Rusijos pajėgoms apgulus paskutinį Ukrainos pasipriešinimo bastioną nuniokotame Mariupolio mieste, Ihoris Titovskis stengėsi paruošti savo šeimą blogiausiam – 2022 m. gegužę emocingu telefono skambučiu davė nurodymus dėl savo laidotuvių.
Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) originalus kūrinys.
„Sakiau, kad nereikia panikuoti: tiesiog atsiimkite mano kūną ir palaidokite, – „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) pasakojo tuo metu vyresnysis leitenantas, o dabar kapitonas I. Titovskis. – Mano mamai buvo skaudu tai girdėti, bet nebuvo kitos išeities.“
„Visi likę kariai suprato, kad mes neišgyvensime, – sakė jis. – Buvo tik laiko klausimas, kada tai įvyks.“
Tačiau laidotuvės gali ir palaukti. Netrukus po šio skambučio I. Titovskis ir kiti plieno gamykloje „Azovstal“ įsitvirtinę ukrainiečiai – daugelis iš jų buvo „Azovo“ brigados nariai – Kyjivo įsakymu pasidavė ir pateko į nelaisvę, o rusai galutinai užėmė kadaise klestėjusį, bet per pirmuosius tris plataus masto karo mėnesius žiauriai nuniokotą Azovo jūros uostamiestį.
Po 86 gamykloje „Azovstal“ praleistų dienų I. Titovskio išbandymai tik prasidėjo. Pasak jo, jis ir kiti karo belaisviai buvo žiauriai mušami, kankinami elektrošoku, kentė badą ir kitokį smurtą, kol po 846 dienų vieno iš apsikeitimų karo belaisviais metu buvo išlaisvinti. 2024 m. rugsėjį autobusu į Baltarusiją nugabentas ir per sieną į Ukrainą grąžintas I. Titovskis svėrė vos 50 kg.
Pasisekė išgyventi
Iš Mariupolio I. Titovskis ir daugelis kitų „Azovo“ brigados narių buvo nugabenti į kalėjimą Olenivkoje, esančioje jau ilgą laiką Rusijos okupuotoje Donecko srities dalyje. Ten, pasak karininko, jam pasisekė išgyventi vieną iš daugiausiai aukų pareikalavusių karo incidentų: 2022 m. naktį iš liepos 28-osios į 29-ąją įvykusius galingus sprogimus, kurių metu žuvo mažiausiai 50 karo belaisvių.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis sprogimus pavadino „sąmoningu Rusijos karo nusikaltimu“. Kitų metų sausį Jungtinės Tautos buvo priverstos nutraukti tyrimą, nes Rusija visais įmanomais būdais jam trukdė, sugadino daiktinius įrodymus ir neleido JT stebėtojams patekti į įvykio vietą.
43-ejų metų I. Titovskis teigė išgyvenęs tik dėl likimo malonės. Paskirtas į budinčiųjų pamainą, jis kaip tik ėjo laukan, kai barake nugriaudėjo sprogimas, išsviedęs jį pro duris ir sužalojęs ranką bei koją. Karys kelis kartus grįžo į degantį pastatą, bet nerado nė vieno iš tų vyrų, kurių gultai buvo šalia jo.
„Mano gultas buvo antras nuo viršaus, mano draugas miegojo žemiau. Atrodė, tarsi jų niekada nebūtų buvę, – sakė jis. – Aš tris ar keturis kartus įbėgau į vidų, ištraukiau kelis vaikinus, bet neradau nei savo gulto, nei savo draugų, nei savo daiktų. Visiškai nieko. Ten, kur rikiavosi aštuoni gultai, buvo tuščia vieta.“
Rusija tvirtina, kad sprogimus sukėlė Ukrainos pajėgų paleistos raketos HIMARS, tačiau JT Žmogaus teisių biuras padarė išvadą, kad tai – netiesa: „Struktūrinės žalos pobūdis atitinka sviedinio skriejimo trajektoriją iš rytų į vakarus“, kitaip tariant, iš Rusijos kontroliuojamos teritorijos gilumos.
„Atsakomybės už mirtis ir sužeidimus Olenivkos baudžiamojoje kolonijoje vengimas įsilieja į bendrą plačiai taikomo ir įprasto Ukrainos karo belaisvių kankinimo kontekstą“, – 2024 m. teigė JT atstovai, taip pat apibūdindami ir, anot jų, „apgailėtinas daugelio karo belaisvių laikymo sąlygas“.
„Rusijos valdžios institucijos sistemingai ir plačiai taiko kankinimus ukrainiečių karo belaisvių atžvilgiu, įskaitant seksualinį smurtą ir prastas gyvenimo sąlygas“, – teigiama vasario mėnesį, praėjus trejiems metams nuo plataus masto invazijos pradžios, paskelbtoje JT Žmogaus teisių biuro ataskaitoje. – Kankinimai plačiai taikomi tardymo metu ir visuose kituose nelaisvės etapuose.“
I. Titovskis žiauriausią prievartą ir netinkamą elgesį, kuriuos daugelis vadina kankinimais, patyrė vėliau. Pasak jo, iš Olenivkos jis ir kiti išgyvenusieji sprogimus buvo išsiųsti į kalėjimą netoli sienos esančiame Taganrogo mieste, kur buvo pasitikti žiauriu smurtu.
„Jie mušė mus, jei tai galima taip pavadinti, – sakė jis, turėdamas omenyje, kad šis žodis nepakankamai apibūdina prievartos lygį. – Buvo vaikinų, kuriems po 20 metų, sveikų ir stiprių, bet net jie prarado sąmonę – taip žiauriai buvo sumušti.“
Rusai ypač sužvėrėdavo „pamatę tatuiruotes“. „O jų „Azovo“ brigados nariai turi labai daug, – pasakojo I. Titovskis. – Bet kokios sukryžiuotos linijos buvo laikomos svastika. Galima 300 kartų aiškinti, kad tai abstrakcija, bet vis tiek mes jiems esame naciai.“
„Azovo“ brigada
Šiuo metu Ukrainos nacionalinei gvardijai priklausanti „Azovo“ brigada 2014 m. gegužę, netrukus po to, kai Rusija atplėšė iš Ukrainos Krymo pusiasalį ir sukėlė karą rytiniame Donbaso regione, buvo suformuota kaip savanorių batalionas iš dešiniojo nereguliariosios kariuomenės padalinio.
Rusijos pareigūnai pasinaudojo „Azovo“ brigados kilme ir jos zigzago formos emblema, siekdami paremti melagingą teiginį, kad Ukrainą kontroliuoja ar valdo neonaciai – tai vienas iš pagrindinių Kremliaus naratyvų, kuriuo bandoma pateisinti karą.
Iš Zaporižios regiono kilęs I. Titovskis 2014 m. įstojo į kariuomenę, norėdamas ginti šalį nuo prasidėjusio Rusijos puolimo. Prie „Azovo“ brigados jis prisijungė 2021 m. lapkritį.
I. Titovskis pasakojo, kad per tris mėnesius, praleistus Taganrogo kalėjime, jis buvo tardomas tris dienas ir tų tardymų metu jam „buvo sumuštos kojos“.
„Iš tiesų visa kairė pusė buvo sumušta taip stipriai, kad net pajuodo. Viena koja pradėjo pūliuoti. Negalėjau ant jos stovėti, nes pūlinys siekė čiurnos sąnarį“, – pasakojo jis. Tuomet I. Titovskis buvo išsiųstas į Krymą „amputacijai“, tačiau koja nebuvo amputuota. Vietoj to jis gavo kursą antibiotikų, padėjusių žaizdai užgyti.
Po to I. Titovskis buvo perkeltas į kalėjimą Rusijos gilumoje, Kamyšino mieste, kur, pasak jo, Federalinės saugumo tarnybos (FSB) pareigūnai jį kankino elektrošoku.
„Tai buvo naujas pragaras, nes ten jie labai mėgo elektrošoką, – sakė jis RFE / RL. – Anksčiau nebuvau su tuo susidūręs.“
„FSB pareigūnai dvi dienas mane tardė, naudodami elektros srovę, – pasakojo jis. – Ant galvos uždėjo maišą, surišo rankas už nugaros ir parvertė ant žemės... Du iš jų atsisėdo ant manęs ir įjungė elektros srovę.“
Pasak I. Titovskio, Kamyšino kalėjimo prižiūrėtojai, bandydami priversti kalinius prisipažinti žudžius civilius Mariupolyje, naudojo elektrošoką ir kitus metodus, įskaitant ir belaisvių pjudymą šunimis.
„Jie mušė mus rankomis, kojomis, lazdomis ir plastikiniais vandens vamzdžiais, – pasakojo jis. – Kai mano svoris nukrito iki 50 kg, jie sakė: „Įtempk pilvo raumenis, tuoj gausi smūgį.“ O po to klausė: „Nu kaip, ar geras buvo smūgis?“
Įprastas I. Titovskio svoris yra 70 kilogramų. Kamyšino kalėjime kaliniams tris kartus per dieną duodavo „po 150 gramų košės, suaugusiam vyrui tai labai mažai“.
Be to, pasak I. Titovskio, jie buvo verčiami valgyti greitai, o jei kas nors laiku nesuvalgydavo, kito valgymo metu visi būdavo nubaudžiami mažesnėmis porcijomis.
Kaliniams nebuvo išduodamos kojinės ar apatiniai drabužiai; I. Titovskis beveik dvejus metus kalėjime naudojo tą patį dantų šepetėlį. „Mums davė vieną muilo gabalėlį 16 žmonių. Tualetinio popieriaus, dantų šepetėlių ar dantų pastos praktiškai nebuvo“, – pasakojo karys.
Sąlygos šiek tiek pagerėdavo tik tada, kai į kalėjimą atvykdavo oficiali komisija arba kai apsilankė Raudonojo Kryžiaus atstovai, tačiau net ir tada kaliniams būdavo išduodami parodomieji daiktai, kuriais paprastai buvo draudžiama naudotis.
2024 m. rugsėjį I. Titovskis vėl buvo perkeltas į Belgorodą, kur jį ir kitus kalinius nustebino mandagus sargybinių elgesys ir „idealiai baltos paklodės bei rankšluosčiai“ kamerose.
„Ryte mus išvedė ir [rusų] specialiųjų pajėgų karininkas pasakė: „Vaikinai, jūs važiuojate namo. Perduokite linkėjimus savo šeimoms“, – pasakojo buvęs karo belaisvis.
Tačiau I. Titovskis tai jau buvo girdėjęs ir po tokių pareiškimų jau ne kartą buvo grąžintas į kalėjimo kamerą, todėl iš pradžių nepatikėjo. Viltis sužibo tik tuomet, kai jie buvo susodinti į civilinį autobusą ir nuvežti prie Ukrainos sienos.
Buvo penktadienis, rugsėjo 13-oji. „Išlipę iš autobuso pažvelgėme į laikrodį ir pradėjome juoktis – jis rodė 13:13“, – prisiminė I. Titovskis.
„Vėliau sakiau, kad jei kas nors man pasakys, jog 13 yra nelaimingas skaičius arba penktadienis 13 yra prakeikta data, galėsiu drąsiai spjauti jam į veidą, – sakė jis RFE / RL. – Tai buvo laimingiausia data ir laimingiausia diena mano gyvenime. Grįžti į tėvynę – neturiu žodžių. Tai kažkas ypatinga.“
