Koks yra tikrasis Rusijos prezidento Vladimiro Putino reitingas? Nepriklausomo projekto „Kronikos“ tyrėjai metė iššūkį oficialiai statistikai ir atliko anoniminę telefoninę 800 suaugusių rusų apklausą. Rezultatai parodė, kad realūs V. Putino palaikymo rodikliai gali būti daug mažesni už deklaruojamus. „Galima kalbėti apie 55–60 proc. palaikymą“, – LRT sakė projektą „Kronikos“ vykdęs tyrėjas Vsevolodas Bedersonas.
Tekstą galite skaityti ir rusų kalba.
Sociologai pradėjo nuo įprasto klausimo: „Pritariate ar nepritariate Vladimiro Putino, kaip Rusijos prezidento, veiklai?“ Tačiau ši paprasta formuluotė slėpė gilesnę intenciją – papildomi klausimai padėjo tyrėjams išsiaiškinti, kad daugelis palaikančiųjų prezidentą nepritaria konkretiems jo politikos žingsniams.
„Apklausų duomenys rodo visuomenės nuovargį nuo karo ir norą, kad jis kuo greičiau baigtųsi, nepaisant V. Putinui reiškiamo palaikymo. Tai svarbus prieštaravimas, nes juk nuo V. Putino priklauso, kiek tas karas tęsis“, – interviu LRT aiškino V. Bedersonas.
– Uždavėte žmonėms keletą klausimų. Tiesioginis klausimas buvo apie pritarimą V. Putino politikai. Remiantis rezultatais, 78 proc. respondentų pritaria V. Putino veiklai, 12 proc. nepritaria, o 10 proc. sunku atsakyti. Kaip pakomentuotumėte šiuos rezultatus?
– Vieno tiesioginio klausimo rezultatams išsiaiškinti nepakanka, nes pagrindinė šios tyrimo dalies idėja yra klausimų derinys.
Toks tiesmukas klausimas dėl pritarimo greičiau yra kolegų iš „Levados centro“ formuluotė. Rusijos autoritarinio režimo ar apskritai bet kokio autoritarinio režimo sąlygomis tiesioginis klausimas apie pritarimą autokratui nėra labai informatyvus, nes reikšdami pritarimą žmonės gali išreikšti labai įvairias emocijas, įspūdžius, mintis ir pan.
Kai kurie pritaria, nes nuoširdžiai palaiko, o kai kurie pritaria, nes nemato kitų variantų. Kai kas pritaria dėl konformizmo bei noro įsilieti į daugumą ir t. t.
Tačiau 12 proc. respondentų, paklausti tiesiogiai, atsakė nepritariantys V. Putinui. Kiek tarp jų yra politinių aktyvistų, tiesioginių valdžios veiksmų kritikų, nežinau, bet išoriškai tai atrodo gana drąsus žingsnis. Jei kalbėsime apie 78 proc. tų, kurie pritaria, tai apskritai šis skaičius sutampa su „Levados centro“ ir kitų sociologinių agentūrų pateikiamais duomenimis.
Tačiau mūsų tikslas buvo išsiaiškinti, kas slypi už šios labai konsoliduotos, sutelktos ir pritariančios daugumos. Kokio iš tiesų dydžio yra ši dauguma.
Todėl mes sujungėme šį klausimą. Kitaip tariant, žiūrėjome, kokia dalis iš tų, kurie teigė, kad pritaria ar nepritaria V. Putinui, nori ar nenori tam tikrų veiksmų, įvykių, susijusių su karu Ukrainoje, su vidaus politika ir pan.
Nustatėme, kad nemaža dalis respondentų, teigiančių, jog palaiko V. Putiną, iš tikrųjų nepritaria Rusijos valdžios institucijų politikai ir veiksmams, faktiškai siejamiems su V. Putino vardu.
Taip, dauguma respondentų, įskaitant tuos, kurie pritaria V. Putinui, teigia norintys paliaubų su Ukraina, kad Vyriausybė galėtų susikoncentruoti į vidaus problemų sprendimą, užuot užsiėmusi užsienio politika.
– Apklausos metu uždavėte žmonėms keletą netiesioginių klausimų, pavyzdžiui, klausėte, ar V. Putinas gali daryti klaidų vadovaudamas šaliai. Ir gavote įdomų derinį: 54 proc. respondentų pripažįsta, kad klaidos įmanomos, o 40 proc. mano, kad tai mažai tikėtina.
– Klausimas labiau susijęs su respondentų kritiškumo suvokimu. Juk net jei palaikote V. Putiną kaip asmenį, kaip lyderį, tikriausiai manote, kad jis, kaip ir bet kuris kitas žmogus, gali klysti. O tie, kurie mano, kad jis klaidų nedaro, greičiausiai yra nelinkę kritiškai mąstyti arba net tam tikra prasme V. Putiną laiko stebuklinga figūra, kuriai nebūdinga klysti.
Tie, kurie pripažįsta, kad V. Putinas gali klysti, nebūtinai yra jo oponentai, tarp jų yra ir tokių, kurie jį palaiko. Tai greičiau atspindi, kiek respondentai yra pasirengę kritiškai vertinti situaciją.
Klausimas buvo specifinis, todėl neatmetama galimybė, kad dalis respondentų atsakė ironiškai. Nors apskritai atsakymų pasiskirstymas leidžia susidaryti įdomų vaizdą.
– Kitas jūsų užduotas klausimas – ar respondentai per praėjusius rinkimus balsavo už V. Putiną.
– Žinoma, mes negalime patikrinti, ar respondentai balsavo. Gali būti tokių, kurie sakė, kad balsavo, nors to nedarė, – pasitaiko tokių, kurie tiesiog nori pasirodyti lojalesni, nei yra iš tikrųjų.
Paklausti, ar balsavote kovo mėnesį vykusiuose Rusijos prezidento rinkimuose ir, jei taip, už ką, 54 proc. respondentų atsakė, kad balsavo už V. Putiną. Antroje vietoje yra tie, kurie už jį nebalsavo – 26 proc., o balsavusių už kitus kandidatus buvo nuo 1 iki 4 proc.
Ar tai gali būti laikoma paramos V. Putinui vertinimu? Tikriausiai šie rezultatai tam tikru mastu atspindi paramą, nors ir neatsižvelgiant į galimas falsifikacijas. Tai reiškia, kad galime kalbėti apie 55–60 proc. gyventojų paramą. Tačiau reikia suprasti, kad žmonės kartais į tokius klausimus atsakinėja priklausomai nuo socialinio spaudimo, stengdamiesi pasirodyti lojalesni, nei yra iš tikrųjų. Kitaip tariant, kai kurie respondentai tiesiog falsifikuoja savo nuomonę, kaip tai įvardija sociologai.
Čia galima pastebėti įdomų dalyką. Pavyzdžiui, apie 90 proc. tų, kurie teigė, kad nepalaiko V. Putino ir yra prieš karą, balsavo už Vladislavą Davankovą. Taigi paaiškėjo, kad kandidato V. Davankovo palaikyme konsolidavosi prieš V. Putiną ir karą nusiteikęs elektoratas. Visgi jų dalis nedidelė – 4 proc.
– Remiantis jūsų tyrimu, paaiškėjo, kad 12 proc. respondentų nepritaria V. Putinui, o dar 10 proc. apklaustųjų sunku atsakyti į šį klausimą. Sudėjus su tais, kurie už jį nebalsavo per rinkimus, t. y. 26 proc. respondentų, paaiškėja, kad faktiškai ketvirtadalis apklaustųjų jau dabar teigia nesantys V. Putino šalininkai.
– Taip, bet tai nereiškia, kad tarp 26 proc. tų, kurie nebalsavo už V. Putiną, nėra jo šalininkų. Tarp jų tikrai yra tokių, kurie jį palaiko, bet tiesiog nebalsavo. Tačiau tai taip pat rodo, kad yra nemaža grupė nepritariančių V. Putino politikai ir nelaikančių jo lyderiu. Bet kuriuo atveju tai – įdomus dalykas.
– Viename interviu sakėte, kad „kiekvienam yra savas V. Putinas“ – vieniems jis galios simbolis, kitiems – stipri ranka, valdžios žmogus, tretiems – piktadarys, tironas ir agresorius. Ar tai kaip nors siejasi su apklausos rezultatais?
– Tai greičiau mano interpretacija. Nors tiesioginio klausimo šia tema nebuvo, matyti, kad skirtingų respondentų grupių požiūris į V. Putiną skiriasi. Tie, kurie nepritaria V. Putinui, dažniausiai pasisako prieš karą, remia taikos derybas su galimomis nuolaidomis ir santykių su Vakarais atkūrimą. Jie taip pat kalba apie siekį, kad valdžios dėmesys būtų sutelktas į vidaus problemas.
Tačiau tie, kurie palaiko V. Putiną, tokio ryšio neįžvelgia – jie vienu metu remia jį ir nori, kad karas greičiau baigtųsi, o tai savaime jau yra prieštara.
Šios prieštaros vidinė dinamika daugiausia ir nulems tolesnius įvykius.
Jei toji sąlyginė dauguma, teigianti, kad palaiko V. Putiną, pradės suvokti šią prieštarą, supras, kad nėra taikos sutarties, kad nėra atkurti santykiai su Vakarais, kad Vyriausybė vis dar užsiima karu, o ne vidaus problemomis, ir kad dėl viso to kaltas V. Putinas, tikėtinas lūžio taškas šios valdžios egzistencijoje, V. Putino režimo stabilume. Nors, žinoma, negaliu pateikti jokių prognozių ar garantijų, kada tai gali įvykti ir ar apskritai įvyks.
– Apklausa buvo vykdoma visoje Rusijoje?
– Taip, imtis buvo reprezentatyvi. Žinoma, pagrindinės nepatenkintųjų grupės susitelkusios Maskvoje ir Sankt Peterburge, tačiau apklausa apima visus Rusijos regionus.
– Kaip būtų galima šį tyrimą palyginti su ankstesniais? Kokie pokyčiai ryškiausi?
– Deja, kol kas sunku kalbėti apie dinamiką, nes klausimai buvo užduoti pirmą kartą. Tačiau šioje ir ankstesnėse apklausose matome, kad parama karui mažėja. Šiuo metu karui pritaria apie 49 proc. respondentų, o likusieji arba nepritaria, arba negali atsakyti. Taip pat matome, kad daugėja pritariančių karių išvedimui, net jei tai reiškia, jog nepavyks įgyvendinti specialiosios karinės operacijos tikslų. Kitaip tariant, žmonės pritaria Ukrainos kariuomenės išstūmimui iš Kursko, bet nepritaria Rusijos kariuomenės veržimuisi į Donbasą.
Yra ir sudėtingesnė prioritetų dinamika – tarp ginkluotųjų pajėgų ir socialinės sferos. Čia vaizdas sudėtingesnis, nes matome palaikymą kariuomenės finansavimo didinimui. Galbūt tai reakcija į Ukrainos karinių pajėgų operaciją Kursko srityje. Rusai suprato, kad karas gali persikelti ir į jų šalies teritoriją, o kariuomenė turėtų gebėti užkirsti kelią užsienio jėgų invazijai.
Bet apskritai apklausų duomenys rodo visuomenės nuovargį nuo karo ir norą, kad jis kuo greičiau baigtųsi, nepaisant V. Putinui reiškiamo palaikymo. Tai svarbus prieštaravimas, nes juk nuo V. Putino priklauso, kiek tas karas tęsis.
