JAV prezidento Donaldo Trumpo administracija turi daug įrankių Rusijai spausti ir laukia prezidento leidimo tai daryti. Rinkimų metu D. Trumpas žadėjo, kad privers derėtis ne tik Ukrainos, bet ir Rusijos prezidentą, bet per pirmąsias 100 JAV prezidento kadencijos dienų matėme spaudimą tik Volodymyrui Zelenskiui. „Mano spėjimu, kitas žingsnis bus bandyti spausti Putiną sudaryti susitarimą Ukrainoje“, – išskirtiniame interviu LRT.lt teigia Atlanto tarybos Snowcrofto strategijos ir saugumo centro direktorius Matthew Kroenigas.
LRT.lt su juo kalbėjosi Estijos Tarptautinio saugumo ir gynybos centro (ICDS) organizuojamoje Lennarto Meri konferencijoje.
Interviu trumpai
- Europiečiai pernelyg panikavo dėl JAV administracijos pareigūnų pareiškimų.
- D. Trumpas nepaliks Europos ir NATO sąjungininkų.
- JAV nevykdo didelio pajėgų Europoje dislokavimo peržiūrėjimo.
- Baimė, kad JAV susitars su Rusija dėl Ukrainos ar Europos, nepagrįsta.
- Nepasiekęs proveržio taikos derybose, D. Trumpas gali nusigręžti.
- JAV administracija yra parengusi įrankius didinti spaudimą V. Putinui ir laukia D. Trumpo leidimo.
– Diskusijose konferencijoje girdėjome, kad Trumpo administracijoje yra kelios skirtingos stovyklos, tačiau paskutinį žodį užsienio politikos klausimais turi jis, o šių grupių nuomonė net nebūtinai svarbi. Ar taip matote Trumpo užsienio politiką?
– Manau, jos turi įtakos. Taip pat manau, kad jis tikslingai sukūrė besivaržančias grupes. Viena vertus, šios grupės atstovauja skirtingoms koalicijos, kuri padėjo jį išrinkti, grupėms. Antra vertus, jam patinka turėti aplink save skirtingas nuomones, kad žmonės išsiginčytų ir kiekvienu atveju jis galėtų nuspręsti, mes elgsimės šitaip ar kitaip.
Kalbant apie jo transatlantinę užsienio politiką, mano nuomone, europiečių reakcija buvo perdėta, buvo per daug panikos. Trumpas ir jo administracija aiškiai parodė, kad jis remia NATO, remia 5-ąjį straipsnį. Jis teisus, kad europiečiai turi leisti daugiau [gynybai] ir stūmimas tai daryti sustiprins aljansą.
Ukrainos atveju jis nori taikos. Mano nuomone, tai teisinga strategija, nes buvusi strategija neveikė, dabar atėjo laikas numalšinti karą.
Sakyčiau, kad viskas klostosi gana gerai, o europiečiai tiesiog pernelyg panikavo.
Jums vis dar reikia JAV lyderystės. Klaida kalbėti apie Europą, nes vieningos Europos nėra: Prancūzija turi poziciją, Lietuva turi poziciją. Manau, kad JAV yra vienintelė šalis, turinti galią ir tokius santykius, kurie leidžia vesti pirmyn.
– Kodėl kilo toks šokas? Bent dalis šalių manė, kad rinkimus gali laimėti Trumpas, kad JAV diplomatija keisis. Bet, pavyzdžiui, po pirmojo amerikiečių ir rusų susitikimo Saudo Arabijoje Europoje kilo šokas, po Miuncheno saugumo konferencijos – dar vienas šokas. Kodėl kaskart reakcija tokia pati?
– Pridėčiau dar ir Zelenskio susitikimą Ovaliajame kabinete, kuris paveikė Europą. Geras klausimas, kodėl. Manau, bent dalis Vakarų Europos žaidėjų mato tai kaip galimybę. Jie visada norėjo daugiau Europos strateginės autonomijos, todėl visa tai naudoja kaip įrodymą sakydami: pažiūrėkite, mes buvome teisūs, turime veikti vieni patys.
Žinoma, yra ir nuoširdžios baimės, o kas, jei JAV mus paliks, mes turėsime veikti vieni.
Abi šios motyvacijos suprantamos, bet, kaip jau sakiau, isterijos yra per daug. Girdėjote, ką sakė [JAV ambasadorius NATO] Matthew Whitakeris, jam sekėsi puikiai, nes jis kalbėjo apie taisyklėmis paremtą pasaulio tvarką, Amerikos įsipareigojimus aljansui. Todėl esu atsargiai optimistiškas.
– Nemanote, kad Trumpas galėtų palikti Europą ar NATO, jei jam sąjungininkai nebeatrodys naudingi?
– Nemanau. Jis kartojo, kartojo ir kartojo, kad remia NATO, remia penktąjį straipsnį, kad visas išlaidų [gynybai] didinimo tikslas – sustiprinti NATO. Pažvelkime į administracijos žmones, pavyzdžiui, [valstybės sekretorius] Marco Rubio suvokia Rusijos grėsmę ir sąjungininkų svarbą. Andrew Peekas, Nacionalinės saugumo tarybos Europos skyriaus direktorius, anksčiau dirbo Atlanto taryboje, jis veikia labai efektyviai. Gynybos ir Valstybės departamentuose vis dar neturime sekretorių pavaduotojų šiems klausimams, todėl vis dar anksti spręsti.
Bet, pasikartosiu, buvo pernelyg reaguota į tokius dalykus kaip [JAV viceprezidento JD] Vance`o kalba [Miuncheno saugumo konferencijoje]. Retoriškai ir simboliškai aš suprantu, kodėl ji privertė sunerimti, bet tai tebuvo kalba. Ji nebuvo susijusi su jokia gilesne politika.
– Ambasadorius Whitakeris taip pat sakė, kad JAV peržiūrės savo pajėgų buvimą Europoje. Daug šalių, ypač Rytų flange, baiminasi, kad bus atitrauktos amerikiečių pajėgos ir mažės atgrasymas. Ar taip gali įvykti?
– Nemanau. Tai, ką išgirdau, buvo savotiškas neatsakymas. Jis sakė, kad mes nuolat peržiūrime savo pajėgų išdėstymą, mes derinsime viską su europiečiais, užtikrinsime, kad Europa būtų saugi.
Kalbėjausi su savo draugais administracijoje ir nemanau, kad dabar vyksta didelis pajėgų išdėstymo peržiūrėjimas. O jei vyksta, nesitikiu didelių pokyčių Europoje. Žinote, pirmosios [Trumpo] kadencijos metu matėme dalies pajėgų perkėlimą iš Vokietijos į Lenkiją, dabar galiu įsivaizduoti kažką panašaus. Kažkurios pajėgos, kurių mums reikia tiek Europoje, tiek Indijos ir Ramiojo vandenynų regione, gali būti perkeltos. Bet didelių sausumos dalinių, kurie yra Europoje, kam jų reiktų Japonijoje ar kitur. Perkelti juos būtų brangiau nei palikti čia. Aš manau, kad bus tam tikrų pokyčių, bet jie nebus dideli.
– Po amerikiečių ir rusų susitikimų Saudo Arabijoje buvo komentarų, kad Vašingtonas ir Maskva susitars dėl Ukrainos ar net visos Europos mums nedalyvaujant. Tai įmanoma ar tai neparemta baimė?
– Ukrainos atveju prezidentas labai aiškiai sako, kad nori taikos. Baimė, kad jis kažkaip susitars su Putinu ir mes Ukrainą po ratais, neparemta, nemanau, kad jis to nori. Beveik kasdien jis sako, kad nori sustabdyti žudynes, manau, jis atviras ir tikrai to nori – jis nori taikos.
Jis atviras ir kaip ketina to siekti, tai sakė dar rinkimų kampanijos metu: „Aš eisiu pas Zelenskį ir sakysiu, kad tu turi derėtis arba...“ Būtent tai mes ir matėme per pastarąsias 100 dienų. Bet jis taip pat sakė, kad „tada aš eisiu pas Putiną ir sakysiu, tu turi derėtis arba...“ Manau, jam atsibodo taikstytis, „Twitter“ jis išreiškė savo frustraciją, pagrasino sankcijomis ir tarifais [Rusijai]. Kongrese pristatytas įstatymas didinti ekonominį spaudimą Rusijai. Mano supratimu, administracija turi daug įrankių imti didinti spaudimą Putinui, kai tik prezidentas jiems leis tai pradėti.
Mano spėjimu, kitas žingsnis bus bandyti spausti Putiną sudaryti susitarimą Ukrainoje.
– Jei rusai nepasiduos spaudimui, ar Trumpas gali pavargti nuo viso proceso ir savo dėmesį nukreipti kitur?
– Nenorėčiau, kad taip įvyktų, bet tokia galimybė yra. Matėme, kaip Rubio ir pats Trumpas sakė, kad jei mes negausime susitarimo, tiesiog pasitrauksime. Turėjome tokį precedentą pirmosios kadencijos metu, kai jis bandė derėtis su Šiaurės Korėja, pasirodė, kad tai padaryti sunkiau, nei jis manė, todėl jis nusigręžė ir tarsi pamiršo tai.
Tai įmanoma, tokiu atveju europiečiai turės išsiaiškinti, kas toliau. Galbūt JAV parama galėtų tęstis, gal JAV sutiktų parduoti ginklus Europai, kurie būtų tiekiami Ukrainai, ir panašiai.
– Dalis komentatorių kalba apie „atvirkštinio Kissingerio“ politiką, kai suartėdamas su Maskva, D. Trumpas siekia Rusiją atitraukti nuo aljanso su Kinija.
– Tai nelogiška. Pirma, Rusija nenori padėti JAV ir Vakarams tvarkytis su didžiausiu iššūkiu – Kinija. Putinas mus laiko priešininkais, jis nori mus susilpninti, o ne mums padėti. Antra, net jei jis pasakytų, kad padės mums, kodėl mes turėtume juo patikėti, jis nesilaiko jokių savo susitarimų. Trečia, jis neturi ką pasiūlyti, [Rusijos] ekonomika sudaro mažiau kaip 2 proc. globalaus BVP, todėl Rusijos perėjimas į mūsų stovyklą nelabai mums padėtų įveikti Kinijos iššūkį. Dėl visų šių priežasčių nemanau, kad ši teorija logiška.
Manau, kad užsienio politikos profesionalai Trumpo administracijoje taip pat nenori to padaryti. Galbūt labiau tam tikri politikos tipai, kurie apie užsienio politiką sužino iš socialinių tinklų, mano, kad tai gera idėja.
– Grįžtant prie Europos strateginės autonomijos, JAV jau seniai prašo Europos daryti daugiau. Ar Trumpo administracija būtų patenkinta, jei Europa iš tiesų sustiprėtų, imtų daryti daugiau, bet kartu taptų ir labiau nepriklausoma, nebūtinai sektų įkandin JAV visais svarbiausiais klausimais?
– Žinoma, mes norime, kad europiečiai darytų daugiau. Pažvelkite į mus supančią aplinką: JAV turi tvarkytis su Kinija, Rusija, Iranu, Šiaurės Korėja ir negali to pati viena, daug geriau tai daryti su pajėgiais partneriais. Kaip sakėte, jau ilgą laiką prašome europiečių prisiimti daugiau atsakomybės, turbūt nuo Eisenhowerio laikų.
Bet, manau, jums vis dar reikia JAV lyderystės. Klaida kalbėti apie Europą, nes vieningos Europos nėra: Prancūzija turi poziciją, Lietuva turi poziciją. Manau, kad JAV yra vienintelė šalis, turinti galią ir tokius santykius, kurie leidžia vesti pirmyn.
Kalbėjausi su savo draugais administracijoje ir nemanau, kad dabar vyksta didelis pajėgų išdėstymo peržiūrėjimas.
Jei JAV visiškai atsitrauktų ir pasakytų, gerai, Europa, dabar viskas yra jūsų pačių atsakomybė, nežinau, kas nutiktų. Galiu įsivaizduoti ginčus, bet taip pat lengvai galiu įsivaizduoti ir vieningą Europos strateginį atsaką.
– Didelį šoką sukėlė ir Trumpo pareiškimai apie Grenlandiją. Ar tai irgi tėra derybinė taktika, siekiant, kad Danija sustiprintų dėmesį salai, didintų saugumą Arktyje?
– Nežinau. Bet turime Panamos pavyzdį. Savo inauguracinėje kalboje jis kalbėjo apie Kiniją Panamos kanale, o tada kanalą kontroliuojanti kompanija nusprendė parduoti [akcijas] amerikiečių kompanijai, ir Trumpas paskelbė pergalę.
Galiu įsivaizduoti kažką panašaus ir Grenlandijoje. Jis pradėjo ekstremaliu reikalavimu: „Mums reikia pasiimti Grenlandiją“, tada pasieks kažkokį susitarimą, kur JAV gaus didesnį karinį priėjimą, galbūt susitarimą kartu plėtoti kritinių mineralų išgavimą, ir Trumpas galės pasakyti: „Aš sakiau, kad mums reikia Grenlandijos ir ją gavome, tai sėkmė.“ Toks būtų mano spėjimas.
