„Liepė klauptis ant kelių ir išsižioti, tada į burną įkišo pistoletą ir perspėjo – jei nevykdysiu visų jo norų, nušaus. Vėliau pasakė, kad gyva iš to kabineto neišeisiu, smaugė diržu, mušė, pjaustė veidą, kaklą, sakė, kad paryčiais sukapos į gabalus. Buvau įsitikinusi, kad tai paskutinės gyvenimo akimirkos, kad kuriuo nors momentu perrėš gerklę ir nebepamatysiu daugiau savo dukrelės“, – tyliu balsu pasakojo Julia.
Su šia mergina susitikti vykau iš Charkivo į Lenkijos sostinę Varšuvą, į kurią ji atvažiavo iš kito kaimyninės šalies miesto, kur jau antrus metus gyvena su 7 metų dukrele Alina. Du pusdienius trise vaikščiojome po senamiestį, valgėme ledus, ilsėjomės kavinėje, vakarieniavome, tačiau suplanuoto interviu LRT taip ir nepavyko įrašyti.
Mat kai išsitraukęs mikrofoną paprašiau glaustai atkartoti viską, ką po trupinėlį pasakojo dvi dienas, po kelių ištartų sakinių Julios balsą nuslopino ašaros. Mergina pašoko nuo kėdės ir sušvokštusi „nebenoriu to prisiminti“ nubėgo į savo viešbučio kambarį, o aš pažadėjau, kad daugiau mikrofono neišsitrauksiu.
Stotyje atsisveikinome bičiuliškai, kas kiek laiko susirašome. Į gimtąjį 3 tūkst. gyventojų kaimą Ukrainoje Julia grįžti neketina, juolab kad ir mama su jauniausia paaugle dukra bei sūnumi nenori ten vykti, apsigyveno Charkive. Vyriausias iš penkių vaikų brolis Aleksejus kovoja fronte, o vidurinioji sesuo Nina, neseniai su vyru susilaukusi pirmagimio, gyvena kitame kaime.
„Kažkas sumaišė nėščią Niną su manimi ir kaime pasklido gandai, kad pastojau nuo to rusų kario, stebėjosi, kad nesidarau aborto. Jei ten grįžčiau, neturėčiau normalaus gyvenimo dėl apkalbų, todėl retkarčiais palaikau ryšį tik su viena pažįstama“, – kalbėjo Julia.
Praėjus dviem savaitėms po lemtingos nakties, ši mergina išvyko iš Ukrainos į Lenkiją. Ten ilgai neužsibuvo ir kartu su dukra bei drauge nuvyko prieglobsčio prašytis į Nyderlandus. Tačiau ten nesijautė gerai, nes dėl persekiojančių košmariškų prisiminimų nemiegojo naktimis ir jautėsi visiškai svetima, nes nemokėjo kalbos.
Grįžo atgal į Lenkiją, kur ją ir dar kelias ukrainietes priglaudė vieno nedidelio viešbučio savininkė, atvykėles ir įdarbinusi. Iškankinta kelis mėnesius besitęsiančių nemigo naktų dėl prieš akis atgyjančių kankinimo košmarų Julia paskambino Kyjivo psichologei, kurios telefoną buvo gavusi iš savanorių.
„Su ja nuotoliniu būdu bendravome visus metus, kartą per savaitę. Tai labai pagelbėjo, košmarai nuslopo. Į lenkų psichologus nesikreipiau, nes vėl reikėtų viską iš naujo gvildenti, o aš noriu tai pamiršti“, – tvirtino moteris.
Nuvykęs į gimtąjį merginos kaimą sužinojau, kad mokykloje mėgstamiausia Julios pamoka buvo fizinis lavinimas – liekna ir aukšta mergina buvo sportiška. Namuose gyveno kukliai, nes mama su penkių vaikų tėvais išsiskyrė, anksti pasiligojo ir tapo neįgali.
Baigusi mokyklą Julia dirbo kavinėje, būdama 25 metų ištekėjo už vaikino iš kito kaimo. Po kelerių metų išsiskyrė ir grįžo gyventi pas mamą. „Tai buvo paprasta, kukli ir rimta mergina, neteko girdėti, kad gertų ar lengvabūdiškai elgtųsį“, – taip Julią apibūdino fizinio lavinimo mokytojas Aleksandras P., o jo žodžius atkartojo kaimynė Vera K.
„Aš Julios gerai nepažinojau, labiau įsimenu mokinius lyderius, be to, ji mokslus buvo baigusi prieš dešimtmetį“, – pasakojo ūkvedys Sergejus Z., lemtingą naktį įleidęs į rūsį duris spardyti ėmusį rusų kareivį.
„Buvo vidurnaktis, tačiau tą naktį labai griaudėjo sprogimai, todėl buvau atsibudusi, kai išgirdau, kad kažkas tranko į duris. Pagalvojau, kad bomba pataikė į kurį nors gretimą namą, ir kaimynai atbėgo kviesti gesinti gaisro. Širdis netrukus tačiau ėmė daužytis, nes išgirdau, kaip įsibrovėlis ėmė grasinti nušauti sargą ir liepė rodyti, kur visi slepiamės“, – pasakojo Julia.
Į mokyklos rūsį jau pirmą karo dieną susigrūdo šimtas žmonių, tačiau tą naktį nakvojo perpus mažiau, nes kiti jau buvo pabėgę iš kaimo. „Dienomis, jei aprimdavo sprogimai, grįždavome namo pasigaminti maisto, sušilti. Kai po dviejų savaičių dingo dujos bei šildymas ir žmonės iš kaimo ėmė bėgti, mamai pareiškiau, kad eisiu pėsčiomis į Charkivą, nes ėmė persekioti nuojauta, kad nutiks kažkas baisaus“, – pasakojimą tęsė Julia.
Mama maldavo pasilikti, gąsdino, kad žus eidama per mūšio lauką. Julia ketino mamos prašymo nepaisyti, tačiau išėjusi į lauką persigalvojo. Mat tą rytą spaudė trylikos laipsnių šaltis, ir pabijojo, kad susirgs neseniai pagijusi dukrelė, todėl išvykimą atidėjo kitai dienai. Negalėjo žinoti, kad tą naktį atsibels sadistas, po kurio siautėjimo kitą rytą iš rūsio išsilakstys visi jame buvę žmonės.
„Kartu su sargu pasirodė veido kaukę dėvintis rusų kareivis, kuris rūsyje šovė kelis kartus į lubas ir pareikalavo į priekį išeiti visus mokytojus. Sargui pasakius, kad jų nėra, įsakė visiems klauptis ant kelių, ir pagrasino, kad nepaklusnius sušaudys“, – košmaro pradžią prisiminė Julia.
Rusas su žibintu rankoje apžiūrinėjo visus klūpinčius, kartas nuo karto atsigręždamas į Julią. „Aš iš karto supratau, kad toks jo žvilgsnis nereiškia nieko gero. Rūsyje dauguma žmonių buvo pensininkai, o Julia visada atrodė jaunesnė, nei yra iš tikrųjų, todėl ėmiau melstis, kad jis jos neliestų“, – prisiminė merginos mama.
„Kad jis į mane spokso, iš pradžių nepastebėjau, todėl nustebau, kai priėjęs pasakė – padėk vaiką ir eik su manimi. Pasakiau, neisiu, nes dukrelė ims verkti. Tada jis liepė prieiti šalia stovėjusiam broliui, nes pagalvojo, kad tai mano sutuoktinis. Įdavė broliui į ranką pistoletą ir sako – jei nori, gali mane nušauti. Broliui atsisakius šauti liepė jam eiti kartu ir sušuko, kad išeina parnešti mums maisto“, – pasakojo Julia.
Vyriškiams išėjus į gatvę netrukus pasigirdo keli šūviai. Julios mama pagalvojo, kad rusas nušovė sūnų, ir pravirko, o dukra ją ramino, nors pati irgi to baiminosi. Vėliau paaiškėjo, kad rusas šaudė į prekybinio kiosko spyną, tačiau išplėšęs duris kioske maisto nerado.
Grįžusiam į rūsį okupantui sargas pasakė, kad turi ne tik sumuštinių ir arbatos, bet ir paslėptą butelį degtinės. Rusas pralinksmėjo, valgė ir gėrė degtinę, o paskui susileido į veną kažkokio tirpalo, tikriausiai, narkotikų. Pasistiprinęs staiga pašoko ir atstatęs pistoletą nuėjo prie Julios, liepė jai keltis ir eiti iš paskos. Nusivedė į viršutinį, trečią, mokyklos aukštą, į 18 kabinetą, kuriame nuo bombų skeveldrų išdužę langai buvo apkalti vien polietilenine plėvele.
„Liepė nusirengti, o kai paprieštaravau, kad šalta, pasakė, kad skaičiuoja iki dešimties, o tada šaus. Liepė klauptis ant kelių, sakė, jei dar nori pamatyti dukrą, stenkis iš visų jėgų. Kai neįtikau, smaugė diržu, peiliu raižė veidą, kaklą, šaudė į lubas. Vėliau suleido kažkokio skysčio, sakė, tam, kad nejausčiau skausmo, kai pjaustys į gabalus. Buvau ties išprotėjimo riba, maniau, kad tai paskutinės gyvenimo minutės“, – kalbėjo mergina.
Tos nakties įvykių Julia nepasakojo vientisai, o kas kiek laiko po kelis sakinius, ir žvalgėsi, kad negirdėtų dukrelė. „Ji girdėjo, kai telefonu pasakojau tardytojui, bet nenoriu, kad įsimintų. Kai susitaikiau su mintimi, kad mirties neišvengsiu, paklausiau, kodėl taip elgiasi. Pasakė, kad patinka jausti galią, patinka kankinti. Sakė, kad yra iš šiaurės, bet buvo europietiškų bruožų, turėjo išsitatuiravęs skaičių 48, nes tai esą Rusijoje populiaraus reperio simbolis. Kai pasisakė, kad jam 21 metai ir vadinasi Volodia, paklausiau, ar žino, kad man 31. Pasakė, kad iš brolio sužinojo, o mane išsirinko todėl, kad primenu jo pirma meilę, tada peiliu nupjovė plaukus, nes ta klasiokė nešiojo trumpus“, – pasakojo Julia.
Ryte šeštą valandą rusas savo aukai netikėtai pareiškė, kad jei sugebės suveikti cigarečių, paliks gyvą, ir abu nusileido į rūsį. Gavęs iš žmonių cigarečių okupantas kažkam paskambino, išėjo į gatvę, įsėdo į privažiavusią mašiną ir nurūko.
„Negalėjau patikėti, kad viskas baigėsi ir likau gyva. Bijojau, kad grįš, todėl nusprendžiau kuo skubiau nešdintis iš kaimo. Trumpam grįžom į butą, pasikeičiau kruvinus drabužius, į rogutes įsodinau Aliną ir visa šeima patraukėme Charkivo link“, – kalbėjo sadisto auka.
Pakeliui pateko į baisų apšaudymą, ukrainiečiai kariai juos suguldė į griovį, o vėliau tris valandas išlaikė bunkeryje sienoms drebant nuo sprogimų. Kareiviams mašina nuvežus iki miesto pakraščio savanoriai pagalbininkai apgyvendino daugiaaukščio namo rūsyje kartu su kitais pabėgėliais. Tardytojas Juliai pasakė, kad prievartautoją greičiausiai nukovė ukrainiečiai, nes išlaisvinant kaimą žuvo daug okupantų. Atsiuntė krūvą negyvų rusų kareivių nuotraukų, bet mergina savo kankintojo neatpažino.
„Manau, mane išgelbėjo Dievas, nors nebuvau religinga. Esu girdėjusi pasakymą, kad viskas, kas mums nutinka, nutinka ne šiaip sau, o yra pamoka. Galbūt taip ir yra, tačiau vis dar nesuvokiu, kokia paskirtis šios pamokos ir kodėl ji nutiko man“, – pasakė Julia ir paėmusi į glėbį dukrelę įlipo į traukinį.
Psichologinė pagalba
Svetainėje pateikiama informacija yra trumpa, atsižvelgiant į konkrečius kiekvienos tikslinės grupės poreikius
Nemokamos savitarpio pagalbos grupės įvairiuose miestuose
Mūsų savanoriai psichologai, psichoterapeutai šešias dienas per savaitę budėjimų metu teikia skubią psichologinę pagalbą sudėtingas gyvenimo situacijas išgyvenantiems žmonėms
Prireikus pagalbos, jaučiant poreikį būti išklausytam, ar tiesiog norint susirasti bendramintį nuolatiniam bendravimui telefonu, nedvejodami skambinkite nemokamu telefonu
