Kas dar galėtų būti laikoma Ukrainos pergale, kurios sąvoka keitėsi nuo pat Rusijos invazijos vasario 24-ąją: išgyvenimas kaip valstybei ar vis mažiau realistiškai skambanti viltis sugrįžti prie 1991-ųjų sienų su Krymu ir Donbasu šalies sudėtyje?
Kai pirmieji rusų tankai artėjo prie Kyjivo, bet koks Ukrainos kaip valstybės išgyvenimas atrodė jau kaip trapi, tačiau kritiškai svarbi pergalė.
Praeitų metų pabaigoje Ukrainos žvalgybos vadovas Kyrilas Budanovas pranešė apie Rusijos paruoštus „egzekucijos sąrašus“, pagal kuriuos turėjo būti naikinama šalies inteligentija bei lyderiai. Patikrinti jo teiginius nėra sunku – Bučos žudynės, vadinamosios filtracijos stovyklos ir kankinimai bei žudymai rusų okupuotuose miestuose ir kaimuose yra to įrodymas.
Išgyvenus tą žūtbūtinę pirmąją karo fazę ir vis labiau atstumiant rusus iš šalies teritorijos, per šalį nuvilnijo „totalios pergalės“ banga, atgarsių radusi ir pasaulio spaudoje bei Vakarų visuomenėse.
Optimistines prognozes skatino ir sėkmingas 2022-ųjų rudens kontrpuolimas, kai Kyjivas atsiėmė Charkivą ir žemes iki pat Luhansko srities. Rusai buvo sumušti, tačiau perspėjimo signalų netrūko ir tuomet – kariai jau tada buvo išvargę, ryškėjo mobilizacijos problemos bei Vakarų dvejonės.
Po nepasisekusio 2023 m. kontrpuolimo tarptautinė žiniasklaida ir politikai kėlė vis niūresnių prognozių bei nuotaikų, kurios nuosekliai keitė neretai perdėtą optimizmą.
Pripažinimas, kas galėtų būti pergalė, keitėsi ir pačioje Ukrainoje, o dabar į tą 2022-ųjų kovos dvasią kai kurie ukrainiečiai žvelgia su kone nostalgija.
„Prieš dvejus metus buvo didžiulis vadinamojo aplink vėliavą susitelkimo efektas ir didžiulis optimizmas iš inercijos. Atrodo, kad dabar žmonės pavargo“, – LRT.lt sakė sociologas ir privataus Kyjivo ekonomikos mokyklos (KSE) rektorius Tymofijus Brikas.
Jau šiais metais Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio „pergalės planas“ buvo sutiktas pečių truktelėjimu tiek pačioje Ukrainoje, tiek pasaulyje – kažko naujo nuo 2022-aisiais užsibrėžtų maksimalių tikslų bent viešai nebuvo pasakyta.
„Pirmaisiais invazijos metais pasitikėjimas V. Zelenskiu buvo labai išaugęs, [...] tačiau dabar viskas grįžta į normalias vėžes, t. y. ukrainiečiai paprastai skeptiškai vertina didelių oficialių institucijų, tokių kaip prezidentas, parlamentas ar ministrų kabinetas, pasiūlymus“, – sakė T. Brikas.
Atsiremiant į istorinius precedentus
Po 2023-iųjų vasaros blėstant viltims, kad ukrainiečiai atsiims Krymą ir kitas rusų okupuotas žemes, prasidėjo kalbos apie Korėjos – padalintos, su bent dviejų geopolitinių blokų parama gyvenančios, atskiros pusės – scenarijų.
Panašiu metu suskambo ir suomiška karo baigties prognozė – praradus dalį šalies teritorijos, neutralumo varžoma, tačiau išgyvenusi kaip suvereni ir demokratiška valstybė. Dar vėliau imtas aptarinėti ir Vokietijos pokarinis kelias į NATO, kai ji į aljansą buvo priimta nepaisant to, kad dalis šalies vis dar buvo okupuota sovietų.
„Buvo daug diskutuota apie Vokietijos patirtį sprendžiant NATO klausimą, taip pat domėtasi Suomijos scenarijumi, kuri karo su Sovietų Sąjunga metu neteko teritorijų, tačiau 2020 m. įstojo į NATO“, – sakė Kyjivo Geopolitinių studijų centro įkūrėja, buvusi Ukrainos parlamento pirmininko patarėja užsienio politikos klausimais Vira Konstantynova.
„Netikiu nė vienu iš šių scenarijų. Vladimiro Putino idėja yra sunaikinti Ukrainą, išspręsti Ukrainos klausimą. Rusijos elito mąstysenoje Ukraina nėra tauta“, – pridūrė ji.
Ką galvoja ukrainiečiai?
Pamatuoti tikslų ukrainiečių sentimentą karo baigties klausimu sudėtinga. Gausu skirtingų apklausų, o vien 2024 m. pabaigoje buvo paskelbtos skirtingus rezultatus rodančios nepriklausomos apklausos.
Pasaulinio centro „Gallup“ analizė teigė, kad auga pritarimas užbaigti karą taikos susitarimu, net jei tai reikštų ir teritorines nuolaidas Rusijai – už tai pasisakė daugiau nei pusė, 52 proc., žmonių.
Tik 38 proc. žmonių pritarė kovai iki galo, o 2022-aisiais tokių žmonių buvo bene dvigubai daugiau – 73 proc. Palaikymas kovoti krito iki vos 27 proc. Ukrainos fronto regionuose.
Tuo tarpu Kyjivo tarptautinio sociologijos instituto (KIIS) apklausa rodė priešingai, kad net 63 proc. žmonių pasirengę iki pergalės kentėti tiek, kiek reikės. Tačiau kaip ir centro „Gallup“ apklausoje, ryžtas kovoti krito artėjant prie fronto linijos.
Tiek vienoje, tiek kitoje apklausoje nebuvo įtraukti ukrainiečiai, kurie vis dar gyvena Rusijos okupuotose žemėse. Jų nuomonės greičiausiai parodytų kiek kitokį vaizdą.
„Kaip ir paprastai ukrainietei iš okupuoto Donbaso regiono, svarbiausia yra teritorinis vientisumas ir grįžimas prie 1991 m. sienų, bet tai yra ilgalaikis tikslas“, – sakė V. Konstantynova.
Šis tikslas atrodo vis sunkiau pasiekiamas karine pergale, pridūrė V. Konstantynova, o prezidentūra bent nuo šių metų spalio atvirai žurnalistams komunikuoja, tiek oficialiai, tiek uždarų pokalbių metu, apie artėjančią diplomatinę karo baigtį.
Taip pat atsargiai reikėtų vertinti iš pažiūros gana skirtingus apklausų rezultatus, kurie neretai būna politizuoti, ne dėl pačios apklausos, o dėl remiantis rezultatais iškeltų tezių žiniasklaidoje ar politikų lūpose, sakė KSE rektorius T. Brikas.
„Apklausos dažnai gali būti politizuojamos arba paverčiamos ginklu, – pridūrė T. Brikas. – Net ir pačią neutraliausią apklausą gali interpretuoti kažkas, turintis tam tikrų tikslų.“
Ypač daug diskusijų tarptautinėje žiniasklaidoje dabar, reaguojant į Ukrainos nesėkmes fronte, verda dėl šalies visuomenės pasiruošimo nutraukti ugnį ir įšaldyti konfliktą bet kokia kaina.
Tačiau kiekvienas respondentas taip pat skirtingai supras klausimą, ar jie yra pasirengę atiduoti žemes.
„Pavyzdžiui, žmonės tiki pergale, bet supranta, kad ji turi būti pasiekta ir karinėmis, ir diplomatinėmis priemonėmis. Žmonės nenori atiduoti teritorijų, bet jie neprieštarauja, kad būtų atiduotas sunaikintas senas kaimas. Atsakymų prasmės supratimas padeda suderinti akivaizdžius neatitikimus“, – sakė T. Brikas.
Galiausiai viskas atsiremia ne tik į teritoriją, bet ir į žmones.
„Jei Ukrainos teritorijos bus okupuotos, tai reiškia, kad bus prarastas priėjimas prie ten gyvenančių žmonių, bus prarasta galimybė užtikrinti įstatymų vykdymą, o žmonės taps pažeidžiami, nes gali būti pagrobti, kankinami ar perauklėjami pagal Rusijos kultūrą. Ukrainiečiams tai griežta riba“, – sakė T. Brikas.
„Kai klausimas bus „Ar sutiktumėte prarasti galimybę apsaugoti kitus ukrainiečius?“, atsakymas bus neigiamas. Bet jei klausimas bus suformuluotas taip: „Jūs jau praradote kai kurias teritorijas – ar sutiktumėte jas atiduoti už susitarimą?“, žmonės gali atsakyti teigiamai“, – pridūrė jis.
Kol kas vienintelė koreliuojanti dedamoji, rodanti norą kovoti, yra amžius, sakė T. Brikas.
„Atrodo, kad egzistuoja kartų kopėčios, kur kiekviena kita vyresnioji karta laikosi tvirtesnių pažiūrų, kad Ukraina turėtų kovoti ir išsilaikyti ilgiau, pabrėždama būtinybę grįžti prie sienų, buvusių iki 2014 m.“, – teigė jis.
„Tam yra du galimi argumentai. Ciniškas argumentas yra tas, kad vyresniems žmonėms nereikės patiems kovoti ar aukoti savo gyvybių. Optimistiškesnė interpretacija yra ta, kad tai žmonės, kurie gyveno Sovietų Sąjungoje, patyrė posovietinę transformaciją ir oligarchų valdžią. Pamatę, koks buvo gyvenimas valdant diktatoriams ar oligarchams, jie gali būti labiau linkę rizikuoti viskuo ir kovoti iki galo, kad į tuos laikus negrįžtų“, – pridūrė KSE rektorius.
Pergalės kontūrai
Tai kas iš tiesų gali būti realu, Ukrainai žengiant į 2025-uosius metus?
Vašingtono ir partnerių trypčiojimas įrodė, kad Vakarai karinės pergalės pasiekti nepasiruošę. Ukrainos išretintos veteranų ir kariauti pasiruošusių patriotų gretos taip pat rodo, kad šalies žmogiškieji resursai senka.
Taip pat aiškėja ir visuomenės susiskirstymas bent į du blokus, sakė Olesia Jakhno, politikos mokslininkė – tie, kurie yra fronte, ir tie, kurie bando atitrūkti nuo karo realybės ir nori taikos.
Jeigu bus pasiektas susitarimas, nepateisinantis karių ar kare viską praradusių žmonių vilčių, gali didėti susiskaldymas ir šalyje.
„Tai nebūtinai reikš kažkokį konfliktą šalyje, bet tai dar labiau pailgins diskusijas, kokią kelią į taiką mes matome“, – sako ji.
Svarbiausia, anot jos, suteikti aiškią viziją, kad net „karštos karo fazės“ įšaldymas gali reikšti Ukrainos artėjimą prie NATO, Europos Sąjungos ir aiškias garantijas, kad Rusija neatnaujins karinių veiksmų.
Tik tokiu atveju, sakė tiek ji, tiek kiti LRT.lt kalbinti ekspertai, žmonės matys pergalės užuominą.
„Tačiau jeigu Volodymyras Zelenskis pasirašys kažkokį susitarimą, pagal kurį bus pripažinta teritorijų okupacija ir kad mes nustojam siekti tapti NATO nare, neturėsim kariuomenės, tada, žinoma, galėtų kilti ir pilietinis konfliktas Ukrainos viduje“, – pridūrė ji.
Sunkiai įsivaizduojama, kad kuris nors Ukrainos politikas galėtų pasirašyti susitarimą, kuris pripažintų šalies žemių okupaciją. „Todėl tai greičiausiai turės būti kažkokie realpolitik susitarimai, stabdantys aktyvius karo veiksmus, nebūtinai pasirašytas vienoks ar kitoks dokumentas“, – sakė O. Jakhno.
Politiškai pergale vis dar gali būti laikoma Ukrainos valstybingumo išlikimas, grįžtant prie to svarbaus, bet minimalaus išgyvenimo klausimo 2022-ųjų vasarį, sako Volodymyras Fesenko, ukrainietis politologas ir politinių studijų centro „Penta“ vadovas.
Kitaip tariant – Ukraina kaip demokratiška, į Vakarus žiūrinti visuomenė ir valstybė.
„Tai reikštų, kad V. Putinui nepavyko pasiekti tikslo, dėl kurio jis pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą, t. y. atkurti visos Ukrainos politinę kontrolę, grąžinti Ukrainą į Rusijos įtakos sferą“, – pridūrė jis.
Visa tai galiausiai remiasi ir į tai, kaip Ukrainos valdžia bandys pateikti pergalės sąvoką.
„Iš pradžių niekas paliaubų nelaikytų pergale, bet manau, kad politikai bandys jas parduoti kaip pergalę, – sakė KSE rektorius T. Brikas. – Laikui bėgant, visuomenės nuomonė gali pasikeisti, jei bus pakankamai viešų diskusijų ir pristatymų, kad žmonės būtų įtikinti, jog tai yra pergalė.“
Bet klausimai vadovybei išliks.
„Žmonės taip pat grįš po kovos ir kels klausimų: „Mes kovojome, mūsų draugai žuvo, dėl ko? Dėl šio kompromiso?“ – sakė T. Brikas.
„Tačiau yra žmonių, kurie sutiks su bet kuo, kad tik grįžtų namo ir pamatytų savo šeimą, todėl ir kariuomenėje bus tam tikra poliarizacija. Bet ar žmonės tai [paliaubas] priims kaip pergalę? Tai 50/50“, – pridūrė jis.
