos) prioritetai dėl taikos susitarimo labai skiriasi.
Trumpas teikia prioritetą susitarimo pasiekimo greičiui. Jis tikrai nori vienaip ar kitaip užbaigti karą Ukrainoje. Jam greitis yra svarbiausias dalykas.
Tuo tarpu Ukraina prioretizuoja susitarimo kokybę. Ukrainai reikia tvaraus susitarimo, pagrįsto saugumo garantijomis ir priimtino Ukrainos visuomenei.
Rusijai nesvarbu susitarimo greitis ar kokybė. Ji siekia karinės pergalės. Rusijos požiūriu derybos yra tik priemonė karinei pergalei pasiekti.
Kadangi šie trys prioritetai labai skiriasi vienas nuo kito, esu labai skeptiškas dėl to, ar pavyks pasiekti susitarimą. Taip pat ir Budapešte.
Iš esmės užsienio politika, ypač karas Ukrainoje, yra vienintelė teigiama rinkimų žinutė, kurią Orbanas gali turėti.
– Ko tuomet galime tikėtis iš Trumpo ir Putino susitikimo Budapešte? Jeigu jis apskritai įvyks.
– Mes labai mažai žinome apie susitikimo detales. Kol kas neaiški net susitikimo data. Tačiau yra vienas svarbus kintamasis, į kurį reikia atkreipti dėmesį, – ar susitikime dalyvaus ir Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. Kitaip aš negaliu pateikti jokio istorinio pavyzdžio, kai konfliktas buvo sėkmingai išspręstas, kai viena iš kariaujančių šalių nedalyvavo derybose. Nebent šalis buvo kariniu požiūriu nugalėta arba užpuolikas buvo žymiai pranašesnis. Pavyzdžiui, kai nacių Vokietija įtikino Vakarų sąjungininkus padalyti Čekoslovakiją. Tuomet Čekoslovakija nebuvo pakviesta į derybas. Bet nacių Vokietija buvo kur kas galingesnė. Rusijos ir Ukrainos atveju taip nėra. Ukraina nėra nugalėta. Rusija nėra žymiai pranašesnė. Taigi prezidentas Zelenskis turi sėsti prie derybų stalo. Kitaip, kad ir kas būtų nuspręsta be Ukrainos apie Ukrainą, neatneš tvarios taikos.
– Kokia būtų politinė šio susitikimo reikšmė? Pirmiausia Trumpui ir nuo Vakarų pasaulio izoliuotam Putinui.
– Trumpo administracijos tikslas tikrai yra užbaigti šį karą arba bent jau sumažinti jo intensyvumą, kad galėtų daugiau dėmesio skirti Azijos ir Ramiojo vandenyno regionui. Tai yra tai, ką Trumpas nori pasiekti.
Tuo tarpu Putinas gali siekti keturių skirtingų tikslų.
Pirmasis, žinoma, išlošti laiko – atidėti naujų JAV sankcijų įvedimą. Antradienio rytą paskelbta, kad JAV Senatas atidėjo sankcijų įstatymo projektą, kad tai nesutrukdytų Trumpo diplomatinėms pastangoms. Taigi pirmasis Putino tikslas – atidėti naujų sankcijų įvedimą ir, jei įmanoma, užkirsti kelią naujų ginklų sistemų pristatymui. Ne tik raketų „Tomahawk“, bet ir kitų ginklų.
Antrasis tikslas – parodyti Rusijos visuomenei, kad jis nėra izoliuotas, nėra vienas, nepaisant visų sankcijų, kurias jam taiko ES. Rusijoje tai turėtų milžinišką propagandinę vertę.
Trečiasis tikslas – parodyti ES silpnumą ir tam tikra prasme ją pažeminti. Reikia pažymėti, kad Vengrija apie rengiamą Trumpo ir Putino susitikimą net nepranešė savo ES partneriams. Vengrija veikė vienašališkai. Europos Sąjungoje galioja taisyklė, kad jei bet kuris ES lyderis susitinka su bet kuriuo išorės lyderiu, jis turi iš anksto apie tai informuoti savo ES partnerius. Žinoma, nereikia prašyti leidimo, bet tiesiog informuoti partnerius, kad toks susitikimas vyks. Taigi, atvykdamas čia, Putinas gali atvirai pažeminti ES.
Ir pagaliau ketvirtas tikslas. Putinas taip pat siekia paremti Viktorą Orbaną artėjančiuose parlamento rinkimuose, kurie vyks po šešių mėnesių. Įdomu tai, kad būtent Trumpas atvirai pasakė, kad jie abu atvyks į Budapeštą, nes abu mėgsta Orbaną ir ketina jį paremti rinkimuose. Tai išgirdome iš Trumpo, tačiau Orbaną ir jo rinkimų kampaniją labai remia ir Rusijos propagandinė žiniasklaida.
– Jei Vengrijai pavyks surengti šį susitikimą ir jis iš tiesų įvyks, ką tai reikš Orbanui prieš artėjančius rinkimus?
– Iš esmės užsienio politika, ypač karas Ukrainoje, yra vienintelė teigiama rinkimų žinutė, kurią Orbanas gali turėti. Jis yra valdžioje jau 15 metų ir visus rinkimus nuo 2010 m. jis laimėjo įtikinama konstitucine balsų dauguma. Tačiau dabar situacija yra visiškai kitokia, nes Vengrijos ekonomika, skirtingai nei per pastaruosius 15 metų, yra labai blogoje padėtyje, praktiškai stagnacijos būsenos. Infliacija auga, o viešosios paslaugos palaipsniui žlunga. Taigi dabar gyventojai tikrai jaučia, kad ekonomika neveikia gerai. Ir kadangi problemos yra struktūrinės, įskaitant korupciją, sustabdytą prieigą prie ypač svarbių ES lėšų, nėra greito būdo jas išspręsti per artimiausius šešis mėnesius. Todėl Orbanas bando pelnyti taškų užsienio politikoje.
Tai šiek tiek primena Michailą Gorbačiovą. Sovietų Sąjungoje niekas neveikė gerai, bet Gorbačiovas reguliariai vedė aukšto lygio derybas su amerikiečiais, demonstruodamas savo galią. Tad karas Ukrainoje bei jo pozicija dėl karo Ukrainoje yra vienintelis teigiamas Orbano naratyvas. Jis reguliariai save pristato kaip vienintelį taikos šalininką Europos Sąjungoje, nors niekada iš tikrųjų neapibrėžė, ką tiksliai reiškia ta taika. Kaip ir kiekvienas populistinis politikas, Orbanas kuria dichotomiją – savo politinius oponentus pristato kaip karo šalininkus, kad ir ką tai reikštų, o save – kaip taikos šalininką. Šis susitikimas jam būtų labai svarbus įvykis, nes jis galėtų parodyti tiek savo šalininkams, tiek visam pasauliui, koks jis yra svarbus, pasidaryti nuotraukas su Trumpu ir Putinu Vengrijos parlamente, parodydamas, kad Vengrija nėra izoliuota, kad Vengrija yra svarbi tarptautinė politinė veikėja, galinti daryti įtaką viršijant savo svorį, nes, žiūrėkite, ir Putinas, ir Trumpas yra Budapešte. Taigi Orbanui tai yra daugiausia vidaus politikos žaidimas.
– Ar Europos atstovai gali kokiu nors būdu dalyvauti derybose? Kokie kyla pavojai, jei jų prie stalo nebus?
– Jie turėtų dalyvauti, jei mąstytume tradiciniais Europos diplomatijos terminais. Tačiau Orbanas ir jo diplomatija sąmoningai žemina ES. Vengrijos užsienio reikalų ministras Peteris Szijjarto pirmadienį aiškiai pareiškė, kad niekas neduoda jokių kortų Europos Sąjungai. Taigi tai nebuvo klaida, kad Budapeštas neįtraukė ES, tai – sąmoningas žingsnis.
Taigi vėl kyla klausimas, kas kam teikia prioritetą. Jei Vengrija teiktų prioritetą tvaraus, stabilaus konflikto sprendimo siekiui, turėtų būti pakviesta ir Ukraina, ir ES. Tačiau kai kurios šalys, matyt, prioretizuoja vidaus politikos naudą.
O pagrindinė Orbano rinkimų žinutė yra būti antiukrainietiškam, nusiteikusiam prieš Zelenskį. Ukraina tapo pagrindine prieše Vengrijos rinkimų kampanijoje. Miestuose kabo reklaminiai stendai, kuriuose kaltinama Ukraina, Vyriausybė transliuoja reklamas, kaltinančias Zelenskį.
Čia vėl grįžtame prie populizmo. Populistai politikai visada sukuria įsivaizduojamo priešo įvaizdį ir po to sako: „Žiūrėkite, aš esu tas, kuris gali jus apsaugoti nuo šio didžiulio pavojaus.“ Vengrijos atveju šis įsivaizduojamas priešas, pagrindinis pavojus jau daugelį metų yra Ukraina.
Ukraina prioretizuoja susitarimo kokybę. Jai nereikia baigti karo rytoj.
– Kodėl?
– Tai patogus pasirinkimas, nes dauguma vengrų nieko nežino apie Ukrainą. Be to, tai iš esmės vienintelis likęs pasirinkimas, nes nėra jokios teigiamos darbotvarkės – ekonomika yra blogoje padėtyje, korupcija yra tikrai strateginio masto, gyventojai jau žino, kaip korumpuoti yra Orbano sistemos pareigūnai, todėl reikia kažko kito. Reikia kažko iš išorės.
Kitas motyvas, galbūt dar svarbesnis, yra tai, kad ankstesniuose rinkimuose, 2022 m. balandį, vos šešias savaites po plataus masto karo pradžios, Orbanas laimėjo didesne nei bet kada dauguma, agituodamas už tai, kad Vengrija nesikištų į karą, ir kaltindamas opoziciją noru siųsti karius į Ukrainą. Šis naratyvas jam kartą jau atnešė labai didelę ir įtikinamą balsų daugumą. Greičiausiai jis tikisi tai pakartoti.
– Kas toliau laukia Ukrainos? Ar matote kokį nors scenarijų, kad Rusijos karas prieš Ukrainą galėtų greitu metu pasibaigti?
– Žinote, įdomu tai, kad derybų kontekste šių metų birželį Ukrainos delegacijos pirmą kartą nebekalbėjo apie 1991 m. sienas. Nes ankstesnius trejus metus ukrainiečiai visada kalbėjo apie būtinybę atkurti 1991 m. sienas, atgauti visas prarastas teritorijas ir pan. Nuo šių metų birželio tai akivaizdžiai pasikeitė. Ukrainai karo pabaiga pagal dabartinę fronto liniją būtų daugiau ar mažiau priimtina, jei būtų suteiktos tinkamos saugumo garantijos. Jei būtų garantijos, kad Rusija daugiau nepuls.
Tačiau Putinas reikalauja, kad Ukraina atiduotų Donbasą. Tai būtų politinė ir karinė savižudybė Ukrainai. To nebus. Ukrainos vis dar kontroliuojamos Donbaso dalys yra labai gerai įtvirtintos, bet už jų daugiau nieko nėra. Tad jei Ukraina atiduotų Donbasą, tai reikštų, kad Ukrainos pajėgos pasitrauktų prie Charkivo ir Dnipropetrovsko sienų ir iš esmės jos liktų atvirame lauke, tikėdamosi, kad Rusija daugiau nepuls. Bet jei Rusija vėl pultų, jos atsidurtų labai didelėje bėdoje. Taigi Ukraina Donbaso tikrai neatiduos.
Ukraina nėra kritiškai spaudžiama laiko. Pokalbio pradžioje minėjome 1938 m. Miuncheno susitarimą. Tada Čekoslovakija buvo spaudžiama laiko, nes nacių Vokietija galėjo užimti visą Čekoslovakiją. Ukrainai tokio laiko spaudimo nėra. Frontas yra gana stabilus. Rusija nepasieks jokio operacinio, jau nekalbant apie strateginį, proveržio. Taigi Ukraina gali išlaikyti savo pozicijas ir tęsti karo veiksmus dar gana ilgą laiką. Taip, jie yra išsekę, jie yra pavargę, bet jie dar nėra palaužti. Rusija turi pranašumą, bet Ukraina nėra nugalėta.
Todėl ir sakau, kad Ukraina prioretizuoja susitarimo kokybę. Jai nereikia baigti karo rytoj. Jie turi laiko išlaikyti pozicijas ir derėtis dėl geresnio susitarimo, kai Rusija bus pasirengusi derėtis kokiu nors reikšmingu būdu.
