Ukrainos režisierė: mane išprievartavęs rusų karys sakė – turiu būti dėkinga, kad nenužudė

„Mane išprievartavo rusų karininkas nelaisvėje 2014 metais. Paleidęs pasakė, kad turėčiau būti dėkinga, jog nebuvau nužudyta“, – sako ukrainiečių dokumentinio kino režisierė Alisa Kovalenko. Ji – viena pirmųjų moterų Ukrainoje, viešai prabilusi apie patirtą seksualinį smurtą Rusijos nelaisvėje.

Prasidėjus plataus masto invazijai, režisierė ėmė dokumentuoti kitų moterų istorijas. Su LRT ji kalbasi apie dokumentiniame filme „Pėdsakai“ (angl. „Traces“) užfiksuotus moterų liudijimus, rusų karių seksualinį smurtą kaip karo ginklą ir teisingumo siekį.

– Festivalyje Kopenhagoje susitikome pasikalbėti apie jūsų dokumentinį filmą „Pėdsakai“ („Traces“). Jis pasakoja apie moteris, išgyvenusias su karu susijusį seksualinį smurtą. Kodėl jums buvo svarbu sukurti filmą būtent apie šias moteris?

– Tai buvo ilga kelionė. Ji prasidėjo nuo mano pačios nelaisvės. Mane išprievartavo rusų karininkas nelaisvėje 2014 metais. Tada dar buvau Ukrainos kino mokyklos studentė ir vykau dokumentuoti to, kas prasidėjo Donbase 2014-ųjų gegužę. Mane paleidęs rusų karininkas pasakė, kad turėčiau būti dėkinga, kad nebuvau nužudyta.

Po šios patirties tylėjau beveik dvejus metus. Kai pradėjau liudyti, daviau parodymus Helsinkio žmogaus teisių organizacijoms, renkančioms karo nusikaltimų liudijimus. Jie paklausė, ar yra kitų moterų, išgyvenusių seksualinį smurtą kare Donbase. Jie sakė girdėję daugybę atvejų, bet buvau pirmoji moteris, nusprendusi viešai ir atvirai kalbėti apie seksualinį smurtą kare.

Vėliau nežinojau, ką daryti. Daviau parodymus ir vėl tylėjau. Tada su manimi susisiekė Iryna Dovhan, viena pagrindinių filmo „Pėdsakai“ herojų. Iš tikrųjų ji tapo tarsi šio judėjimo prieš tylą, prieš stigmą varomąja jėga. 2019 metais ji subūrė moteris, išgyvenusias seksualinį smurtą per karą. Aš tapau šios bendruomenės dalimi.

Vėliau tai tapo organizacija SEMA. Nuo pat pradžių daug diskutavome apie dokumentinį filmą kaip svarbią priemonę, instrumentą išsaugoti išgyvenusiųjų prisiminimus, siekti teisingumo ir pripažinimo. Tačiau labai bijojau prisidėti kuriant šį filmą, nes supratau, kad tai vėl privers mane susidurti su trauma. Bet prasidėjus plataus masto invazijai ir pamačius vykdomą plataus masto smurtą, įskaitant ir seksualinį, kartu su seserimis iš organizacijos nusprendėme, kad privalome garsiai kalbėti apie šiuos karo nusikaltimus. Apie tai, kad Rusija Ukrainoje sistemingai naudoja seksualinį smurtą kaip karo ginklą. Bendruomenė kolektyviai iš vidaus nusprendė pradėti kurti filmą. Iš pradžių tiesiog įrašinėjau išgyvenusiųjų liudijimus. Tačiau vėliau nusprendžiau stebėti, kaip jos gyja. Taigi filmas išaugo labiau, nei tikėjomės.

– Ar galėtumėte plačiau paaiškinti, ką reiškia seksualinį smurtą naudoti kaip ginklą ir ką moterims tenka išgyventi?

– Seksualinis smurtas vykstant karui – vienas labiausiai stigmatizuotų ir nutylimų nusikaltimų pasaulyje. Ukraina nėra išimtis. Taip buvo Bosnijoje, Kosove, Konge, Etiopijoje ir Pietų Sudane. Yra daug moterų, išgyvenusių seksualinį smurtą. Pradėti kalbėti labai sunku, nes tai tebelaikoma labai gėdingu dalyku. Ukrainoje seksualinis smurtas tapo priemone, skirta ukrainiečių atkaklumui ir pasipriešinimui okupuotose teritorijose palaužti, taip pat tokiose vietose, kaip Rusijos sulaikymo įstaigos.

Galiu pateikti vieną pavyzdį – vieną istoriją. Manau, taip bus lengviau suprasti. Tai istorija apie Liudmylą Mefodijivną, vieną vyriausių moterų mūsų organizacijoje ir vieną iš filmo „Pėdsakai“ herojų. Jai buvo 75-eri, kai gyveno okupuotoje Chersono srities teritorijoje, mažame kaimelyje. Ji dirbo ukrainiečių kalbos ir literatūros mokytoja. Ji ten pasiliko, kad apsaugotų savo turtą, namus, ir, žinoma, nesitikėjo, kad jai nutiks kas nors siaubingo. Į jos namus atėjo rusų kareivis, sulaužė jai šonkaulius, įpjovė pilvą, išprievartavo ir paliko kalašnikovo kulką kaip suvenyrą. Jis pagrasino, kad niekam nepasakotų, ką jai padarė. Man tai yra šio bedugnio blogio lakmuso popierėlis.

Panašūs dalykai nutiko daugeliui moterų. Tai ne tik seksualinis smurtas, bet ir kankinimai. Visos moterys muštos, žemintos. Išanalizavę daugybę liudijimų, galime pasakyti, kad tai visiškai sisteminis dalykas ir priemonė, kurią Rusija naudoja tam, kad mus palaužtų.

Tai ne tik seksualinis smurtas, bet ir kankinimai.

Tai vyksta ir su vyrais. Daugelis jų patyrė seksualinio pobūdžio kankinimus. Labai paplitusi kankinimo forma, kurią naudoja Rusijos kariai. Ji vadinama „Skambutis Putinui“. Elektros laidai prijungiami prie lytinių organų ir ausų. Prieš tai paprastai pasakoma: „Paskambinsime Putinui“, o tada vyrui suduodamas elektros smūgis.

Dabar žinome, kad daugelis vyrų, patyrusių tokį kankinimą nelaisvėje, nebegalės turėti vaikų. Tai galima laikyti nusikaltimu, priskiriamu genocidui. Tai karo nusikaltimas. Taip pat žinome, kad beveik 90 procentų moterų ir vyrų – tiek civilių, tiek karių – nelaisvėje patiria įvairias seksualinio smurto ir kankinimų formas. Tai patvirtinta ir naujausioje Jungtinių Tautų stebėjimo misijos Ukrainoje ataskaitoje.

– Kaip matome filme, kalbėjimas apie traumą gali padėti gyti. Tačiau daugelis pasirenka apie tai nekalbėti dėl jūsų minėtos stigmos. Kaip ji susiformuoja? Turint omenyje ir jūsų pačios patirtį – sakėte, kad dvejus metus viešai nesidalijote.

– Viskas pirmiausia prasideda nuo gėdos, nuo kaltės jausmo. Net jei logiškai supranti, kad nesi kaltas dėl to, kas nutiko, vis tiek veikia tam tikras psichologinis mechanizmas. Todėl labai svarbu, kad išgyvenusios moterys ar vyrai sulauktų bendruomenės palaikymo. Labai svarbu žengti pirmą žingsnį ir pradėti kalbėti, nes be to negali pradėti gyti. Patirta trauma pradeda augti viduje, tarsi ėsti iš vidaus, ir gali išprovokuoti dar gilesnes traumas ir pasekmes.

Todėl daug dirbame kaip bendruomenė, kaip organizacija. Vykstame į okupuotas teritorijas, kalbamės su ten esančiais žmonėmis, bendruomenėmis. Taip pat aiškiname, kas yra su konfliktu susijęs seksualinis smurtas, nes daugelis žmonių net nežino, kad tai patyrė, – tai ne tik išprievartavimas, bet ir seksualinis kankinimas. Nustatėme apie dešimt moterų, kurios net nežinojo, kad nelaisvėje išgyveno seksualinį smurtą. Žmonės, kurie tai išgyvena, jaučiasi labai giliai pažeminti. Daugelis net nežino, kaip apie tai kalbėti.

Patirta trauma pradeda augti viduje, tarsi ėsti iš vidaus, ir gali išprovokuoti dar gilesnes traumas ir pasekmes.

Be to, mūsų visuomenėje žmonės dažnai nenori to girdėti. Todėl privalome nutraukti tylą, kad žmonės būtų pasirengę išklausyti šias istorijas. Kalbu ne tik apie gailestį, bet ir apie paramą. Nukentėjusiems svarbu pajausti empatiją, o ne tik girdėti: „Mums labai gaila.“

Mums taip pat svarbu pakeisti tai, kaip pasakojama apie tai išgyvenusius, kad tai nebūtų susiję tik su aukos vaidmeniu – liūdnos, tylios, verkiančios aukos. Stengiamės padėti nukentėjusiems ne tik įveikti traumą, bet ir paversti savo skausmą jėga. Pasakyti, kad jų liudijimai svarbūs ir kad jie gali tapti savo teisių gynėjais.

Daug moterų tapo puikiomis aktyvistėmis, gynėjomis ir kovotojomis. Jos dalyvauja labai svarbiuose pilietinės visuomenės judėjimuose. Jos taip pat tapo Ukrainos įstatymų leidybos proceso dalimi. Daugiau kaip prieš metus priimtas įstatymas dėl specialaus statuso asmenims, patyrusiems su konfliktu susijusį seksualinį smurtą. Ukraina tapo pirmąja šalimi pasaulio istorijoje, kuri, dar tebevykstant karui, parengė ir priėmė tokį įstatymą. Daugelis šalių tokio pobūdžio įstatymus priėmė po 10 ar 15 metų pasibaigus karui ar konfliktui. Taigi Ukraina iš tikrųjų sukūrė naują pasaulinę praktiką. Ypatinga tai, kad įstatymų leidybos procese dalyvauja patys nukentėjusieji. Jie iš tikrųjų gali ginti savo interesus.

– Dar kalbant apie gijimą – ką moterims tai reiškia? Kaip jūs tai matote: ar įmanoma išgyti po tokios traumos ir sunkiai apibūdinamo skausmo?

– Iš tiesų niekada neįmanoma visiškai išgyti. Tačiau galima užgydyti žaizdas, kaip tai darome. Žaizdos užgyja, bet lieka randai, tai labai sudėtingas, daugialypis procesas. Todėl labai svarbu visada vertinti kiekvieną išgyvenusįjį individualiai, nes daugelis jų taip pat patyrė kankinimus, o kai kurie neteko namų ir tapo pabėgėliais.

Viena moteris, kai ją išprievartavo rusų karys, užsikrėtė hepatitu. Jos namas subombarduotas. Gyveno mažame pastate, jis buvo labai prastos būklės. Todėl jai reikėjo pagalbos susiremontuoti būstą, taip pat suteikti medicininę pagalbą. Taigi stengiamės padėti ir per reabilitacijos programas, bet tai labai individualu.

Yra keturi etapai po traumos. Kiekvienas žmogus labai skirtingai pereina iš vieno į kitą. Paskutinis gijimo etapas yra teisingumas. Nežinome, kada jį visi kartu pasieksime. Svarbu, kad karo nusikaltėliai būtų nubausti už tai, ką padarė. Padedame nukentėjusiems greičiau sveikti, tęsti gyvenimą ir pereiti į vadinamąjį potrauminį augimą. Žinoma, trauma lieka su tavimi, bet gali gyventi, gali būti aktyvi pilietinės visuomenės dalis. Tai svarbu – bent jau suteikti joms stiprybės, energijos tai įveikti ir pradėti naują gyvenimą.

Paskutinis gijimo etapas yra teisingumas. Nežinome, kada jį visi kartu pasieksime.

– Plataus masto invazija prasidėjo vėliau, bet mes kalbame ir apie 2014-ųjų Rusijos agresiją Donbase. Kaip per šį laiką pasikeitė bendras požiūris šalies viduje, kalbant apie karo nusikaltimų fiksavimą Ukrainoje ir teisingumą? Kaip keitėsi tarptautinės bendruomenės supratimas apie tai, kas vyksta?

– Teisingumas ateina lėtai (angliškai sakoma: „Justice is a slow horse“ [„Teisingumas yra lėtas arklys“]). Kartais jį sunku pamatyti ne tik horizonte, bet ir už jo. Kai pradedu pesimistiškai žiūrėti į ateitį, atsigręžiu atgal. Žvelgiu į laikotarpį prieš beveik dvylika metų, pradedant nuo mano pačios nelaisvės, kai vyravo visiška tyla, – tai buvo tabu. Niekas apie tai nekalbėjo. Dabar tiek moterys, tiek vyrai liudija ir kovoja už teisingumą. Taigi iš tiesų išgyvenusieji susitelkė į bendrą jėgą, keičiančią daugelį dalykų, kaip sprendžiamas su konfliktu susijęs seksualinis smurtas.

Padedant „Global Survivors Fund“, sukūrėme laikinąjį kompensacijų mechanizmą. 1 080 išgyvenusiųjų gaus kompensacijas. Prie to labai prisidėjo Prancūzija ir Belgija. Svarbu, kad šis mechanizmas veikia, o jį kuriant aktyviai įsitraukė patys nukentėjusieji. Mes, išgyvenusieji, keliaujame po visą pasaulį ir kalbame apie save, apie tai, kaip Rusija naudoja seksualinį smurtą kaip karo ginklą. Kartu kovojame už teisingumą. Tai svarbus pokytis.

Taigi, žvelgdama atgal, matau viltį. Matant tai, ką mums pavyko padaryti per šiuos metus, pradėjus nuo nulio, ir tai, ką pasiekėme dabar, leidžia tikėti, kad teisingumas galbūt už horizonto, bet jis ateis. Tai kasdienis, rutininis darbas. Jei nebandysime keisti padėties ir kovoti už teisingumą, jis niekada neateis. Reikia šerti šį lėtą arklį, kad jis tam tikra prasme „nenugaištų“.

Jei nebandysime keisti padėties ir kovoti už teisingumą, jis niekada neateis.

– Ar jūsų organizacija žino skaičių, kiek žmonių Ukrainoje patyrė seksualinį smurtą? Kaip manote, koks galėtų būti tikrasis mastas, žinant, kad ir dabar dalis moterų ir ne tik moterų yra nelaisvėje?

– Iš tiesų sunku pateikti tikslius skaičius, tačiau išnagrinėjus tam tikrą statistiką, galima pasakyti, kad paprastai liudijančių išgyvenusiųjų skaičius neviršija dešimties procentų. Tad galime teigti, kad jų daugiau nei 10 tūkstančių.

Reikia atsižvelgti į tai, kad yra daug karių – ir vyrų, ir moterų – kurie susidūrė arba susiduria su seksualiniu smurtu nelaisvėje. Tai visai kita statistika, ji neskelbiama viešai. Tai visiškai atskiri, kitaip tiriami atvejai.

Taigi tikėtina, kad Ukrainoje yra daug daugiau tūkstančių išgyvenusiųjų, nes iki šiol kalbėjau tik apie civilius. Tie 1 080 žmonių, kreipęsi kompensacijų, yra civiliai, išgyvenę seksualinį smurtą okupacijos ar nelaisvės metu. Tačiau yra ir daugiau karių, išgyvenusių seksualinį smurtą nelaisvėje.

– Pabaigoje dar norėčiau paklausti, ką šiandien gali padaryti tarptautinė bendruomenė?

– Visada sakome, kad pirmiausia galite dalytis informacija. Svarbu, kad tarptautinė bendruomenė galėtų tiesiog pasakyti: „Taip, Rusija Ukrainoje sistemingai naudoja seksualinį smurtą kaip karo ginklą.“

Antra, galima remti organizacijas, dirbančias su šia problema ir palaikančias nukentėjusiuosius, vykdančias įvairius projektus, dirbančias su bendruomenėmis okupuotose teritorijose. Taigi, jei remiame nukentėjusiuosius, jie gali padėti kitiems nukentėjusiesiems. Todėl svarbu remti tokias iniciatyvas.

Žinoma, politiniu požiūriu svarbu apskritai remti Ukrainą ginklais, nes dabar Ukrainoje nėra kito būdo apsiginti. Vyriausia mūsų organizacijos narė, kuriai dabar 78 metai, gyvena vos už 20 kilometrų nuo fronto linijos. Taigi tebėra didelė grėsmė, kad jos kaimas vėl bus okupuotas. Tai galime sustabdyti tik dronais, geresne karine parama.

Dabar turime vieną svarbų tikslą. Vėl pradedame informavimo kampaniją, kuria siekiame, kad Rusija būtų įtraukta į Jungtinių Tautų gėdos sąrašą už su konfliktu susijusio seksualinio smurto nusikaltimus. Šią kampaniją vykdome kartu su vyrais, patyrusiais seksualinį smurtą. Žinoma, tai labai mažas žingsnis, bet jis svarbus ir simboliškas, reiškiantis tarptautinį visų nusikaltimų, kuriuos Rusijos kariai daro Ukrainoje, pripažinimą.

Pernai surengėme pirmą tokią informavimo kampaniją, o Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Antonio Guterresas pateikė specialų įspėjimą Rusijai, kad jei toliau darys šiuos nusikaltimus, bus įtraukta į šį gėdos sąrašą.

Matome tendenciją, kad Rusija visiškai nekreipia dėmesio į jokius įspėjimus, todėl tai tęsiasi. Yra daug net neseniai išlaisvintų karo belaisvių liudijimų. Jie visi pasakoja, kad patyrė seksualinį smurtą nelaisvėje. Būtent todėl vėl pradėjome informavimo kampaniją. Tikimės, kad Rusija atsidurs gėdos sąraše už karo metu Ukrainoje daromus seksualinio smurto nusikaltimus.