Stebima iki šiol nematyta permaina penkiose Vidurinės Azijos šalyse – užuot konfliktavusios, jos bando įtvirtinti vieningą regiono balsą. Tačiau ko šiuo pokyčiu iš tikrųjų siekia regiono autoritariniai režimai? Ir kokį vaidmenį čia atlieka Rusija ir Kinija?
„Pirmą kartą po Sovietų Sąjungos žlugimo nė viena iš penkių Vidurinės Azijos vyriausybių neturi jokių pretenzijų viena kitai“, – pastebi Carnegie Rusijos Eurazijos centro bendradarbis Temuras Umarovas. Interviu LRT.lt jis aiškina, kad dėl katastrofiškų konfliktų pasienyje, Rusijos invazijos į Ukrainą ir užsienio investicijų regionas suprato, kad bendradarbiavimas ne tik didina saugumą, bet ir leidžia klestėti.
Pokalbį su juo pradedame nuo naujausių pokyčių Vidurinėje Azijoje, o po to šokam į temą, kuri apibrėžia ne tik šį regioną, bet ir kreipia viso pasaulio tvarką – Rusijos ir Kinijos santykius.
Interviu trumpai
- Siekdamos daugiau užsienio investicijų ir režimų stabilumo, penkios Vidurinės Azijos šalys ėmė bendradarbiauti kaip niekada plačiai.
- Vidurinės Azijos politinis elitas iki šiol yra įsikibęs Rusijos elito, o Kinija regione veikia ne prieš Kremliaus interesus.
- Visgi kylant per didelei priklausomybei nuo Rusijos ir Kinijos, regionas ieško būdų diversifikuoti investicinius išteklius.
- Surengtas pirmasis ES-Vidurinės Azijos lyderių susitikimas – šie santykiai ateityje gali duoti apčiuopiamų rezultatų.
- Rusija ateityje taps ir politiškai priklausoma nuo Kinijos.
- Kinija yra kandidatė keisti dabartinę pasaulio tvarką, Europa turės išmokti sugyventi su ja.
– Kaip manote, ko, stiprėjant bendradarbiavimui, Vidurinės Azijos šalys siekia bendrai?
– Pirmiausia, jie nori stabilumo ir saugumo Vidurinėje Azijoje. Jie nenori problemų, nes jau ir taip jų turi išorėje: pasienyje yra Afganistanas, yra nenuspėjama Rusija, Kinija, kuri darosi vis agresyvesnė, taip pat pasienyje yra Iranas. Taigi, už Vidurinės Azijos ir taip yra daug problemų. Todėl jie nori, kad bent jau šios penkios šalys būtų stabilios.
Antra, jie nori plėtros, nori daugiau investicijų iš išorės. Žinoma, jos turi Kiniją, kuri jau yra daug investavusi visose šalyse, tačiau kai kuriose šalyse Kinijos investicijos siekia pavojingą ribą, pavyzdžiui, Kinijai priklauso 40 proc. Kirgizijos ir Tadžikistano BVP, ir tai jau yra raudona vėliava tolesniam bendradarbiavimui. Todėl joms reikia diversifikuoti savo investicinius išteklius. Norėdamos pritraukti daugiau investicijų, jos turi įrodyti potencialiems investuotojams, kad jų problemos yra išspręstos, kad tai teritorija, į kurią galima įnešti savo pinigus ir turėti garantiją, kad jie nedings dėl konflikto.
Trečias, bet ne mažiau svarbus Vidurinės Azijos šalių troškimas – kad jų politiniai režimai išliktų stabilūs. Problemų stabilumui kelia ne tik įprastos kitų autoritarinių režimų problemos, bet ir kai kurios netikėtos problemos, kurios gali kilti dėl teritorinių konfliktų, nes tai gali sukelti masinius protestus vienoje iš šalių, o tai gali lemti tolesnę destabilizaciją. Jie taip pat supranta, kad jie visi yra vienoje valtyje, t. y. tarp jų yra šiokia tokia autoritarinė brolybė, jie nori padėti vieni kitiems būti stabiliems, kad tai savo ruožtu stabilizuotų jų pačių politinius režimus. Jie taip pat turi bendrų finansinių interesų, korupcijos schemų visame regione. Taigi, tai veiksniai, kurie suartina Vidurinės Azijos šalis. Nebūtinai tai galima vaizduoti kaip gerą tendenciją, tačiau galiausiai visa tai veikia dėl vieno tikslo.
– Po to, kai Rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą, jos įtaka regione sumažėjo. O Kinija plečia savo ekonominę įtaką šiame regione. Vis dėlto teigiate, kad jos nebūtinai yra konkurentės Vidurinėje Azijoje. Kaip šios šalys ten sugyvena?
– Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tai yra logiška Rusijos veiksmų pasekmė, dėl kurios jos buvimas Vidurinėje Azijoje mažėja, o Kinija tuo naudojasi, kad taptų įtakingesnė Vidurinėje Azijoje. Iš pažiūros viskas atrodo logiška, tačiau iš tikrųjų viskas nėra taip paprasta, viskas daug sudėtingiau.
Kai kurie iš mūsų norėtų, kad Rusija turėtų mažiau įtakos Vidurinėje Azijoje, kad Vidurinės Azijos šalys sugebėtų nusigręžti nuo Rusijos ir iš tikrųjų paremti savo nepriklausomybę, nes jos matė, kur veda Rusijos veiksmai. Tačiau taip neatsitiko. Vidurinės Azijos šalių politinis elitas vis dar labai artimai bendrauja su Rusijos politiniu elitu dėl savo asmeninių priežasčių – jie puikiai pažįsta vieni kitus, kalba ta pačia kalba, turi daugiau ar mažiau panašią kilmę – jie gimė ir užaugo Sovietų Sąjungoje, juos sieja daug tų pačių vertybių kaip ir Rusijos politinį elitą. Ir kas svarbiausia – Rusija Vidurinės Azijos politiniams režimams yra vienintelė šalis, galinti užtikrinti jų stabilumą nepaprastosios padėties atveju. <...> Dėl šios priežasties Vidurinės Azijos autoritarinis politinis elitas laikosi įsikibęs Rusijos ir kol tie politiniai režimai bus valdžioje, tol Rusijos įtaka ten bus, ji neišnyks.
Vidurinės Azijos autoritarinis politinis elitas laikosi įsikibęs Rusijos ir kol tie politiniai režimai bus valdžioje, tol Rusijos įtaka ten bus, ji neišnyks.
Tačiau tuo pat metu Vidurinės Azijos elitas atsidūrė labai savotiškoje padėtyje, nes, viena vertus, jiems reikia Rusijos dėl garantijų režimų saugumui, kita vertus, Rusija taip pat kelia didžiausią susirūpinimą dėl saugumo. O tam jiems reikia, kad Vidurinėje Azijoje taip pat būtų kitų šalių ir kad būtų kuo daugiau partnerių, kad Rusija nebūtų monopolininkė. Ir čia kaip logiška alternatyva Nr. 1 atsiranda Kinija, nes ji taip pat turi didžiulę sieną su trimis Vidurinės Azijos šalimis. Kinija jau tapo antraisiais Vidurinės Azijos šalių vartais į išorinį pasaulį, nes tai teritorija be išėjimo į jūrą <...>.
Bendradarbiavimas su Kinija plėtojamas labai sparčiai, tačiau jis ypatingas tuo, kad Kinija nedalyvauja Vidurinėje Azijoje prieš Rusijos interesus. Kinija stengiasi, kad jos ir Rusijos interesai sutaptų. Kiekvieną kartą, kai Xi Jinpingas susitinka su Vladimiru Putinu, jie konkrečiai nurodo ir pabrėžia, kad bendradarbiauja Vidurinėje Azijoje, o pagrindinis jų rūpesčių šaltinis Vidurinėje Azijoje yra spalvotųjų revoliucijų pavojus, su kuriuo Maskva ir Pekinas turėtų kovoti. Šiuo požiūriu tiek Kinijos, tiek Rusijos buvimas Vidurinėje Azijoje yra bendradarbiavimas, ir yra daug daugiau dalykų, kuriuos šios dvi šalys daro kartu, kurie nėra labai matomi, bet yra daug svarbesni realiame gyvenime. Tačiau iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti labai logiška, kad jei šios dvi šalys turi bendrų interesų Vidurinėje Azijoje, vadinasi, vieną dieną jos susirems, ir tai taps Rusijos ir Kinijos santykių įtrūkimo pradžia. Tačiau, laimė ar nelaimė, taip nėra.
Bendradarbiavimas su Kinija plėtojamas labai sparčiai, tačiau jis ypatingas tuo, kad Kinija nedalyvauja Vidurinėje Azijoje prieš Rusijos interesus.
– Minėjote, kad Vidurinės Azijos šalių vadovai stengiasi įvairinti savo užsienio politiką. Ir čia neseniai matėme vieną diplomatinį Europos žingsnį – ji surengė ES ir Centrinės Azijos aukščiausiojo lygio susitikimą. Kaip manote, ar Europa šiuo metu gali ką nors pasiūlyti Vidurinei Azijai?
– Žinoma. Europa yra pagrindinė Vidurinės Azijos šalių prekybos partnerė. Jei kalbėtume apie atskiras šalis, ji nėra tokia įtakinga, tačiau kaip vienetas ji gali daug nuveikti. Antra, Europos Sąjunga turi idėją įtraukti Vidurinę Aziją į savo labai didelio masto projektą, kuriam pernai buvo pažadėta skirti 10 mlrd. eurų ir kuris laikomas dideliu infrastruktūros projektu, padėsiančiu Vidurinei Azijai geriau susisiekti su Europa be būtinybės vykti per Rusiją.
Šiuo požiūriu Europa gali būti potencialiai svarbus investicijų šaltinis, o Vidurinės Azijos šalys tikrai tikisi, kad Europa investuos daugiau lėšų. Tačiau turėtume suprasti, kad Europa taip pat yra labai, labai atsargi partnerė ir tikrai neinvestuoja pinigų, jei neturi realių garantijų, kad tos investicijos bus užtikrintos ir kad Europos įmonės turės visas garantijas <...>. Potencialo yra, ypač tokiose srityse kaip retieji žemės elementai, tačiau tam, kad taip atsitiktų, Vidurinės Azijos šalys turėtų iš tiesų investuoti į savo sistemų reformavimą, ypač į tas politinių sistemų dalis, kurios leistų investuotojams pasitikėti savo investicijomis.
Tačiau manau, kad tarptautiniuose santykiuose svarbūs ir simboliniai gestai, o tai, kad Europos Sąjunga surengė pirmąjį aukščiausiojo lygio susitikimą su Vidurinės Azijos šalimis, yra didelis žingsnis glaudesnio bendradarbiavimo link, kuris ilgainiui virs ne tik retorika, bet ir kažkuo apčiuopiamesniu.
– Tačiau Europos Sąjungos problema yra autoritariniai šalių režimai.
– Taip, Europa susiduria su šia dilema. Viena vertus, ji gali visiškai nutraukti ryšius su autoritariniais režimais ir pasakyti, kad „jei neužtikrinsite žmogaus teisių, jei nepaleisite visų politinių kalinių, jei tikrai neįvyks demokratiniai rinkimai ir jei nenuversite autoritarinių režimų, mes su jumis nesikalbėsime, neinvestuosime į jus, neturėsime su jumis jokių ryšių“. Pagrindinė šių veiksmų pasekmė būtų ta, kad Vidurinės Azijos šalims būtų taikomos tam tikros sankcijos, jos suartėtų su Rusija ir Kinija, kurioms nerūpi jų padėtis šalies viduje, o Vidurinės Azijos žmonės gyventų dar skurdžiau. Jie turėtų mažiau galimybių gauti Europos paramą, ypač tie, į kuriuos nusitaikė valdžia, pavyzdžiui, dėl jų politinių įsitikinimų.
Kitas Europos požiūris – užmegzti ryšius su Vidurinės Azijos šalimis, kalbėtis su politiniais lyderiais, priimti juos tokius, kokie jie yra, ir, kol jie vykdo įprastą verslą, bandyti įtraukti politinę darbotvarkę ir vertybėmis grindžiamą diplomatiją.
– Šiek tiek pereikime prie kitos temos. Kaip manote, kaip pasikeistų regiono politika, jei Ukraina ir Rusija susitartų dėl paliaubų?
– <...> Pirmiausia jie turės priprasti prie naujos tikrovės, turės ją priimti. Jie turės suprasti, kokios yra naujosios raudonos linijos, kokius argumentus jie turėtų naudoti santykiuose su Rusija, su Vakarais, su JAV, su Ukraina. Jie turės suprasti, ar gali atnaujinti santykius su Ukraina, nes tik Kazachstanas išlaikė kai kuriuos ryšius su Ukrainos politine vadovybe, kitos šalys juos visiškai nutraukė. <...>
Svarbiausias klausimas – ką Rusija darys toliau? Ar karas baigėsi? Ar Rusija patenkinta, ar Vladimiro Putino režimas ieškos naujų teisėtumo šaltinių, naujų destabilizacijos šaltinių aplink Rusiją, kad režimas ir toliau stiprintų lojalumą savo viduje? O gal Rusijos politinių sluoksnių viduje ir tarp visų gyventojų kylančios nuoskaudos gali įgauti ir kitą agresijos prieš kitą šalį formą? Kyla daugybė klausimų, kas bus toliau ir koks bus kitas Rusijos žingsnis. Ir štai, jei pažvelgtume į apklausas Kazachstane, kuris turi didžiulę sieną su Rusija, pamatytume, kad Kazachstano gyventojai dabar daug labiau nei kada nors anksčiau nerimauja dėl galimos Rusijos agresijos.
– Dabar pasaulis sutelkęs dėmesį į visa tai, kas vyksta Trumpo administracijoje. Ir teisingai. Tačiau manau, kad jūs savo publikacijoje pabrėžiate svarbų dalyką – po ketverių metų jis paliks postą, tačiau Putinas ir Xi Jinpingas ketina likti valdžioje daug ilgiau. Kaip, jūsų nuomone, ateityje keisis Rusijos ir Kinijos santykiai?
– Tiesą sakant, matau, kad su metais Rusija taps vis labiau priklausoma nuo Kinijos. Nereikia būti talentingu aiškiaregiu, kad pamatytum tokią ateitį. Tai neišvengiama Rusijai ir, didėjant jos ekonominei priklausomybei nuo Kinijos, ji ilgainiui virs ir politine priklausomybe.
Ateityje galiu įsivaizduoti situaciją, kai Kinija spaus Rusiją paremti Kinijos Liaudies Respubliką politiniais klausimais, pavyzdžiui, dėl teritorinių ginčų su Japonija, Pietų Kinijos jūros su Filipinais, Vietnamu, Brunėjumi ir kitomis šalimis arba Taivano klausimu, – galbūt Kinija taip pat spaus Rusiją padėti jai kariniu požiūriu, nes Rusija vis dar turi tam tikrų technologijų branduolinėje srityje, kuriomis nepasidalijo su Kinija, tačiau didėjant priklausomybei ji neturės kitos išeities.
Manau, kad ateitis, kai Kinija ir Rusija yra tokios geros bičiulės, demokratinei pasaulio daliai bus daug nestabilesnė.
Antra, manau, kad ateitis, kai Kinija ir Rusija yra tokios geros bičiulės, demokratinei pasaulio daliai bus daug nestabilesnė. Šios dvi šalys suteikia galimybę, alternatyvą Vakarų demokratiniam pasauliui ir parodo tarpinėms šalims, kad nebūtinai turite būti demokratinė valstybė, kad gautumėte iš mūsų investicijų, nebūtinai turite turėti skaidrią finansų sistemą, kad gautumėte finansavimą, ir, priešingai nei Vakarams, mums nerūpi jūsų vidaus problemos. Vienintelis dalykas, kuris mums rūpi, yra jūsų lojalumas mums, ir viskas. Ir jeigu jūs sugebėsite parodyti šį lojalumą, mes suteiksime jums reikiamus išteklius, kurių norite.
<...> Todėl istorijos pabaiga atidedama, nes dar nesame pasiekę taško, kai demokratija nugalėjo kaip vienintelis valdymo modelis visame pasaulyje, ir kova tęsiasi. Tačiau problema yra ta, kad čia yra ne taip, kaip Šaltajame kare, daug kas skiriasi, yra hibridiškiau. Šaltojo karo metais Sovietų Sąjunga nebuvo tokia neatsiejama pasaulio ekonomikos dalis, kokia šiandien yra Kinija, ir Sovietų Sąjunga taip pat nebuvo taip stipriai integruota į tarptautines organizacijas, kaip šiandien yra Kinija, todėl viskas daug sudėtingiau, daug painiau, chaotiškiau ir tiesiog nėra labai lengva, o gal net neįmanoma išspręsti. Taigi, mano manymu, ateitis bus daug budresnė ir daug sudėtingesnė, tarptautiniuose santykiuose bus daug, daug pilkų atspalvių.
– Tada norėčiau paklausti, kaip, jūsų nuomone, demokratinės šalys galėtų reaguoti į didėjančią Rusijos ir Kinijos įtaką ateityje?
– Jei tik žinočiau, galbūt būčiau gavęs Nobelio taikos premiją (juokiasi). Ne, manau, kad demokratinis pasaulis turės išmokti sugyventi su Kinija. Suprantu, kad mes dedame Kiniją ir Rusiją į vieną krepšį, nes jos yra bičiulės, bet Rusija beveik neturi tokių išteklių, kokius turi Kinija, kad iš tikrųjų galėtų tapti kandidate, galinčia tapti pasauline opozicija dabartinei tvarkai. Tai Kinija. Ir ką demokratinis pasaulis gali padaryti, tai pabandyti rasti būdą, kaip sugyventi su Kinija, nes kovoti su Kinija neįmanoma. Negalima kovoti su šalimi, kuri sukuria 40 proc. pasaulio ekonomikos ir 30 proc. JT biudžeto. Su šalimi, kuri turi tokią didelę populiaciją ir yra pagrindinė prekybos partnerė daugiau nei 100 pasaulio šalių. Tiesiog neįmanoma kovoti su tuo, kad Kinija yra čia, kad ji nesiruošia išnykti ir nesiruošia sumažinti ambicijų dėl savo vaidmens pasaulinėje tvarkoje.
Tačiau vienintelis dalykas, kurį gali padaryti demokratinis pasaulis, tai pirmiausia stiprinti savo sistemą, neleisti, kad įvyktų tai, ką šiandien matome JAV, nes tai iš tikrųjų yra demokratinio pasaulio problema – [reikia] nesunaikinti savo pačių turimų įrankių, kol padedama kitoms šalims priartėti prie demokratinio pasaulio. Tiesiog būti geresne savo pačių versija – atsiprašau, kad čia skambėsiu kaip mentorius, bet tikrai neturiu recepto, kaip demokratinis pasaulis gali laimėti šioje kovoje. Galbūt jis ir neturėtų. Galbūt problema yra ta, kad demokratinės šalys per daug susitelkė į kovą su kitomis šalimis, o kol jos tuo užsiėmė, buvo ignoruojama tiek daug problemų jų pačių sistemose, kad susidarė dabartinė demokratijų krizė. Tokia mano nuomonė. Galbūt demokratinės šalys neturėtų pervertinti savo gebėjimų atnešti demokratiją į kitas šalis, galbūt jos turėtų leisti mažesnėms šalims, besivystančioms šalims pačioms rasti demokratinį sprendimą, ir tai būtų tikrasis demokratinis judėjimas, o ne tas, kuris buvo atneštas, priimtas spaudžiant.
