Neplanavau rašyti apie kalinius, pakviestus prisijungti prie Ukrainos kariuomenės mainais už bausmės sutrumpinimą, bet su vienu tokiu žmogumi ir jo artimaisiais teko netikėtai susipažinti. Vykdamas į Sumus, Charkive sustojau Šaltojo kalno mikrorajone prie parduotuvės, ketindamas kelionei nusipirkti vandens, džiovintų vaisių ir riešutų pakelį.
Dar nesustabdžius mašinos prie manęs mojuodama rankomis ėmė bėgti kitoje kelio pusėje automobilius stabdžiusi moteris. Pravėrusi duris ėmė maldauti, kad ją su sūnumi pavėžėčiau į už trijų kilometrų esančią autobusų stotį, nes prieš akis nuvažiavo tramvajus ir jie gali pavėluoti į labai svarbią kelionę.
Mums vykstant į stotį moteris paaiškino keliausianti iki karinio dalinio Kryvyj Rihe, kad įkalbintų vadą neskirti sūnui bausmės už tai, kad šis trumpam paspruko namo. „Jei iš dalinio pasitraukęs karys per tris paras savo noru grįžta atgal, jam bausmė už dezertyravimą netaikoma, nes fronte labai trūksta karių“, – paaiškino mama.
Pasakojimas suintrigavo, paklausiau sūnaus, kodėl dezertyravo. „Mama ir sesuo karo pradžioje pabėgo į Prancūziją, grįžo trumpam susitvarkyti dokumentų, tad pagalvojau, kad galiu daugiau jų nepamatyti, jei kas nutiks fronte. Kartu aplankiau tris savo vaikus ir žmoną, jai antros stadijos vėžys. Visus panorau apkabinti, nes nežinia, ar liksiu gyvas, mat mus planuoja siųsti į Pokrovską“, – atsakė vyriškis.
Po tokių žodžių sutrikau, nors noras gėdinti dėl dezertyravimo nedingo. Nusprendžiau išlipti iš mašinos ir lydėdamas iki autobuso pakalbėti išsamiau. Iki išvykimo dar buvo likę 20 minučių, mama su sūnumi nutarė parūkyti, ėmėme bičiuliškai kalbėtis, apsikeitėme telefono numeriais.
Sužinojau, kad kario vardas Saša, jam 37 metai, o mamai Margaritai – 59. Dvejais metais už Sašą vyresnė jo sesuo Oksana, kaip ir mama, yra teisininkė, iki karo abi dirbo prokuratūroje. Sutuoktinė Larisa yra vienmetė, trims vaikams yra 16, 10 ir 4 metai.
„Kai kalėjime pranešė, kad už lengvus prasižengimus nuteisti asmenys galės vykti į frontą, kelias naktis nemiegojau ir nusprendžiau, jog noriu, kad mane vaikai prisimintų ne kaip „zeką“, bet kaip tėvynės gynėją. Tai yra šansas pakeisti biografiją. Nežinau, kodėl, bet mano gyvenimas susiklostė blogai. Kartais galvoju, kad sugniužau po tėvų skyrybų, nenorėjau, kad šeima iširtų, pykau tiek ant tėvo, tiek ant mamos. Buvau paauglys, ėmiau praleidinėti pamokas, susidėjau su gatviniais, dauguma jų irgi buvo iš nedarnių šeimų“, – pasakojo Saša.
Sašos tėvas – advokatas, išvykęs gyventi į Rusijos šiaurę, sukūrė naują šeimą. Su mama dėl praleidinėjamų pamokų konfliktavęs vaikinas pabėgo gyventi pas tėvą, bet ten ėmė rietis su nauja jo žmona, vėl ėmė praleidinėti pamokas, naktinėti, tad tėvas išsiuntė jį atgal į Charkivą.
„Dirbau statybose, o vakarais su chebra gerdavom ir ieškodavom nuotykių. Buvau teisiamas už kvailiones – muštynes, chuliganizmą, smulkias vagystes. Kol buvau nepilnametis, kelis kartus pavyko išsisukti nuo kalėjimo, vėliau – nebe. Dabar sėdėjau jau trečią kartą, atbuvau dvejus metus ir tiek pat dar reikėjo. Sužinojusios, kad pasiprašiau siunčiamas į frontą, mama ir žmona pyko, sakė, geriau tūnok už grotų, nes neturiu karinio pasirengimo ir žūsiu“, – kalbėjo vyriškis.
Saša sakė susitaikęs su tuo, kad iš fronto gali grįžti neįgalus arba išvis pasilikti po žeme. Vis dėlto jis viliasi, kad taip nenutiks, o kariavimas leis pasikeisti, tapti visuomenėje gerbiamu žmogumi, nebebus gėda prieš mamą, žmoną, vaikus, gimines ir kaimynus, kad yra nevykėlis, kurio antrais namais tapo kalėjimas.
„Tėvo šaknys ir giminės Rusijoje, o mamos Ukrainoje. Aš buvau Rusijoje, mačiau, kad ten žymiai daugiau betvarkės ir skurdo, tikrai nenoriu, kad jie mus okupuotų, noriu gyventi laisvoje Ukrainoje. Kas benutiktų, žinosiu, jog vaikų akyse liksiu frontininku, kovotoju su šalies užpuolikais, ir jie nebesigėdys per pamoką pasakyti, kur yra tėtis“, – pasakė Saša ir nusisuko nusišluostyti ištryškusios ašaros.
Užklaustas, ar daug kameros draugų taip pasielgė, jis atsakė, jog iš dvylikos žmonių jie trys pasirašė sutartį. Norėjo dar keli, tačiau vienas neigiamai buvo įvertintas per medicininę komisiją, kitam neleista dėl įvykdyto sunkesnio nusikaltimo. Saša privalėjo kariniame komisariate pasirašyti standartinę sutartį dėl trejų metų tarnybos kariuomenėje, gavo skubų teismo leidimą atidėti įkalinimą ir buvo pervežtas į apmokymų poligoną.
Ten jau antrą mėnesį lanko ištvermės treniruotes, šaudymo pratybas, yra mokomas suteikti medicininę pagalbą bendražygiams. Vyriškis prasitarė, jog keli kaliniai dezertyravo ir negrįžo, už tai įkalinimo laikas jiems bus prailgintas penkeriais metais. Kadangi Saša pats grįžo per tris paras, vadas pabėgimą atleido, tačiau tam tikrą nuobaudą vis vien skyrė.
Kario mama jau grįžo Prancūzijon. Šnekantis telefonu moteris prisipažino, jog dėl sūnaus nuklydimų ji praliejo daug ašarų, kaltino save, kad kažką padarė ne taip jį auklėdama vaikystėje. „Tai, kad Saša nusprendė prisijungti prie tėvynės gynėjų, iš vienos pusės man patinka, pagaliau galiu juo didžiuotis, tačiau kartu ir prisibijau sūnaus netekti, ėmiau kas vakarą melstis už Sašą ir kuo greitesnę Ukrainos pergalę“, – sakė Margarita.
Užklaustas, ar pas juos yra kalinių ir ką jis galvoja apie jų kvietimą kariuomenėn, vienos brigados vadas sakė, kad pas juos kol kas nėra, tačiau idėjai leisti jiems tarnauti fronte jis pritaria. „Apie tai diskutuojama buvo nuo karo pradžios, nes dalis kalinių veržėsi į kovą ir rašė prašymus prezidentui, ministerijoms, parlamentui. Girdėjau, kad ypač į frontą veržėsi įkalinti kariškiai ir 2014 metais su rusais kovoję savanoriai, turintys didelę mūšių patirtį. Žinau, kad keli šimtai areštuotų, bet nenuteistų vyrų karo pradžioje buvo paleisti, jie visi apsivilko karines uniformas. Parlamentas įstatymiškai kalinių ėmimą armijon legalizavo tik šią gegužę“, – kalbėjo majoras.
Teisingumo ministras Denisas Maliuska paviešino, jog per pirmas dvi įstatymo galiojimo savaites prašymus priimti kariuomenėn parašė 4 564 kaliniai, iš viso šalies kalėjimuose tuomet sėdėjo 27 471 asmuo. Ministro pavaduotoja Elena Visockaja tada prasitarė, jog pageidaujančių vykti į frontą skaičius viršijo visas prognozes.
Vėliau paaiškėjo, jog nuteistieji prašymus priimti kariuomenėn aktyviai teikė du pirmus mėnesius, o vėliau pareiškimų žymiai sumažėjo. Per du mėnesius buvo gauta daugiau kaip 6 000 prašymų, tačiau kariniai komisariatai pasirašė sutartis tik su 3 611 nuteistaisiais. Pareiškimų buvo pateikta gerokai daugiau, tačiau didelė dalis buvo atmesta. Šiuo metu kariuomenėn jau yra priimta virš 4 000 nuteistųjų, 18 iš jų yra moterys.
Įstatymas draudžia kariuomenėn kviesti kalinius, teistus už terorizmą, nusikaltimus prieš nacionalinį saugumą, žmogžudystes, kėsinimąsi į teisėsaugos pareigūnus ar kariškius, seksualinius nusikaltimus, didelio masto korupciją. Negali būti priimti ir asmenys, sukėlę avariją, per kurią žuvo žmonės. Nekviečiami ir kaliniai, sergantys kai kuriomis užkrečiamomis ligomis.
Tarnybos sutartis pasirašoma trejiems metams, todėl nuteistieji turi būti ne vyresni kaip 57 metų, o iki bausmės atlikimo pabaigos turi būti likę ne daugiau kaip treji metai. Daugiausia mobilizuota buvo teistų už vagystes ir sukčiavimus, apiplėšimus, kūno sužalojimą, mašinų vagystes.
Su kaliniais sutartys yra pasirašomos tam tikra tvarka. Iš pradžių jie dalyvauja pirminėje atrankoje kalėjime, o tada į susitikimą su norinčiais patekti kariuomenėn yra kviečiami karinių dalinių atstovai. Šie apžiūri, šnekina kalinius ir atsirenka, kuriuos nori kviestis. Paskui nuteistieji pasitikrina sveikatą karinio komisariato medicinos komisijoje ir ten pat pasirašo trejų metų tarnybos sutartį. Galutinį leidimą prisijungti prie kariuomenės išduoda teismas, anuliavęs sprendimą bausmę atlikti įkalinimo įstaigoje.
Gavę teigiamą teismo sprendimą ir tapę kariais nuteistieji yra siunčiami į apmokymų poligoną ir tik po to patenka į konkrečią brigadą. Pagal įstatymą nuteistieji brigadose turi būti sutelkti atskirame padalinyje, tačiau kai kurios brigados atsisakė vykdyti šį reikalavimą ir juos išsklaidė po kelis į atskirus padalinius. Toks sprendimas yra teisinamas noru padėti nuteistiesiems greičiau išsižadėti kalėjimo įpročių ir pritapti prie kitų karių.
Primenama, jog nuteistieji kariuomenei talkina net įkalinimo įstaigose. Kai kurių kalėjimų darbiniuose cechuose yra daroma kariuomenei reikalinga įranga. Be to, nuteistieji yra vežami į įmones, kurios gamina tam tikrus reikmenis frontui. Pavyzdžiui, lieja tankų važiavimą blokuojančius cementinius drakono dantis.
Ministras D. Maliuska pareiškė, jog iš viso į kariuomenę gali būti priimta 10 000 kalinių. Žurnalistų kalbinti sutartis su kariuomene pasirašę nuteistieji tokį apsisprendimą dažniausiai motyvuoja noru pakeisti savo biografiją į pozityvią ir padėti tėvynei kovoti su priešu.
