Šimtai sužeistų karių Donbase plūsta į pirmuosius medicininius taškus – stabilizacinius punktus. Viduje medikai, tokie kaip 25 metų Olia, daro viską, kad jie išgyventų. Pavyksta ne visada.
„Vis dar prisimenu jo žodžius ir veidą. Prieš akimirką jis kalbėjo su tavimi, o po penkių sekundžių tiesiog mirė, – sako ji. – Nors turi viską – gerą įrangą, patirtį, vis tiek nieko negali padaryti. Tu tiesiog jauti neviltį ir tuštumą.“
Olia dirba medike „Azovo“ brigadoje, o jos sprendimas stoti į kariuomenę privertė jos šeimą suglumti – ji jau buvo sėkminga jauna gydytoja privačioje Kyjivo klinikoje.
Spalio pabaigoje prisėdome su ja pasišnekėti stabilizaciniame punkte, įsikūrusiame netoli fronto Donbase. Čia medikų komanda dienų dienas gyvena giliai po žeme, o tamsiuoju paros metu, slepiantis nuo dronų, pas juos atvežama ir dešimtys karių per parą.
Laukdami, kol plūstels sužeistieji, spėjome pakalbėti apie tai, ką reiškia staiga nutraukti civilinį gyvenimą ir apie kintantį santykį su mirtimi.
– Kaip pasikeitė jūsų mintys apie darbą fronte?
– Anksčiau nebuvo jokio supratimo, nes gyveni civilinį gyvenimą, o karą matai tik vaizdo įrašuose internete. Kai atėjau į kariuomenę, turėjau visai kitokį įsivaizdavimą apie tai, kas bus, nieko nežinojau. Man pasakė – „mes važiuojame į Donbasą“, ir viskas.
Dabar, kai jau esi čia metus, nebeturi to jausmo, kad bet kurią akimirką gali mirti. Tiesiog gyveni savo gyvenimą – negalvoji, kad pabūsi čia mėnesį ir grįši į Kyjivą pailsėti ir pagerti kavos. Dabar tai yra tavo gyvenimas.
Keičiasi tavo prioritetai, keičiasi draugai, keičiasi pasaulėžiūra, viskas keičiasi. Tiesą sakant, dabar neįsivaizduoju nieko kito. Nes čia yra mano [naujoji] šeima, čia yra mano draugai, čia mano katė, ir viskas. Tu negyveni šito naujo gyvenimo, galvodamas: „Mes visi mirsime, visi būsime nužudyti.“
Mes nebijome savo darbo, vienintelis nerimas, kurį jaučiame, yra dėl mūsų vaikinų, kurie kovoja. Kai sužinai, kad kažkas žuvo, eini pasikalbėti su kolegomis kariais, tiesiog išsikalbėti, tai padeda.
Turėjome vaikiną, kurį mums atvežė, ir manėme, kad jis tik lengvai sužeistas. „Aš jau seniai nebuvau atostogose, noriu pamatyti mamą, seserį“, – pasakė jis. Vaikinas buvo labai jaunas, gimęs 2002 metais. „Ačiū jums labai, jūs tokie geri“, – jis mums kartojo. Tada paaiškėjo, kad šrapnelis buvo įsmigęs į kūną kiek aukščiau širdies. Mes tiesiog stovėjome ir negalėjome nieko padaryti. Iki šiol prisimenu jo žodžius ir veidą. Prieš akimirką jis kalbėjosi su tavim, o po penkių sekundžių tiesiog mirė. Nors turi viską – gerą įrangą, patirtį, vis tiek nieko negali padaryti. Tu tiesiog jauti neviltį ir tuštumą.
– Kaip prisimenate perėjimą iš civilio į kario gyvenimą?
– Kai mus išvežė iš Kyjivo, įsėdome į autobusą, kuriame buvo daug jaunų vaikinų. Visiškai nieko nesupranti, tiesiog sėdi ir stengiesi nepanikuoti. Supranti, kad kelio atgal nebėra, nes jau esi karys. Taigi turi tiesiog nusiraminti ir laukti, kas bus toliau. Emocijos nepadės, turi šaltu protu pagalvoti, ar susipakavai viską, ko tau reikės, nes į Kyjivą gali negrįžti pusmetį, metus arba negrįžti visai.
Kai būnu Kyjive, negaliu sulaukti, kada galėsiu grįžti į Donbasą. Važiuoju su mintimi, kad man reikia greitai atlikti kai kuriuos darbus ir tiesiog pasimatyti su tėvais, o tada grįžti.
– Kodėl taip yra?
– Nes nuolat galvoji apie tai, kas ten vyksta, matai visus pokalbius [telefone], pranešimus apie sužeistuosius, nukentėjusiuosius, kuriuos pažįsti asmeniškai. Aš esu atsakinga už kraujo paėmimą, todėl man apie tai taip pat rašo, turiu rūpintis visais dokumentais. Taip yra jau metus ir laikas bėga labai greitai.
Kyjive visi skundžiasi, kokie pavargę po aštuonių valandų darbo dienos, kaip nori pailsėti, o tu stovi ir stengiesi nenualpti, nes nemiegojai ilgiau nei parą.
– Ką apie jūsų sprendimą manė tėvai?
– Jie vis dar nesupranta. Iš pradžių visiškai vengiau su jais kalbėtis. Sakydavau, kad parašysiu žinutę, ir viskas. Nenorėjau jiems skambinti ir girdėti, kaip jie nesupranta, kodėl jų dukra, dirbusi privačioje Kyjivo klinikoje [dabar taip elgiasi].
– Jie nesutiko su jūsų sprendimu?
– Mano tėtis atvažiavo į Donbasą darbo vizito su užsienio delegacija ir užsuko pas mane. Jis padovanojo man gėlių ir pasakė: „Eime, grįžkime į Kyjivą.“ Mačiau, kad jis vis dar nesuprato mano sprendimo.
Jam taip pat prireikė laiko patikėti, kad Donbaso miestuose, tokiuose kaip Slovjanskas ir Kramatorskas, yra gyvybė, jis manė, kad juose tik sugriauti pastatai kaip Bachmute. Jis paklausė, ar galėtų man ką nors duoti, bet aš atsakiau, kad turiu viską – pas mus yra visko, įskaitant kavines, statybinių prekių parduotuves, degalines ir plovyklas, grožio salonus ir net masažo kabinetus.
– Ar keista matyti gyvybę taip arti fronto?
– Dabar esame požeminiame pastate – aplink nieko nėra, niekur negali nueiti, o kai išeini po penkių dienų pamainos, pamatai, kad už kelių kilometrų yra didelis prekybos centras, kuriame yra net produktų be laktozės ir šokolado diabetikams.
Negalima skirstyti gyvenimo taip, kad viskas būtų blogai, kai esi čia, ir viskas gerai, kai esi kažkur kitur. Viskas gerai – šiandien esi gyva, tavo draugai ir broliai yra čia su tavimi, ir tu tiesiog gyveni savo gyvenimą.
– Ar dažnai pagalvojate apie mirtį?
– Mirtis nėra baisi. Jei bijote mirties, čia nėra ką veikti. Baisu, jei išgyventum su sunkia negalia. [...] Aš pasakiau sesei, ką daryti, jei manęs neliks – turiu pasiruošusi daiktus, kad, jei kas nors atsitiktų, juos būtų galima išsiųsti namo, ir viskas. Tu gali būti tarnyboje ir žūti, nes visada būna sklandančių bombų, jos gali pataikyti į tave, ir viskas.
– Tikriausiai čia matote daug mirčių. Ar įmanoma prie to priprasti?
– Tai tapo normalu, nes čia nuolat atveža žmonių. Blogiausia, kai jie negali išvežti vaikinų iš kovos pozicijų – tai tikrai baisu, nes nesinori tiesiog kažkur supūti.
Ten, kai naktį išeini iš bunkerio, tvyro mirties kvapas. Ten [klaidžioja] daugybė sielų žmonių, kurių paprasčiausiai neišvežė. Arba jų nebuvo galima išvežti iš jų pozicijų, arba tai buvo tiesioginis smūgis ir iš jų tiesiog nieko neliko.
Pavyzdžiui, mūsų vaikinai vakar ėjo bandyti pasiimti žuvusio bendražygio, jis sudegė automobilyje, kai gavo tiesioginį smūgį. Jie sakė, kad vaikinas vis tiek turėtų grįžti namo pas savo šeimą, o mes turime tik vieną progą jį parsigabenti, nes ten yra daug dronų. Vakar vakare sėdėjau ir galvojau, ar jie grįš, ar ne, nes į evakuacijos komandą taip pat gali pataikyti dronai.
Taip pat yra daug dingusių žmonių, o tai yra blogiausia – tavo palaikai tiesiog kažkur guli, šunys juos ėda, valkioja kūno dalis. Nenorėčiau, kad man taip nutiktų, vis tiek norėčiau nedidelio kapo, kokios nors urnos ar dar ko nors.
– Kodėl nusprendėte prisijungti prie „Azovo“ brigados?
– Tai buvo tiesiog atsitiktinumas. Parašiau savo draugei, ir ji pasakė, kad „Azove“ šiuo metu jiems reikia gydytojo. Trumpai tariant, mes kažkaip pasirinkome vienas kitą kaip katinai. Kates ir žmones suveda likimas – iš milijardo žmonių katė pasirinks tave. Taip man nutiko ir su „Azovu“.
Brigada – uždaras ratas, į ją patekti nelengva. Man tai atrodė tokia stipri jėga, visi yra girdėję apie „Azovo“ brigadą, ją sudaro motyvuoti, drąsūs vaikinai. Ne brigada sukuria žmones, o žmonės sukuria brigadą.
