52 metų Charkivietis Viačeslavas nesugeba paaiškinti, kodėl dar vaikystėje pamėgo žongliruoti peiliu ir mėtyti į taikinį. Spėja, kad susidomėjimą ginklais galėjo paskatinti močiutės pasakojimai, jog proseneliai buvo karingi kazokai. Vienturtis berniukas augo be tėvo, mama ėjo atsakingas valstybines pareigas, tad jo auklėjimu užsiėmė seneliai, o šie mėgo anūkui pasakoti apie kazokų žygius.
Baigęs mokyklą vaikinas įsidarbino pas dėdę, batų siuvėją, kur pravertė jo sugebėjimai subtiliai naudotis aštriu peiliu. Vėliau Viačeslavas įkūrė savo batų siuvimo įmonę ir iš tokios veiklos daug metų vertėsi. „Net juodose fantazijose neįsivaizdavau, kad kilus karui tapsiu žvalgu ir gausiu nurodymą peiliu „tildyti“ okupantus“, – kalbėjo vyriškis.
Viačeslavas nemėgsta apie tai kalbėti, ir prašomas tiek prieš dvejus su puse metų, tiek šią vasarą apie žvalgybinę patirtį pasakojo taupiai, nuleidęs į žemę akis. „Mūsų užduotis būdavo prasiskverbti kuo giliau į priešo teritoriją ir ją ištirti, o kelyje užkluptas okupantų karys ar keli jų galėjo viską sugadinti. Imti į nelaisvę ir vestis su savimi negalėjom, palikdami surištą ar nušaudami išsiduotumėm, vienintelis sprendimas buvo nudobti tyliai, o tam geriausiai tiko peilis. Sužinojęs, kad esu įvaldęs geležtės žongliravimą ir išmanau kovos peiliu subtilybes, vadas tą užduotį patikėjo man, o po pirmos sėkmingos kelionės suteikė juodosios nuodingos gyvatės mambos šaukinį. Taip tapau „skerdiku“, nors iki tol nebuvau nudobęs net vištos“, – kalbėjo karys.
Su Mamba susipažinome prieš 2,5 metų prie karinės Charkivo ligoninės, kur jis atvežė kovos bičiulį kartvelą tyrimams. Kadangi buvo daug laiko iki paskirtos apžiūros, išgėrėme kavos prie gatvės kioskelio ir įsišnekėjome. Sužinojau, jog kariauja nuo 2015 metų, pabuvojo įvairiuose fronto ruožuose, patyrė daug kontūzijų ir sužeidimų.
Tarnavo žvalgu, artileristu, pėstininku, o iš armijos nepasitraukė net rimtai pablogėjus sveikatai. Dėl užklupusių ligų buvo pripažintas dalinai netinkančiu tarnybai, tačiau pasiprašė siunčiamas į priešo dronus „medžiojantį“ padalinį, ir dabar naktimis gina gimtojo Charkivo dangų.
„Į negalavimus nekreipiau dėmesio, išgerdavau nuskausminamųjų ar antibiotikų ir toliau į mūšį, nebuvo kada po ligonines gulinėti. Kai dėl negydyto guzo rankoje vieną dieną nebegalėjau pajudinti pirštų, teko vykti pas chirurgus. Guzą išpjovė, tačiau rankos ir toliau beveik nevaldau, be to, streikuoti ėmė kojos, įvairūs organai, iškrito dantys, o nuo patirtų kontūzijų nuolatiniai galvos skausmai neleidžia normaliai miegoti. Žmona sako laikas poilsiui, bet negaliu, nes fronte trūksta karių, o okupantai veržiasi. Be to, privalau rodyti pavyzdį sūnui, kuris kovoja kitame karo ruože.“
Pasakodamas apie dabartinę tarnybą saugant didmiesčio dangų, Viačeslavas neslėpė susirūpinimo. „Nėra gerai, rusai sparčiai mokosi iš klaidų, perima mūsų dronistų sumanymus, prigalvoja savo patobulinimų ir gamina vis daugiau bei vis modernesnių skraidyklių. Anksčiau jų dronai skrido lėčiau ir žemiau, todėl daug numušdavome, o dabar laikosi pakilę į tris kilometrus, kai mūsų šūviai siekia puskilometriu žemiau. Po to jie staigiai krenta ir smogia arba skrenda iki taikinio labai žemai, o mes negalim šauti, kad į namus nepataikytume“, – pasakojo vyriškis.
Susitikus po ilgo nesimatymo Viačeslavą sunkiai pažinau, nes vyras labai sulysęs ir išsekęs. Tačiau pradžioje paklausiau ne apie sveikatą, tačiau apie paskutinį įrašą „Facebook“ paskyroje. Įraše karys nurodė dingti iš draugų ir į naujus nesiprašyti tuos vyrus, kurie nėra užsiregistravę kariniame komisariate. „Kodėl taip parašei?“ – paklausiau.
„Todėl, kad esu piktas ant tų, kurie išsižada pareigos ginti šalį ir slapstosi po mamos ar žmonos sijonu. Su tokiais bendrauti nebenoriu, nebent galiu užvožti. Kažkiek piktas esu ir ant valdžios, kad šio proceso nesuvaldo. Ne paslaptis, kad ir iki karo pas mus ne viskas ėjosi gerai, nesisekė pažaboti korupcijos, tačiau norisi, kad priešui užpuolus visi maksimaliai susitelktų valstybės gynimui, atidėdami į šoną savo interesus“, – kalbėjo vyriškis.
Viačeslavas du mėnesius dalyvavo NATO apmokymų stovykloje Lenkijoje, ir svajoja, kad visa Ukrainos kariuomenė ateityje būtų pertvarkoma pagal tokius standartus. Vyriškis vardijo tam tikras negeroves armijoje, tačiau paklaustas, ar tai reiškia, kad ji neatsilaikys prieš okupantus ir turi bėgti iš Charkivo, pyktelėjo. „Neužims rusai nei Charkivo, nei Sumų, nes dauguma mūsų karių yra plieniniai patriotai, kurie iš kovos nesitrauks net sunkiai sužeisti. Problemų yra, bet dauguma jų natūralios karui tiek užsitęsus. Nepamiršk, tiek mano, tiek dalies kitų karių proseneliai buvo kazokai, kraujyje turim užkoduotą bebaimį kovingumą, nepalauš rusai mūsų niekada ir visada sieksim atgauti okupuotas žemes“, – garantavo karys.
Paklaustas, kas pakelia nuotaiką, Viačeslavas ilgai nedvejodamas atsakė, kad labiausiai – šešiametės anūkės Viktorijos šypsena, mat dėl jos saugios ateities ir kovoja. Nuotaiką kelia ir pasimatymai su žmona, bendravimas su kitame fronto ruože kovojančiu sūnumi, žaidimai su ištikimai laukiančia kalaite Katia. Ją karys parsigabeno iš Donecko prieigų, kai ten kovojant šuniukas atbėgo ieškoti globos.
„Džiugina ir pranešimai apie nukautus okupantų karius. Aš jų tiesiog nekenčiu, norėčiau pats nugalabyti kuo daugiau, nes pražudė visus vaikystės ir gatvės draugus, sugriovė daugybę mylimo Charkivo namų, išskyrė bičiulių šeimas, privertė bėgti milijonus žmonių ir baimėje gyventi anūkę. Jei taip nutiktų, kad rusai įsiveržtų į Charkivą, aš vėl pasiversiu nuodingąja Mamba – išsitrauksiu peilį ir net raišuodamas eisiu dobti įsibrovėlių“, – pasakė Viačeslavas ir išgyrė Lietuvą už teikiamą paramą.
