„Prieš mus kariauja ne Putinas, ne jų armija, o visa tauta, todėl, būdami mažesne šalimi ir norėdami atsilaikyti prieš imperinę Rusiją, turime mokytis iš Izraelio – armijoje tarnauti privalo ir moterys“, – LRT.lt sakė vyresnioji seržantė Jarina Čornohuz.
Šią trisdešimtmetę moterį Kyjivo žurnalas „Forbes“ prieš metus priskyrė prie šimto įtakingiausių Ukrainos moterų. Tėvo ir senelio rašytojų patriotiškai auklėta Jarina jau pradinėse klasėse ėmė kovoti už gimtos kalbos viršenybę, vėliau rengė įvairias tautines akcijas, dalyvavo Maidano revoliucijoje, o 2020 metais tapo karo medike. Ten įsimylėjo ketveriais metais jaunesnį žvalgą, o šiam žuvus nuo rusų snaiperio kulkos nusprendė tęsti jo darbus ir 2021 metais įstojo į armiją.
Būdama feministe ir pasisakydama už lyčių lygybę, Jarina nusprendė tapti jūrų pėstininke, nes jiems yra taikomi padidintos ištvermės normatyvai. Merginos paprastai renkasi kitus dalinius, tačiau sportą mėgstanti Jarina norėjo pademonstruoti, kad moterys yra pajėgios praeiti visus išbandymus ir tapo pirma priimta moterimi 503 jūrų pėstininkų batalione. Kaip karo medikė ėjo su žvalgais į pačias sunkiausias užduotis, vėliau tapo dronų operatore.
Į karą vykti mergina norėjo dar 2014 metais būdama Kyjivo universiteto kalbotyros ir filosofijos antro kurso studente, tačiau tam sutrukdė nėštumas. Prižiūrėdama dukrelę Jarina neišsižadėjo visuomeninės veiklos ir tapo viena iš akcijos „Pereik į ukrainiečių“ koordinatore. Ši akcija kilo per roko koncertus pavadinimu „Nebūk abejingas“, kuriuose muzikantai ragino atsisakyti rusų kalbos. Vėliau Jarina inicijavo pačios sugalvotą akciją gimtajai kalbai propaguoti, ir sukėlė skandalą tarpmiestiniame autobuse, pareikalavusi išjungti filmą, rodytą rusų kalba.
Patriotinių akcijų organizatore Jarina tapo dar būdama moksleive, kai kartu su organizacija „Atkirtis“ 2010 metais ėmė protestuoti prieš prezidentu tapusį Kremliaus statytinį Viktorą Janukovyčių. Tai tapo vienu iš postūmių 2014 metais kilti Maidano revoliucijai, per kurią V. Janukovyčius turėjo sprukti į Maskvą. Vykstant Kyjivo ir Maskvos deryboms dėl taikos Jarina 2020 metais prie prezidentūros inicijavo protestą „Pavasaris ant granito“. Jo dalyviai ragino įtraukti į derybas karo veteranus ir nedaryti Maskvai nuolaidų. „Kadangi ties fronto linija per mėnesį tada žūdavo vien 8–10 karių, mūsų visuomenė patikėjo Kremliaus taikingumu, o valdžia mažino finansavimą armijai, nors buvo neatgautas nei Krymas, nei užgrobta Donbaso dalis. Politikai netikėjo karo veteranų perspėjimais, kad Rusija nenurims ir reikia rengti gynybinius įtvirtinimus, stiprinti armiją, o už šias klaidas mokame ir dabar“, – kalbėjo Jarina.
Šią karę užkalbinau poetinio skaitymo festivalyje „Meridian Charkiv“, kuriame eilėraščius kartu su civiliais skaitė dar keli fronto kovotojai. Jarina žiūrovams pristatė savo kūrybą iš neseniai išleistos trečios poezijos knygos pavadinimu „Niekieno šafranas“. Mergina žiūrovams prisipažino eilėraščius rašanti nuo vaikystės, tačiau knygą išleisti sugalvojo tik išvykusi į frontą. Pirmoje knygoje pasakojo karo medikės išgyvenimus ir nuojautas apie artėjantį karą, o kitose dviejose jau rašė apie mūšius, draugų žūtis, gyvenimo apmąstymus. Už antrą eilėraščių knygą J. Čornohuz buvo apdovanota T. Ševčenkos vardo premija. Tai garbingiausia valstybinė premija menininkams, skiriama devyniose kategorijose ir kurią galima gauti tik kartą gyvenime.
„Ar skaitai savo eiles kovos draugams?“ – scenos užkulisiuose paklausiau karės. Jarina atsakė, jog to nedaro, nes laikosi nuomonės, kad eiles kiekvienas turi skaityti pats, tai turi būti intymus išgyvenimas. Dėl šios priežasties nemėgsta skaityti savo kūrybos scenoje, tačiau tai daro leidėjų prašoma. Paklausus, kaip Ukrainoje yra vertinamas jos pasiūlymas į armiją mobilizuoti moteris, Jarina atsakė, kad kol kas tai nesukėlė platesnių diskusijų.
„Mūsų visuomenė gan konservatyvi, daug patriarchalinių stereotipų, seksizmo. Man pradžioje fronte irgi siūlydavo nelįsti į ugnį ir užsiimti lengvesne užduotim, pavyzdžiui, padirbėti virtuvėje. Negaminau kariams nė karto, ir atsisakiau krosą bėgti moterų grupėje, bėgau su vyrais – greičiau ir ilgesnę distanciją. Patekus į naują dalinį tenka iš naujo įrodinėti, kad tu niekuo nenusileidi vyrams“, – pasakojo karė.
Jarina prisipažino, kad ją kiek siutina neretai užduodamas klausimas – „kaip tu galėjai atsiskirti nuo vaiko?“. Nervina todėl, nes kažkodėl vyrų niekas to neklausia, nors vaikams bendravimas su tėvu irgi yra labai svarbus. „Manau, kad sutuoktiniai patys turėtų nuspręsti, kuris iš jų pasiliks su vaikais, o kuris eis į frontą, nes per karą privalo prisidėti kiekviena šeima“, – sakė feminizmo propaguotoja.
Mergina neslėpė, kad nėra lengva ilgai nematyti dukros. Ypač sunku buvo karo pradžioje, kai šią išsiuntė į užsienį vieną su bičiulių šeima. Buvęs vyras tik vėliau sugebėjo išvykti ir tada su dukra jiedu persikraustė į JAV. Vėliau grįžo į Kyjivą, tačiau čia laukė nemalonūs nutikimai privačioje mokykloje. Paaiškėjo, kad dauguma vaikų pradinėse klasėse vis dar kalba rusiškai, o ukrainietiškai kalbanti jos dukra patyrė patyčias. Dėl to mergaitei teko ieškotis kitos mokyklos, o Kyjive surasti ne rusišką pasirodo nėra lengva. Jarinai šis incidentas buvo ypač skaudus, nes ji pati mokykloje nuo pirmos klasės patirdavo pašaipas kalbėdama ukrainietiškai. Jos klasėje taip kalbėjo tik trys vaikai, o kiti kartojo tėvams įdiegtus Maskvos propagandistų žodžius, kad tai netašytų kaimiečių kalba.
„Aš jau vaikystėje supratau, kad prieš ukrainiečių kalbą yra vykdomas slaptas Maskvos karas. Todėl, kai dabar kas nors sako, kad turime toleruoti rusų kalbą, nes tokių žmonių šalyje yra daugybė, o fronte dominuoja rusų kalba, griežtai atsakau, kad ne. Kariai fronte gali šnekėtis kaip nori, tai šiuo metu visiškai nesvarbu, tačiau užnugaryje esantys privalo kalbėti ukrainietiškai ir negali dangstytis karių pavyzdžiu“, – sakė mergina.
Jarinos teigimu, kalba yra propagandinio karo dalis, o laikantis tolerancijos rusų kalbai ir kultūrai Maskva užmigdo tautų budrumą ir idėjinį mūšį laimi net nepradėjusi karo. „Man rusų kalba yra neatskiriama nuo Maskvos noro pavergti Ukrainą, nuo šimtmečiais vykdytų žudymų. Atskleisiu paslaptį – padalinyje apie pusę karių yra rusakalbiai, tačiau visi prisipažino sieksiantys, kad jų vaikai šnekėtų ukrainietiškai. Nes rusų kalba jiems irgi ėmė asocijuotis su okupantais, kraugeriais“, – mintis dėstė Jarina.
Paklausius, kokią mato karo baigtį, karė trumpam susimąstė, o po to pareiškė: „Spėju, kad gali užsitęsti ilgai. Iš vienos pusės, mes karą jau laimėjome, nes sužlugdėme Maskvos planą skubiai užimti visą šalį. Iš kitos pusės, praradome dar teritorijų, nes gyvenome iliuzijoje, kad Maskva nori taikos ir nesiruošėme karui. Turime mokytis iš šios klaidos, privalome gynybinius planus kurti toli į priekį“, – sakė karė.
Jarina siūlo visiems mokytis iš Izraelio, kuris suprato, kad, jei nori išsaugoti nepriklausomybę būdamas priešiškų arabų valstybių apsuptyje, turi visada būti pasiruošęs gynybai. Ukrainos padėtis esą panaši – turi sieną su keleriopai didesne ir agresyvia Rusija, kuri pastaruosius tris šimtus metų siekė ukrainiečius asimiliuoti. „Mūsų problema tame, kad per greitai užmirštame skriaudas ir patikime Kremliaus geranoriškumu. Nedarykite jūs savo šalyje tokios klaidos. Rusija pasitikėti negalima, karui būtina ruoštis iš anksto. Aš už tai, kad karinį paruošimą įgytų ir moterys, nes tokią tautą įveikti daug sunkiau. Spėju, kad Ukrainoje paskelbus savanorišką moterų mobilizaciją prie armijos prisijungtų keliasdešimt tūkstančių, ypač tos, kurių sutuoktiniai ar sūnūs žuvo“, – pokalbį raginimu lietuviams nepasitikėti Kremliumi baigė karė.
