Panirti į fronto zoną reiškia atsijungti nuo likusio pasaulio. Su kiekvienu kilometru arčiau fronto linijos mobilusis ryšys prastėja, galiausiai jo nebelieka. Toliau – griuvėsiai.
„Kelias į Charkivą“ – tai dviejų dalių pasakojimas apie nuovargį ir kovas Charkivo fronte, gyvenimą išlaisvintuose kaimuose ir „filtracijos“ baimę. Antroji dalis pasirodys netrukus.
Kelius žymi peraugę krūmai ir karinės technikos dalys, išmėtytos po krateriais nusėtus laukus. Juose žmonės išvaikščiojo naujus takus, apeidami prieštankinius užtvarus, kurie per devynis mėnesius karo jau pradėjo grimzti į žemę.
Dabar didžioji Ukrainos dalis pasuko Donbaso pėdomis. Dėl ankstesnio Putino gambito šis regionas dar 2014 m. buvo tapęs pilkąja zona, kur kasdienio normalumo ieškojimai koegzistavo su besitęsiančių kovų realybe.
Po vasario mėnesio invazijos ši būsena apėmė visa šalį, taip pat ir Charkivo sritį.
Maždaug už dviejų valandų kelio į rytus nuo miesto radijas galiausiai užleidžia vietą nepertraukiamai tylai. Girdėti tik tolimi, blausūs artilerijos sviedinių sprogimai, siunčiantys duslų aidą per tuščias stepes.
Tave tai priverčia pakelti galvą, žvilgtelėti į dangų ir akies kraštu bergždžiai bandyti apčiuopti garso šaltinį. Ar tai buvo smūgiai, o gal šūviai? „Grad“ raketos, 155 milimetrų sviediniai? Ne, gal 122-iejų?
Kartu su ukrainiečių fotografu pasiekiame minosvaidžių komandą, apsistojusią toliau nuo fronto. Jie liks čia dar kelias dienas pailsėti. Jų veidai sako, kad jiems to reikia.
Grįžome iš Bachmuto, sako jie.
Buvo blogai?
Jie be žodžių linkteli galva. Bachmutas jau ištisus mėnesius stabdo Rusijos veržimąsi Donecko srityje.
Ekipažas pasiūlo palydą į Kupjanską, neseniai išlaisvintą miestą Charkivo srityje, vis dar uždarytą žurnalistams ir apšaudomą artilerijos ugnimi.
Mes sutinkame ir vykstame paskui juos.
Pravažiavus pirmuosius patikros postus, kelias ištuštėja, civilinio transporto jame beveik nėra. Vietoj jo matome tempiamus artilerijos pabūklus, šarvuočius ir tankus. Juos aplenkia ir kariai, į karo zoną ar iš jos važiuojantys autobusais, sunkvežimiais, lengvaisiais automobiliais.
Po sėkmingo kontrpuolimo dabar jie turi progą persigrupuoti ir pailsėti.
„Ar žinote, kiek vaikinų žuvo Charkive?“
22 metų artileristas Andrijus stovi tarp pušų, jo savaeigis artilerijos pabūklas užmaskuotas keliais šakų sluoksniais. Suodiname veide įsirėžusios nuovargio žymės.
Esame artilerijos dalinio, dislokuoto maždaug už šešių kilometrų nuo rusų linijų, kovinėje pozicijoje.
„Turėjome vykti į Donbasą pakeisti kitos brigados, bet vasario mėnesį prasidėjo plataus masto Rusijos invazija. Mus pažadino pavojaus signalas, ir mes nedelsdami išvykome“, – pasakoja jis.
Andrijus kare jau daugiau nei aštuonis mėnesius.
„Iškart, maždaug po dviejų trijų valandų, išvykome į Kyjivą jo ginti. Nuo tos akimirkos iki dabar tebeginame Ukrainą.“
Kaip ir dauguma aplinkinių, jis sako, jog jaučia nuovargį. „Dirbame diena iš dienos. Bet visi laikomės, stengiamės, dirbame“, – sako Andrijus.
Rugsėjį jų atkakli gynyba Charkivo srityje leido surengti žaibišką puolimą ir išplėšti regioną atgal iš Rusijos rankų.
Šiame puolime dalyvavęs karys lietuvis prisimena, kad ankstyvą rudens rytą matė, kaip į Rusijos pajėgas atsivėrė kanonada palei visą frontą. Nors jis jau buvo išgyvenęs kelis mėnesius trukusias kovas, tai buvo pirmas kartas, kai ukrainiečiai paleido tokią intensyvią ugnį.
Žvalgyba buvo gera, sakė Ukrainos specialiųjų pajėgų narys lietuvis. Jie žinojo, kur yra rusų linijos, ginklai, mobilizuoti kariai, taip pat specialiosios pajėgos.
Bent vienas iš puolime dalyvavusių lietuvių karių vėliau buvo sužeistas, neabejotinai kaip ir šimtai ar tūkstančiai kitų.
Nuostoliai yra slapti, bet akivaizdūs.
Neseniai duodamas interviu Ukrainos televizijai „Hromadske“ vienas kariškis prasitarė: „Ar žinote, kiek vaikinų žuvo Charkive? Jūs net neįsivaizduojate.“
Kalbant su kariais visoje Ukrainoje, jie pasakoja apie ištisas komandas, žuvusias per nepavykusius puolimus, nukautas iš pasalų ar nukirstas artilerijos ugnies.
Žvilgsnis į Rusijos karo kainą yra bauginantis. Kiekviena klaida baigiasi žuvusiaisiais ir sužeistaisiais.
Charkive grupė užsienio legionierių, išvykusių pailsėti ir persigrupuoti, pasakojo, kaip vienas dalinys pražuvo, kai kariai paskubėjo išlįsti iš priedangos priimti pasidavusio rusų kareivio. Nors tas karys pasirinko pasiduoti, jo buvę bendražygiai nusprendė kovoti iki mirties.
Amerikiečių komandai priartėjus, namo viduje esantys rusų kariai pradėjo šaudyti, kelis nukovė, dar daugiau sužeidė. Likę legionieriai matė, kaip ukrainiečių tankas sulygino namą su žeme.
Vos po kelių valandų, po vieno skuboto susidūrimo, abiejų pusių kūnai gulėjo išmėtyti po kaimą – ir tai tik vienas epizodas vienoje nuošalioje vietoje kažkur Charkivo stepėse.
Bet spalio pradžioje regione pagaliau suplevėsavo Ukrainos vėliava.
„Jie nebeturi tiek pajėgų, kiek anksčiau“, – sako Volodia, ukrainiečių karys, tarnaujantis tame pačiame artilerijos dalinyje kaip ir Andrijus.
Per visą karą matyti, kad rusai turi ugnies persvarą prieš ukrainiečius. Chersono ir Donecko srityse dislokuoti kariai pasakoja, kad rusai šaudo beveik be perstojo, darydami pertraukas tik tam, kad ginklai atvėstų.
Pasak jų, į kiekvieną ukrainiečių salvę rusai atsakydavo kelis kartus, ištisi žemėlapio kvadratai būdavo nusėti ugnimi.
Charkive Ukrainos pajėgos pakeitė šią tendenciją.
„Kai mes perėjome į puolimą, dabar jie mažiau į mus šaudo, atsitraukia, mūsų bijo. Ačiū Dievui ir mūsų partneriams, mes jiems davėme prisidegti“, – šypsodamasis sako Volodia.
Tarp ukrainiečių sklando juokeliai, kad rusai nuolat rūko savo sandėliuose ir taip juos padega. Šie anekdotai ir memai atsirado kaip atsakas į oficialius Rusijos pareiškimus, kuriuose teigiama, kad Ukrainos toliašaudės artilerijos, pavyzdžiui, garsiųjų amerikietiškų sistemų HIMARS, smūgiai iš tikrųjų buvo atsitiktiniai gaisrai.
„Ginklas, kurio taip ilgai laukėme [iš mūsų partnerių], suteikė mums pasitikėjimo, galėjome pataikyti į jų užnugarį, todėl jie nebegalėjo atsigabenti savo ginklų, maisto, vandens“, – sako Volodia.
Girioje, kur išsidėstę Ukrainos kariai, beveik be pertraukų aidi artilerijos salvės. Vos kelis kartus rusai surengė atsaką – taip pat ir atakuodami Kupjanską, rajono centrą.
Ši tendencija tęsiasi kelias dienas iš eilės.
Žvelgdami į tolumą, rusų linijų link, matome, kaip kyla juodi dūmai. Jiems prasisklaidžius, nauji smūgiai pasiunčia dar daugiau dūmų stulpų aukštyn.
„Tu negali ten būti, negali jų apsaugoti“
Nepaisant bravūros blyksnių Ukrainos karių gretose ir vis pasigirstančių juokelių, tikrovė fronto linijose yra niūri.
Tačiau pažvelgti į jos vidų Ukrainos karinės cenzūros sąlygomis yra savęs išbandymas. Dabar už įžengimą į fronto zoną be leidimo ar palydos gali prarasti akreditaciją ar būti deportuotas.
Žvelgiant iš karinės perspektyvos, žiniasklaidos patekimo apribojimai yra pateisinami – prieš pradėdama kontrpuolimą Charkive, Ukraina sugebėjo paslėpti savo kariuomenės judėjimą.
Tačiau tai taip pat reiškia, kad Ukrainos vyrai ir moterys daugiausia kovoja ir žūsta tamsoje.
Ukrainos pergalė propagandinėje kovoje taip pat lėmė iškreiptą kariaujančios visuomenės vaizdą. Socialiniuose tinkluose gausu anekdotų iš tranšėjų, vaizdų su tiksliais smūgiais į beviltiškus ir skudurais vilkinčius rusų karius, šokančių ir besišypsančių ukrainiečių karių drąsos apraiškų.
Tai, kaip sako patys kariai, maskuoja kiekvieno jų žingsnio kainą. Kitaip nei per aštuonerius Donbaso karo metus, dabar kariai, atrodo, trokšta parodyti, papasakoti ir pasidalyti tuo, ką juos privertė išgyventi Rusija.
„Sunku“, – sako Volodia.
„Namuose turiu du vaikus ir žmoną. Labai sunku, kai ji paskambina ir sako, kad į juos šaudo, o tu negali ten būti, negali jų apsaugoti. Tai labai sunku. Čia yra daug tokių vaikinų“, – sako jis, vos sulaikydamas ašaras.
„Mes esame čia, o jie yra ten. Tikiuosi, kad yra žmonių, kurie padeda mūsų artimiesiems, nes visiems sunku.“
Jis susitvardo, trumpam nusisuka, prieš tęsdamas.
„2014 m. aš taip pat buvau savanoriu. Tuomečiai vaikai, kuriems buvo 11–12 metų, dabar yra čia, jiems 20 metų. Vaikinai atiduoda savo geriausius metus, savo jaunus gyvenimus už Ukrainą“, – sako Volodia.
Jis sako, kad negalės atleisti „už Bučą, Irpinę ir visus kitus miestus“.
„Starlink“ gyvybės linija
Išlaisvintuose miestuose greta karių gyvena ir civiliai. Nors dauguma kaimų ištuštėję, šimtai žmonių niekur neišvyko. Jie ir toliau lieka savo namuose be mobiliojo ryšio, elektros, vandens ir dujų tiekimo.
Kupjanske atsiduriame priešais minią, kurią sudaro daugiausia pensinio amžiaus moterys ir vaikai. Tarp jų vos keli vyrai. Stumiamės pro žmones susirinkimo epicentro link, vis garsiau girdėti elektros generatoriaus triukšmas.
Viduryje pastebime „Starlink“ įrenginį – palydovinio ryšio sistemą. Nors jos naudojimas kariniams tikslams gana gerai žinomas, civilinė jos paskirtis sulaukė nedaug dėmesio.
„Starlink“ klausimas iškilo į naujienų srautą po to, kai Elonas Muskas, už šiuos palydovus atsakingos „SpaceX“ kompanijos savininkas, pagrasino nutraukti darbą virš Ukrainos. Tuomet ukrainiečiai, kaip pranešama, patyrė ryšio sutrikimų greta fronto linijos.
Čia kol kas viskas buvo gerai, sako Artiomas, vienas iš dviejų prietaisą atvežusių vyrų.
„Mes tai darome savanoriškai, čia praleidžiame kelias valandas, bet turime savo darbą – pristatyti paštą“, – sako jo porininkas Olehas. Jie yra privačios pašto bendrovės „Nova Poshta“ darbuotojai.
Ši įmonė jau per karą Donbase išgarsėjo tuo, kad aptarnavo karius ir bendruomenes palei fronto liniją, dažnai tarsi nekreipdama dėmesio į juos supančius susišaudymus.
Jie šypsosi ir rodo į paauglį, atsinešusį kompiuterį. „Vienas laptopas ir užima visą ryšį“, – juokiasi Olehas.
Tai vienintelė galimybė per dieną įkrauti telefonus ir prisijungti prie interneto, kad būtų galima susisiekti su kitur esančiais artimaisiais. Praėjus kelioms savaitėms po išsilaisvinimo, ryšio tyla išlieka.
Tačiau taip pat ir artilerijos dundesys aplinkui.
Viena moteris prieina prie mūsų.
„Kodėl jūs čia fotografuojate? Pažiūrėkite ten, sviedinys sugriovė namą.“
„Jus vis dar bombarduoja?“
„Taip, vos prieš kelias valandas.“
Perstatome automobilį už penkiaaukščio daugiabučio, tikėdamiesi apsaugoti transporto priemonę nuo šrapnelių. Kitą dieną kelią į miestą rasime sugriautą artilerijos ugnies.
Išskyrus mus, niekas daugiau nekreipia dėmesio į bet kurią minutę gresiantį apšaudymą. Kaip ir Donbase per paskutinius aštuonerius metus, žmonės sako, jog karo nuovargis lemia prisitaikymą, o galiausiai – abejingumą.
Dabar jų kasdienybė nuspėjama – visi laukia „Starlink“, paskui humanitarinės pagalbos ir maisto.
Pagalba pasiekia didesnius miestelius ir kaimų centrus, tačiau pažeidžiamiausiems žmonėms net kelių kilometrų atstumas pėsčiomis gali būti sunkiai įveikiamas.
Vyresnio amžiaus moteris Olga pasakoja, kodėl ji negalėjo išvykti, tai padeda paaiškinti, kodėl tiek daug pensininkų nenori arba negali pasitraukti.
„Mano vyrą ką tik ištiko insultas, jei jį perkeltume, tikriausiai ištiktų ir antras“, – sako ji. Tą dieną ji nuėjo apie dešimt kilometrų, kad patikrintų draugų ir šeimos narių paliktus butus.
Atsisagsčiusi paltą, ji parodo ant kaklo kabantį raktų ryšulį. Kai kurių vietinių gyventojų teigimu, apleistus namus apiplėšė ne rusų kariai, o kaimynai.
Patikrinusi būstus, ji taip pat laukia humanitarinės pagalbos davinio.
„Sunku kasdien eiti kelis kilometrus vien tam, kad gautum vieną porciją maisto“, – sako ji.
Moteris pasakoja, kad prieš atvykstant pirmiesiems savanoriams Ukrainos kariuomenė esą išlaužė vietinio prekybos centro duris ir leido žmonėms pasiimti, ko reikia. Prieš tai prekybos centrą saugojo rusai.
„Kai tie [rusų] vyrukai buvo čia, mes mirėme iš bado“, – sako pagalbos laukianti moteris Ira Šapka. Į Ukrainą, savo senelio šalį, ji pabėgo iš Gruzijos dešimtojo dešimtmečio pradžioje, vykstant mūšiams.
„Nuo vieno karo prie kito“, – su kartėliu nusišypso ji.
