Visais laikais jaunimas protestavo prieš esamą tvarką bei tradicijas ir reikalavo pokyčių, o su amžiumi vakarykščiai maištininkai tapdavo stabilumo ir užtikrintumo siekiančiais konservatoriais. Kaip pastebi politikos mokslininkai, praeityje tos pačios kartos žmonės šį pažiūrų pokyčio kelią įveikdavo kartu, nepaisant jų lyties, tačiau Z karta (gimusieji 1997–2012 m.) atrodo išskirtinė: kai kurie tyrėjai net sako, kad tai ne viena, o dvi kartos – Z kartos vaikinai ir Z kartos merginos.
Pastarojo meto rinkimai įvairiose pasaulio šalyse rodo, kad ir jauni vyrai, ir moterys siekia iš pamatų sujudinti status quo, nes Z karta – kaip jokia kita – renkasi balsuoti už netradicines populistines – dažnai ir kraštutines – tačiau už skirtingų politinių krypčių partijas.
„Jauni vyrai vis labiau gręžiasi į tradicionalizmą, o moterys – net labiau nei ankstesnės kartos – vis progresyvesnės, atviresnės feministinėms, liberalioms pažiūroms apie lyčių lygybę“, – sako Londono karališkojo koledžo darbo ir užimtumo profesorė bei Globalios moterų lyderystės instituto direktorė Heejung Chung.
Šiemet ji pristatė tyrimą su apklausų duomenimis iš 30 šalių. Šie atskleidė, kad Z kartos vyrai ir moterys susiskaldę labiau nei bet kurios kitos kartos, o poliarizaciją patvirtina ir rinkimų rezultatai.
Antai praėjusių metų JAV prezidento rinkimuose 58 procentai moterų rinkosi balsuoti už demokratę Kamalą Harris ir tik 41 procentas už respublikonų partiją transformavusį Donaldą Trumpą. Vaikinai atvirkščiai – net 56 procentai palaikė D. Trumpą ir tik 42 procentai K. Harris. Per šiųmečius parlamento rinkimus Vokietijoje populiariausia partija tarp vaikinų buvo populistinės dešinės „Alternatyva Vokietijai“, o tarp merginų – kraštutinioji „Kairė“. Šis susiskaldymas neaplenkė nei kaimyninės Lenkijos, kur beveik pusė vyrų iki 29 m. rinkosi kraštutinį libertarą ir populiarią socialinių tinklų figūrą Slawomirą Mentzeną, kai bendraamžės moterys daugiausia balsavo už kairįjį Adrianą Zandbergą.
– Lyčių poliarizaciją tarp Z kartos atstovų. Ką pastebime šioje kartoje ir kuo ji skiriasi nuo ankstesnių kartų, kai jos buvo jaunos? Ar Z karta iš tiesų yra viena karta, ar tai jau dvi atskiros – Z kartos vaikinai ir Z kartos merginos?
– Taip, tai labai įdomus klausimas, nes, palyginti su ankstesnėmis kartomis, tikrai matome skirtumų. Esu įsitikinusi – ir tai patvirtinta empiriškai – kad jaunimas, tiek vyrai, tiek moterys, yra progresyvesnis. Jis labiau linksta į kairiąją politiką, yra liberalesnis, palaiko lyčių lygybę, taip pat yra kritiškesnis socialinės nelygybės klausimais. Tačiau su Z karta, tai yra su paaugliais ir asmenimis trečioje gyvenimo dešimtyje, taip pat su tūkstantmečio kartos atstovais, matome didžiulį skirtumą tarp to, ką mano jauni vyrai ir jaunos moterys. Jauni vyrai vis labiau gręžiasi į tradicionalizmą, o moterys – net labiau nei ankstesnės kartos – vis progresyvesnės, atviresnės feministinėms, liberalioms pažiūroms apie lyčių lygybę.
– Kodėl vyksta ši poliarizacija? Kokie pagrindiniai veiksniai?
– Manau, kad moterų posūkis į progresyvumą ir vyrų grįžimas prie tradicijų kyla iš to paties šaltinio. Šiandien jaunimas turi mažiau galimybių nei ankstesnės kartos. Palyginti su kūdikių bumo ar X karta, jiems sunkiau įsigyti būstą (nors tai priklauso nuo šalies), sunkiau turėti vaikų dėl finansų trūkumo, jų darbo sąlygos dažnai nestabilios – laikinos sutartys, mažas atlyginimas ir pan. Prie to dar prisideda klimato kaita, politinis neužtikrintumas ir socialiniai neramumai. Jaunimas jaučia didelį nepasitenkinimą.
Manau, kad jaunos moterys į tai reaguoja feminizmą ir lyčių lygybę matydamos kaip svarbiausius klausimus. Kai kuriais kraštutiniais atvejais joms atrodo, kad daugelis visuomenės problemų kyla dėl vyrų. Tuo tarpu jauni vyrai jaučia, kad nors daug kalbama apie lyčių lygybę, jiems patiems nesiseka geriau už moteris. Jie jaučiasi tarsi jų padėtis nėra privilegijuota, netgi kad būti vyru šiais laikais labai sunku, kad yra daug spaudimo, o kraštutiniais atvejais dėl visko kaltina moteris, turinčias per daug teisių.
Kai kuriais atvejais, kaip Vokietijoje ar Jungtinėje Karalystėje, nepasitenkinimas nukreipiamas į moteris ar imigrantus. Vaikinų nepasitenkinimas visuomene yra nukreipiamas į tam tikras grupes – prie to prisideda ir žiniasklaida bei politikų manipuliacijos.
– Tęsiant apie lyčių lygybę – šiandien Vakaruose moterų universitetuose daugiau nei vyrų. Kai kur, pavyzdžiui, Prancūzijoje, jaunos moterys netgi uždirba daugiau nei jauni vyrai. Ar tai reiškia, kad lyčių lygybė yra nulinės sumos žaidimas? Ar tai tik klaidingas suvokimas, kurį kartoja populistiniai politikai?
– Taip, kai kuriose šalyse dar nuo devintojo ir dešimtojo dešimtmečių į universitetus įstoja daugiau moterų nei vyrų. O dabar vis dažniau matome, kad karjeros pradžioje moterys uždirba daugiau, nes jos ne tik studijuoja daugiau, bet ir renkasi pelningesnes sritis – bankininkystę, mediciną ir pan. Tačiau labai svarbu pabrėžti, kad lyčių atlyginimų atotrūkis vis dar išlieka didelis – ypač kai žmonės pradeda turėti vaikų, bet jis jaučiamas ir iki to, ir vėliau, įskaitant pensiją. Net ir neturint vaikų moterims sunkiau kilti karjeros laiptais, jos dažnai gauna mažesnį atlyginimą.
Dėl nulinės sumos idėjos, manau, yra problema, kad vyrams vis dažniau nesiseka mokslai, bet ne dėl to, kad trukdo merginos. Tiesą sakant, kai kurios „manosferos“ (red. judėjimo, propaguojančio vyriškumą kaip priešingybę feminizmui) asmenybės netgi ragina vyrus nesimokyti – esą tikras „alfa vyras“ turi uždirbti kitaip: iš kriptovaliutų ar pasyvių pajamų, nes universitetas – per daug „moteriškas“. Tad iš esmės – tai vyrų influenserių balsai skatina berniukus nesiekti išsilavinimo, nesiekti sėkmės einant tradiciniu keliu. Tad reikėtų gerinti švietimo sistemą, kad daugiau vaikinų įsitrauktų į švietimą. Tačiau tai nėra moterų kaltė. Ir tikrai neverta kalbėti apie nulinės sumos žaidimą. Nemanau, kad tai yra to įrodymas.
– Koks tada yra populiariosios kultūros vaidmuo šioje poliarizacijoje ir berniukų radikalizacijoje? Lietuvis apžvalgininkas Mykolas Katkus sako, kad šiandien vaikinams trūksta Jameso Bondo tipo figūros. Kultūroje viskas darosi švelniau, kairiau, dėl to vaikinai žavisi tokiomis asmenybėmis kaip Donaldas Trumpas, Jordanas Petersonas, Andrew Tate’as ir pan.
– Manau, kad viskas priešingai. Pastaruosius 30–50 metų mergaitėms sudarytos puikios sąlygos tapti kuo tik nori – joms leidžiama eiti į sritis, kuriose anksčiau vyravo vyrai. Pavyzdžiui, moterų futbolas – kaip tik ruošiamės į moterų Europos čempionatą. Žinau, kad Lietuva į jį nepateko, bet tai vis tiek didžiulis renginys. Seniau jis buvo mažas, niekas nieko apie jį nežinojo, o dabar jis didžiulis. Ir nieko tai nestebina. Niekam nekyla dvejonių, ar moterys turi žaisti futbolą, ar tapti mokslininkėmis. Matome, kiek daug moterų ne tik dirba šiose srityse, bet ir žydi. Taip, yra tam tikrų kultūrinių problemų, bet joms leidžiama tuo užsiimti. Merginos gali būti stiprios, švelnios, jos gali šokti baletą, bet gali būti ir moteriška J. Bondo versija.
Berniukai tokios revoliucijos neturėjo. Vis dar gajus įsitikinimas, kad vyras turi būti stojiškas, nerodyti emocijų. Yra tik keletas vyrų ir vaikinų tipų, kuriais gali būti, o populiarioji kultūra mažai rodo teigiamų vyriškumo pavyzdžių. Vyriškumo bruožai retai atspindimi kaip turintys daugialypį, sudėtingą charakterį.
Kas vyksta dabar – tai spaudimas, kad vyrai privalo būti šeimos maitintojai, privalo būti dominuojantis balsas, turi būti šeimos galva. Tai milžiniškas spaudimas, nes darbo rinkoje, kurioje dalyvauja jaunimas, būti vieninteliu maitintoju – beveik neįmanoma. Finansinis šeimos aprūpinimas tampa itin sudėtingas.
Būti vieninteliu balsu taip pat sunku, ypač kai jaunos moterys taip pat nesislepia ir siekia būti lygios. Todėl mums reikia tokios pat revoliucijos, kokią patyrė moterys per pastaruosius 50–100 metų. Vyrai taip pat turėtų turėti galimybę įžengti į erdves, kurios anksčiau buvo laikytos „moteriškomis“, kad jie galėtų reikšti emocijas ne tik su savo partnerėmis, bet ir tarpusavyje, būti pažeidžiami, kalbėtis vieni su kitais, megzti gilius draugystės ryšius. Reikia atitolti nuo to vienintelio, stojiško, kietojo vyro įvaizdžio. Privalome parodyti, kad vyrai taip pat gali būti labai rūpestingi.
Viena sričių, kurioje labai trūksta darbuotojų, yra rūpybos sektorius – sveikatos priežiūra, socialinė pagalba, švietimas. Tačiau mes atgrasome vyrus nuo darbo šiose srityse, nes jos laikomos „pernelyg moteriškomis“ ar „mergaitiškomis“. O iš tiesų mums kaip tik ten reikia daugiau vyrų. Jie taptų naujais pavyzdžiais.
Taip, populiarioji kultūra labai svarbi, bet berniukams reikia vyriškų autoritetų visais jų gyvenimo etapais. O mes tarsi panaikiname tokias galimybes – neskatiname vyrų dirbti darželiuose, pradinėse mokyklose ar net universitetuose. Daug universitetų daugelyje šalių vis labiau „moteriškėja“ – aukščiausiuose postuose vis dar vyrauja vyrai, bet didžioji dalis kasdienės veiklos priklauso moterims.
Taigi esmė – sudaryti sąlygas berniukams ir vyrams priimti visą vyriškumo spektrą, įskaitant tai, kas anksčiau laikyta moteriška, nes visuomenėje trūksta šių vyriškumo pavyzdžių.
– Kokį vaidmenį lyčių poliarizacijoje atlieka socialiniai tinklai?
– Atrodo, kad jie juda priešinga kryptimi – populiarėja minėti veikėjai. Reikia suprasti, kaip veikia socialiniai tinklai – jie uždirba iš paspaudimų. Tai reiškia, kad siekiama sukelti reakcijas. Iš čia atsiranda vadinamasis „pykčio masalas“ – tai sąmoningas bandymas išprovokuoti žmonių pyktį.
Priežastis, kodėl matome tiek daug neigiamo požiūrio į feminizmą iš tokių asmenybių kaip A. Tate’as ir J. Petersonas, yra ta, kad jie perprato algoritmą: kuo labiau supykdysi žmogų – ypač nukreipus pyktį į ką nors kitą – tuo daugiau peržiūrų, patiktukų ir prenumeratorių gausi. Žmonės nori grįžti pasipiktinti dar kartą.
Apie tai yra padaryta daug tyrimų. Todėl matome ištisą bangą nuomonės formuotojų, kurie naudoja šį masalą. Ir tai neapsiriboja vien moterimis. Taikiniu tampa ir migrantai, pašalpų gavėjai ar kitos grupės. Jie dirbtinai kuria pyktį, kad pritrauktų auditoriją ir monetizuotų ją savo naudai.
Vienas Dublino universiteto tyrimas parodė, kad jei paauglys berniukas naršytų internete vos 23 minutes, jis beveik neišvengiamai susidurtų su mizoginišku turiniu. Internetas pilnas kenksmingo turinio – ne todėl, kad staiga atsirado labai daug tokių pažiūrų žmonių, o todėl, kad pyktis yra pelningas.
Ir tai pasiekia ir politiką bei valdžią. Tai matėme su D. Trumpu, tai matėme Pietų Korėjoje su Yoon Suk-yeolu, kuris pasinaudojo antifeminizmu, kad pritrauktų vyrų balsus. „Tu piktas? Žinai, dėl ko? Dėl moterų.“ Tą patį darė ir „Alternatyva Vokietijai“ – tik vietoj moterų taikinys buvo imigrantai. Ta pati schema – vėl ir vėl.
Ir kadangi mūsų socialiniai tinklai nėra reguliuojami taip, kaip turėtų būti, o mizoginija daugelyje šalių vis dar nepriskiriama neapykantos nusikaltimams, toks turinys lengvai pasiekia labai jaunus berniukus – ir jiems tai yra sistemingai brukama.
– Norėčiau dar sugrįžti prie poliarizacijos. Kurios šalys jos paveiktos smarkiausiai?
– Tai išties sudėtingas klausimas. Net ir Pietų Korėja, kuri dažnai laikoma kraštutiniausiu pavyzdžiu, yra išskirtinė tuo, kad – vėlgi pasitelksiu prezidento rinkimų pavyzdį – buvęs prezidentas Yoon Suk-yeolas labai strategiškai naudojo antifeministinius pareiškimus, kad pritrauktų rinkėjų balsus. Tokiu būdu jis dirbtinai pakurstė šią visuomenės takoskyrą skleisdamas teiginius: „Jūs negaunate galimybių, nes moterys jas atima“ arba „Moterys užima jūsų vietas, todėl jums nesiseka“ (red. Yoonas per rinkiminę kampaniją dėl žemo gimstamumo kaltino feminizmą ir neigė, kad egzistuoja struktūrinė lyčių diskriminacija).
Pietų Korėja yra šalis, kurioje labai stipri konkurencija tiek švietime, tiek darbo rinkoje. Ir kas įvyko – ypač per pastarąjį dešimtmetį – matome didelį santuokų mažėjimą, mažiau moterų ir vyrų susitikinėja, o ypač moterys vis dažniau sako, kad jos apskritai nebenori susitikinėti. Kalbame apie vadinamąjį 4B judėjimą – kur B reiškia „ne“: ne – santuokai, ne – seksui, ne – susilaukti vaikų, ne – susitikinėjimui. Nors nedaug žmonių atvirai tapatinasi su šiuo judėjimu, gimstamumo, santuokų ir kita statistika rodo labai prastą situaciją.
Bet tai dar nereiškia, kad dauguma žmonių neigė lyčių lygybės svarbą. Priešingai – net ir vyrai dažnai sutinka, kad tai svarbus klausimas, kad visuomenėje egzistuoja nelygybė. Tad net ir tokioje poliarizuotoje šalyje dauguma žmonių suvokia, kad šis konfliktas sukurtas dirbtinai. Jie taip pat pripažįsta, jog vis dar egzistuoja nelygybė moterų atžvilgiu – tiek seksualinio smurto prasme, tiek galimybėmis siekti aukštesnių pozicijų politikoje ir darbo rinkoje, tiek atlyginimų skirtumu. Kartais politika pasitelkiama būtent tam, kad būtų paskatintas pyktis ir neapykanta.
– O kurias šalis būtų galima laikyti pirmūnėmis, kovojant su šiuo reiškiniu?
– Sunku tiksliai pasakyti nepažvelgus į visus duomenų aspektus, bet galime išskirti vadinamąsias lyčių lygybės visuomenes – dažniausiai tai Šiaurės Europos šalys, tokios kaip Švedija ar Danija.
Šiose šalyse ne tik moterys dar nuo aštuntojo dešimtmečio skatinamos dalyvauti darbo rinkoje, bet ir nuo seno skatinamas vyrų dalyvavimas rūpyboje. Vyrai turi teisę rūpintis. Vis dažniau jauni vyrai nori būti aktyvūs tėvai, nori leisti laiką su savo vaikais. Tas laikas su vaikais, ypač ankstyvaisiais metais, iš esmės keičia vyrų tapatybę – keičiasi jų suvokimas, ką reiškia būti vyru.
Tose šalyse, kur jauni tėvai skatinami pusę metų vieni prižiūrėti savo vaiką, pasikeičia visuomenės suvokimas, kas turi rūpintis vaikais ir kas turi būti pagrindinis šeimos maitintojas. Atsiranda supratimas, kad abu tėvai yra atsakingi ir už vaikų priežiūrą, ir už šeimos finansinį išlaikymą.
Tokiose visuomenėse nėra aiškios lyčių vaidmenų takoskyros – nėra „vyras turi daryti tą, o moteris – aną“. Ir dėl to nėra tokios gilios poliarizacijos. Visi yra žmonės ir visi nori oriai gyventi.
Ar problemų vis dar yra? Be abejo. Bet tokio masto konfliktų tarp jaunų vyrų ir moterų – kaltinimų vieni kitiems dėl visuomenės nesėkmių – ten nematysime. Ir manau, kad iš tokių visuomenių galima daug ko pasimokyti formuojant politiką. Europos Komisija šioje srityje labai aktyvi.
Pavyzdžiui, tai gali būti tėvystės atostogos vaikų ankstyvame amžiuje. Arba keturių darbo dienų savaitė – ji mažina konkurencinį spaudimą. Arba nuotolinis darbas, kuris leidžia tėvams būti ne tik maitintojais, bet ir rūpintojais. Visa tai gali pakeisti vyriškumo sampratą. Ir tai tik dalis to, ką galėtume aptarti kalbant apie tai, kaip suartinti vyrus ir moteris.
Interviu apie Z kartos susiskaldymą žiūrėkite vaizdo įraše:
