Rusijoje išleista melaginga Lietuvos istorija, kurios pratarmę pasirašė užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, yra perspėjimo signalas, kad Maskva nori daryti didesnį spaudimą. Visgi, „tai nereiškia, kad Rusija rengiasi karinei agresijai“, išskirtiniame interviu LRT.lt teigia Švedijos gynybos tyrimų agentūros ekspertė Carolina Vendil Pallin.
Rusija yra valstybė, savo ateitį bandanti nukalti praeityje ir jau ne vienus metus perrašinėjanti istoriją. „Jie sako: „Pažiūrėkite, ką mes jums galime padaryti, kaip jus galime įžeidinėti ir jūs nieko negalite dėl to padaryti.“ Tai tam tikras galios projektavimas“, – pabrėžia C. Vendil Pallin.
Tačiau Kremliaus elitas vis labiau sensta ir susiduria su iššūkiu – karas reikalauja daugybės pokyčių, o šalies vadovai viską nori išlaikyti kuo stabiliau.
Straipsnis trumpai
- Rusijoje išleista melaginga Lietuvos istorijos knyga yra vienas iš visos eilės perspėjimo signalų.
- Rusija savo ateitį bando nukalti praeityje ir vis labiau kontroliuoja istoriją.
- Istorija yra apsėstas tiek V. Putinas, tiek Rusijos institucijos.
- Rusija nori didinti spaudimą ir nesileisti į karą prieš NATO, taip rasdama įtrūkių NATO kolektyvinėje gynyboje ir Vakarų sankcijų režime.
- Rusijai reikės spręsti faktą, kad aukščiausia šalies politinė vadovybė sensta.
– Konferencijos diskusijoje sakėte, kad turėtume labai rimtai vertinti naująją Rusijos „ekspertų“ parašytą knygą apie Lietuvos istoriją, kurios įvadą pasirašė Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas. Kodėl?
– Noriu pabrėžti, kad mes turime sudaryti visą ankstyvo perspėjimo signalų sąrašą ir tai [ši knyga] yra vienas jų. Tai nereiškia, kad Rusija jau rengiasi karinei agresijai, bet reiškia, kad nori daryti didesnį spaudimą. Tokia knyga tikrai neatsiranda iš niekur, ypač jei Lavrovas parašo įžanginį žodį.
Tai reikia pastebėti, bet nesileisti būti išprovokuotiems.
– Kas šios knygos auditorija – juk niekas netiki, kas ten parašyta, ar eiliniai rusai gali tuo patikėti?
– Tikrai ne. Kai rusai įvykdo kibernetinę ataką, mes tai įvardijame, jie pareiškia: „Ne ne, mes nesikišame į kitų valstybių vidaus reikalus.“ Tai rusų būdas pasakyti: „Mes žinome, kad jūs žinote, kad tai padarėme mes, bet nieko negalite dėl to padaryti.“
Tas pats ir su šia knyga. Jie sako: „Pažiūrėkite, ką mes jums galime padaryti, kaip jus galime įžeidinėti ir jūs nieko negalite dėl to padaryti.“ Tai tam tikras galios projektavimas.
– Ką Vakarų šalys gali padaryti?
– Mes negalime užkirsti kelio Rusijai leisti tokias knygas, pilnas melų, istorijos iškraipymų. Rusija yra šalis, kuri draudžia knygas, mes neturėtume būti tokia šalis. Kaip jau sakiau, tai reikia užfiksuoti, nes tai dalis Rusijos ambicijos didinti spaudimą mūsų regionui.
– Prieš invaziją Ukrainoje JAV spaudoje pasirodė Vladimiro Putino pasirašytas nuomonės skilties straipsnis apie Ukrainos istoriją. Žinome, kas vyko po to. Dabar sakote, kad tai nėra pasirengimas karinei agresijai, dar nepasiektas tas taškas?
– Žinoma, kad ne. Bet tai dalis Rusijos žaidimo, kai jie nori didinti spaudimą. Turime tai matyti su kitais jų veiksmais.
Rusija yra valstybė, savo ateitį bandanti nukalti praeityje. Ši istorijos kontrolės, jos rašymo politika vykdoma jau ne vienus metus. Svarbus signalas, kad Putinas perėmė istorinius archyvus, paversdamas juos prezidentine institucija. Kitas svarbus signalas – gegužės 8 d. išplatintas bendras Kinijos ir Rusijos pareiškimas, jame net yra pastraipa apie būtinybę ginti „tikrą“ istoriją, t. y. istoriją, kokią nori matyti Rusijos pareigūnai.
– Yra teigiančių, kad pats V. Putinas yra apsėstas istorijos, šį „pomėgį“ jis atrado per COVID izoliaciją. Ar tai gali būti tiesa, ar tai sisteminis požiūris, mokantis iš kitų totalitarinių režimų?
– Manau, abu, ir vienas nepaneigia kito, bet sustiprina. Net ir interviu su Tuckeriu Carlsonu V. Putinas staiga nukrypo į ekskursiją po istoriją, o Tuckeris Carlsonas sėdėjo tiesiog sumišęs.
Taigi, veikiausiai yra asmeninis susidomėjimas istorija. Bet yra ir institucinis – jau kalbėjau apie istorinius archyvus, bet yra ir tokios institucijos kaip Karo istorijos taryba, jai vadovauja [Sergejus] Naryškinas, Užsienio žvalgybos tarnybos vadovas, derybose Stambule prie stalo sėdi [buvęs kultūros ministras, istorikas Vladimiras] Medinskis. Visa tai rodo apsėstumą istorija ir istorijos „kūrimą“, siekiant pateisinti bet kokius Rusijos politinius tikslus.
– Ar eiliniai rusai tiki tokia istorijos versija, ar tai tėra režimo ideologijos dalis, nesusijusi ir neskirta visuomenei, tiesiog taip pateisinamas pats režimas?
– Trumpas atsakymas būtų – mes nežinome, nes sudėtinga vertinti visuomenės apklausas autoritarinėse sistemose, o represijos Rusijoje tik didėja. Padėtis buvo bloga ir prieš 2022-uosius, o dabar represijos visiškai kito masto.
Taigi, mes nežinome, ką žmonės iš tiesų galvoja, tačiau vėlgi, vienas neeliminuoja kito. Manau, yra dedamos organizuotos ideologinės pastangos skatinti tam tikrą istorijos rašymą, tai visada susiję su Antruoju pasauliniu karu ir poreikiu šiam režimui visada turėti išorinį priešą – jis visada yra Vakarai.
Bet yra ir tam tikras poreikis Rusijos, kaip didžiosios galios, imperiniam naratyvui. Jis patrauklus daug rusų. Taigi nėra taip, kad tuo suinteresuotas būtų arba Putinas, arba institucijos, jie tiesiog vieni kitus sustiprina.
– Skirtingų šalių žvalgybos tarnybos, pareigūnai teigia, kad po kelerių metų Rusijos konvencinės karinės atakos grėsmė NATO šalims gali išaugti. Ar šis išorės priešas iš retorikos, propagandos gali tapti tikru priešu Rusijai?
– Į šį klausimą atsakyti beveik neįmanoma. Jiems reikia priešo, neseniai jie šventė 10-ąsias Krymo aneksijos metines ir buvo surengtos eisenos, kuriose vaizduoti priešai Vakaruose – jais buvo visi nuo Lenkijos 17-ajame amžiuje, Napoleono 19-ajame ir, apskritai, Vakarų Antrajame pasauliniame kare. Viskas apversta aukštyn kojomis, bet retorika yra būtent tokia.
Rusija labai atvirai deklaruoja savo siekius Ukrainoje: nori kontroliuoti visą Ukrainą, toks yra deklaruojamos demilitarizacijos ir denacifikacijos tikslas, jie nori spręsti, kas yra nominalus Ukrainos prezidentas.
Bet jie taip pat norėtų suskaldyti sankcijų režimą ir tam dės visas pastangas, jie nori ir Europos saugumo architektūros, kur Rusija turėtų sprendimo teisę. Stebina, kokia nuosekli yra Rusijos politika. Jau minėtame Kinijos ir Rusijos pareiškime yra tos pačios formuluotės, kurios buvo [tuometinio Rusijos prezidento Dmitrijaus] Medvedevo siūlyme sukurti naują saugumo architektūrą 2008-aisiais ir 2010-aisiais. Jie naudoja ESBO [Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos] formuluotę apie „lygų ir nedalijamą“ saugumą, bet ją naudoja visiškai kitaip nei pati ESBO. Jie ją taiko ne tik šalims, bet ir aljansams. Jie sako, kad vienai šaliai ar aljansui neturėtų būti leidžiama didinti savo saugumo kito atžvilgiu, iš esmės tai reiškia, kad tokioms šalims kaip Suomija ar Švedija, ar Baltijos šalys, neturėtų būti leidžiama įstoti į NATO neatsiklausus Rusijos.
Rusija konvenciškai yra silpnesnė nei 2022-aisiais, šaliai reikės dešimtmečių, kad atkurtų karinės įrangos atsargas, kurias turėjo 2022-aisiais. Bet karinė galia visada yra reliatyvi, mums užtruks kurį laiką pasiekti tokį lygį, kuris efektyviau atgrasytų Rusiją. Jei Ukrainoje būtų sudarytos tikros paliaubos, jie [Rusija] sugebėtų perdislokuoti pajėgas į mūsų regioną, o jos užgrūdintos kovos veiksmuose, priešingai nei mūsiškės.
Bet jie galėtų didinti spaudimą ir nesileisdami į karą, kad paveiktų mūsų sprendimų priėmimą. Ir manau, kad tam jie teikia preferenciją. Taigi, jie norėtų surasti įtrūkių NATO 5-ajame straipsnyje, įtrūkių sankcijų režime.
– Rusijos pareigūnai tiesiogiai grasina ir Suomijai su Švedija. Ar tai kas nors naujo, susiję su jūsų naryste NATO, ar Rusija visada jus laikė Vakarų aljanso dalimi?
– Kai mes pradėjome stojimo į NATO procesą, jų reakcija nebuvo labai stipri. Jie išplatino tuos pačius pareiškimus, kokius ir visada, kad bus karinis-techninis atsakas, neaiškindami, koks. Kai mes įstojome, vienas dalykų, kurį jie pasakė, buvo: „Na, jūs ir taip visada buvote Vakarų dalis.“ Manau, taip yra dėl kelių priežasčių.
Pirma, jie užsiėmę Ukrainoje. Antra, visi NATO plėtros etapai po 1991-ųjų, išskyrus patį pirmąjį, įvyko valdant Putinui. Nemanau, kad jis į tai nori atkreipti dėmesį.
Jei Rusijos generaliniame štabe esi atsakingas už Europos Šiaurę, puikiai suvoki, kad Suomijos ir Švedijos prisijungimas prie NATO reiškia, kad mes esame dalis praktinio pasirengimo, kad NATO planuose bus priskirti resursai, kurių nebuvo, kol nebuvome nariais. Tai pakeitė Rusijos karinę strateginę poziciją mūsų regione.
Bet mes turime manyti, kad jie tęs tokius veiksmus. Kaskart, kai jie dislokuos naujas pajėgas, ką nors padarys Leningrado karinėje apygardoje, kuri anksčiau vadinosi Vakarų, jie teigs, kad tai atsakas į mūsų veiksmus. Bet, mano nuomone, Rusija kariniuose planuose vertina viso NATO pajėgas, o ne ką daro tokios mažos šalys kaip Suomija, Švedija ar Baltijos valstybės.
Jie turi planus, juos vykdo, ir tiek. Jau pamečiau skaičių kartų, kai jie sakė, kad dislokuos raketas „Iskander“ kaip atsaką į kažkokius mūsų veiksmus. Bet jie ir turėjo tokių planų, mes žinojome, kad jie ketina tai padaryti. Kiekvienas toks Rusijos grasinimas pakliūva į antraštes.
– Kodėl jų grasinimų vis dar baiminamasi? Ar dėl nuolatinių grasinimų branduoliniu ginklu baimė Vakaruose mažėja?
– Jie įgudę kurti naratyvus, kurie paklius į mūsų žiniasklaidos antraštes.
– Konferencijoje buvo diskutuojama apie Rusijos ateities scenarijus. Kaip manote, ar nelikus Putino jo sukurtas režimas gali išgyventi su įpėdiniu?
– To negalime žinoti. Turbūt galima tai pasakyti ir apie kitas šalis, bet Rusija visada atrodo neįtikėtinai stabili iki staiga ji yra visiškai nebestabili. Ši šalis per kiek daugiau nei pastarąjį šimtmetį išgyveno politines revoliucijas ir įvairius nestabilumus.
Šiandien Rusijos politinė sistema yra itin centralizuota, kaip jau minėjau, represijų mastas išaugo, vyksta nuolatinis stebėjimas, brukama propaganda. Yra ištisų institucijų, kurios vykdo piliečių stebėjimą, tinklas, yra stebimi ir regionai, jie taip pat turi veikti vieningai. Jei gubernatorius nesukuria tokių rezultatų rinkimuose, kokius nori matyti Kremlius, arba jei nesurenka tiek rekrutų armijai, kiek reikalaujama, netrukus jam gali būti pateikti kaltinimai korupcija arba jis tiesiog pakeičiamas. Ši auganti centralizacija gali būti politinės sistemos stiprybe, bet taip pat ir silpnybe.
Tačiau esminė visų autoritarinių sistemų, ypač paremtų ne vienos partijos dominavimu, yra įpėdinystė. Rusijoje kaskart vykstant rinkimams jau kalbama apie kitus rinkimus, per 2008 m. rinkimus jau kalbėta apie 2012-ųjų, kai po jų buvo pailginta prezidento kadencija, problema tapo 2018-ieji. Dabar visi kalba apie 2030 ir 2036-uosius. Tai tiesiog jų politinės sistemos dalis.
Rusijai reikės spręsti faktą, kad aukščiausia politinė vadovybė sensta. Nekalbu apie Putiną, nes, palyginti su Trumpu, jis yra jauniklis. Bet pažvelkite į Saugumo tarybą, ten amžiaus vidurkis turbūt yra 70 metų. Dauguma tarybos narių pareigas joje eina jau 10 ar 15 metų. Tai reiškia, kad politinėje sistemoje nėra mobilumo, jie sensta, pažvelkite į Lavrovą, [Rusijos federalinės saugumo tarnybos vadovą Aleksadrą] Bortnikovą, [tarybos sekretorių Nikolajų] Patruševą. Iš tiesų Vyriausybė atstovauja jaunesnei kartai. Mes nežinome, kaip viskas klostysis, bet jų politinė sistema vis labiau sensta. Jie susiduria su paradoksu: karas reikalauja daugybės pokyčių, tačiau jų ambicija išlaikyti viską kuo stabiliau.
