Judėjimo už Sibiro nepriklausomybę atstovas Stanislavas Suslovas mano, kad Rusijos, kurią jis vadina ne iki galo subyrėjusia Sovietų Sąjunga (SSRS), skilimas yra neišvengiamas. Tačiau, jo nuomone, Rusijos padalijimas turi būti vykdomas civilizuotai. „Mūsų pagrindinis tikslas yra gera kaimynystė, pagarba visoms šioje didžiulėje teritorijoje gyvenančioms tautoms, kaip matome Europoje“, – interviu LRT.lt sakė S. Suslovas.
Tekstą galite skaityti ir rusų kalba.
Neseniai Vilniuje surengtas Laisvųjų Postrusijos valstybių forumas, kurio dalyviai siekia suskaldyti Rusiją į kelias nepriklausomas valstybes.
Jame dalyvavo ir šiuo metu Serbijoje gyvenantis sibirietis S. Suslovas, kuris mano, kad Sibiras turi būti nepriklausomas, kad Maskva turėtų nustoti iš jo siurbti išteklius ir siųsti jo gyventojus kariauti Ukrainoje.
„Apie 10 proc. suaugusių vyrų jau išsiųsta į skerdyklą, daugiausia iš Altajaus krašto ir Tuvos Respublikos. Kas tai yra? Iš esmės tai – genocidas. Tai reiškia, kad Maskva, Maskvos chunta, pasirinko tuos regionus ir tautas, kurių jiems negaila“, – interviu LRT.lt sakė S. Suslovas.
– Dalyvavote Vilniuje vykusiame forume, kurio pavadinime yra žodis „Postrusija“. Ką jums asmeniškai reiškia šis žodis?
– Taip, forumo pavadinime yra žodis „Postrusija“, nes po Rusijos žlugimo, kuris yra neišvengiamas, šioje teritorijoje turi susikurti nepriklausomos valstybės. Sunku pasakyti, kiek jų bus, bet šis procesas neišvengiamai įvyks panašiai, kaip žlugus SSRS.
Kaip buvo pažymėta mūsų forume, šiuolaikinė vadinamoji Rusijos Federacija net nėra Rusijos Federacija, o iš tikrųjų SSRS, kuri 1991 m. ne iki galo subyrėjo. Todėl tai, ką dabar matome, kas kyla iš šios teritorijos, yra bandymas atkurti, grįžti į sovietinę praeitį.
Tačiau pasaulis keičiasi, dabar ne 17, ne 18 ir net ne 19 amžius, žmonės bendrauja kitaip. O vadinamoji Putino chunta ir toliau gyvena pagal savo įsitikinimus, pagal savo mentalitetą, kaip 19 a. pabaigoje. Ir jie tempia paskui save visą šalį, visą didžiulę teritoriją.
Kadangi SSRS nesubyrėjo, šis procesas, žinoma, vienur bus skausmingas, kitur – ne, bet jis neišvengiamas. Agresija prieš Ukrainą, kurią inicijavo Putino chunta, iš tikrųjų pradėjo neišvengiamo skilimo procesą. Manau, netolimoje ateityje tai supras daug daugiau pasaulio politikų. Jie jau pradeda tai suvokti, ir labai gerai, kad jie pradeda tai suvokti. Mūsų forumas to ir siekia.
– Sakote, kad SSRS žlugimo procesas nesibaigė 10-ajame dešimtmetyje. Bet jei tuo metu, tarkime, Borisas Jelcinas nebūtų paskyręs Vladimiro Putino savo įpėdiniu, o būtų pasirinkęs Borisą Nemcovą arba nebūtų pasirinkęs nieko ir būtų vykę įprasti rinkimai, kaip visose demokratinėse valstybėse, ar būtų buvę galima kaip nors pakreipti šį procesą?
– Sunku pasakyti. Galime tik spėlioti apie praeitį ar ateitį. Svarbiausia, man regis, remiantis praeities klaidomis bandyti net ne nuspėti, o kaip nors užprogramuoti ateitį, kurią galime kurti. <...> Rytų išmintis byloja, kad jei kažkas atsitinka vieną kartą, tai gali niekada nepasikartoti, bet jei atsitinka du kartus, atsitiks ir trečią. Jei nuostabios ateities Rusijos formavimo procesas nepavyko 1917-aisiais, nepavyko 1991-aisiais, vadinasi, jis niekada nepavyks.
– Pakalbėkime apie jūsų regioną – Sibirą. Teigiate, kad pasisakote ne už suskaldymą, o už civilizuotą Rusijos padalijimą ir net už savotiškų Jungtinių Sibiro Valstijų sukūrimą.
– Sibiras yra didžiulis regionas. Galima sakyti, kad Sibiras – tai teritorija nuo Uralo iki Dežniovo kyšulio. Kartu jis yra daugiatautis, nes jame gyvena ne tik, tarkime, europietiškos išvaizdos žmonės. Sibiras – tai teritorija, į kurią caro laikais ir vėliau, sovietmečiu, buvo ištremta daug tautų. Kaip puikiai žinote, ten buvo ištremta ir daug žmonių iš Lietuvos.
– Beje, forumas Vilniuje vyko Gedulo ir vilties dieną, kai šalyje prisimenami tremtiniai.
– Taip, po forumo susitikome su kolega Andriumi Almaniu ir matėme, kad prie memorialo vyko atminimo vakaras, per kurį buvo skaitomos KGB teroro aukų pavardės. Priėjo žmogus, kuris atpažino Andrių, ir paaiškėjo, kad jis yra mūsų tautietis, gimęs Krasnojarske... Daug lietuvių sovietmečiu buvo ištremta į Sibirą, kai kurie žuvo, kai kurie išgyveno, kai kurie vėliau, laimei, grįžo į Lietuvą.
Taigi Sibiro teritorijoje gyvena įvairių tautybių žmonės, ne tik vietiniai gyventojai, bet ir kitų tautybių atstovai – daug ukrainiečių, lenkų. Žinoma, yra ir lietuvių, latvių, estų. Taip pat daug rusų iš kitų teritorijų, iš centrinės dalies. Apskritai tai – labai daugiatautis regionas.
Ir, žinoma, visoje šioje didžiulėje teritorijoje Buriatija reikalaus nepriklausomybės, reikalaus jos ir Sacha, Altajaus kraštas, Tuva ir t. t. Natūralu, kad visi norės tam tikros nepriklausomybės.
2012 m., kai jau buvau išvykęs iš Sibiro, vienas žmogus Novosibirske suorganizavo ir oficialiai įregistravo Sibiro valstybinę sąjungą. Tačiau jis laikėsi kitokios pozicijos. Jo nuomone, regione turėtų dominuoti rusai (jis tai atvirai sako), nes Sibiro teritorijoje gyvenančios tautos visus išduos ir pereis Kinijos valdžion.
O mūsų pozicija kardinaliai priešinga. Mūsų komitetas visiškai tam nepritaria, nes kiekviena tauta pati turi nusistatyti poziciją, politiką. Tikiuosi, kad visi laikysis protingos ir civilizuotos, proeuropietiškos orientacijos.
O po to galėsime kalbėti apie tai, ar bus kuriamos valstijos, konfederacijos, ar dar kas nors. Galbūt kai kurios tautos norės tame dalyvauti, o kai kurios ne. Bet kuriuo atveju mūsų pagrindinis tikslas – gera kaimynystė ir pagarba visoms šioje didžiulėje teritorijoje gyvenančioms tautoms, kaip matome Europoje.
Šiuo metu gyvenu Serbijoje, Voivodinos provincijoje, kur yra keturios valstybinės kalbos, užrašai yra keturiomis kalbomis. Visa tai iš anksto nustatyta įstatymu. Tai geras pavyzdys, kaip sukurti daugiatautę federaciją ar valstybę. Nesvarbu, kaip ji atrodys, bet manau, kad tai galėtų būti demokratinės visuomenės pavyzdys.
– Kaip vertinate dabartinę situaciją Sibire? Nepriklausomi sociologai ten atliko apklausas, ir jų respondentai sako, kad centras tiesiog pamiršo regionus, jie niekam nerūpi, valdžia suinteresuota tik išsiurbti išteklius. Apskritai Sibiras laikomas tokia turtinga periferija – nafta, dujos, auksas, deimantai. Kokių planų V. Putinas turi jūsų regionui?
– Manau, valdžios institucijos vienodai vertina visus regionus, esančius už pirmojo ar antrojo Maskvos transporto žiedo ribų. Jie yra tiesiog pajamų šaltinis.
Beje, dabar visi tiek daug kalba apie išteklius. Tačiau ištekliai yra vystymosi akligatvis. Ištekliai ekonomikoje, galutiniame produkte turėtų sudaryti 5–15 proc. Svarbu technologijos. Mums reikia pritraukti investicijų. Kad tai padarytume, turime sukurti palankų investicinį klimatą, vystyti savo technologijas ir mokslą. Šiuo požiūriu ypač perspektyvus yra Sibiras, kai kurie regionai, pavyzdžiui, Novosibirskas arba Tomskas.
Šiandien Rusija yra vien ištekliais besiremianti šalis, taip pasinėrusi į išteklių pardavimo strategiją, kad apleidžia net pagrindų pagrindą – žemės ūkį. Pavyzdžiui, iki 85 proc. vištienos ir kiaušinių perkama užsienyje. Nes Rusija apskritai nepajėgi užsiauginti tokio kiekio naminių paukščių. Nors tai yra pigiausias maistas pagrindiniams gyventojų sluoksniams.
Be to, Maskva į karą nukreipia žmogiškuosius išteklius. Apie 10 proc. suaugusių vyrų jau išsiųsta į skerdyklą, daugiausia iš Altajaus krašto ir Tuvos Respublikos. Kas tai yra? Iš esmės tai – genocidas. Tai reiškia, kad Maskva, Maskvos chunta, pasirinko tuos regionus ir tautas, kurių jiems negaila. Jie juos pasirenka ir siunčia į karą.
Be to, šiuolaikinėje iki galo nesugriuvusioje SSRS egzistuoja įdomus paradoksas. Tarkime, Antrojo pasaulinio karo metais viskas rėmėsi propaganda, nepriklausomybės nuo fašizmo idėja, o dabar propaganda tampa dar agresyvesnė.
Pergalės isterija kasmet vis stiprėja. Ir apskritai, kaip kalbėjo ir mano kolegos forume, ne tik rusai, bet ir kitų tautų atstovai patenka į propagandos pinkles. Be to, buvo pridėtas ir materialinis aspektas. Prašom, galite pasiųsti savo sūnų ar vyrą į karą, jis ten bus utilizuotas, o jūs gausite pinigų ir nusipirksite automobilį ar dar ką nors, kam užteks gautos išmokos.
Beje, naujausi statistiniai duomenys rodo, kad ten labai pastebimai išaugo rusiškų automobilių pardavimas. Štai, prašom. Noriu pasakyti, kad tai velniška sistema, net nežinau, kaip ją pavadinti, net ne „skaldyk ir valdyk“, dar blogiau.
Problema ta, kad gyventojai, žinoma, patiria katastrofišką propagandos spaudimą – tai be galo karinga propaganda, kuri labai stipriai plauna žmonėms smegenis.
– Sibiro gyventojai juk gąsdinami ir Kinija, kuri ateis ir viską pasidalys su Vakarais, tiesa?
– Prieš kelerius metus, dar prieš karą, buvau Maskvoje pas pažįstamus. Stengėmės neliesti politikos temų, bet atsitiktinai kalba pasisuko į tą pusę. Trumpai tariant, vos likau gyvas. Kalbėjomės apie išteklius. Žmonės galvoja, kad juos visą laiką kas nors taikosi užpulti.
Nors Rusija, jei žvelgtume į pasaulio statistiką, nėra kažkoks unikalus išteklių šaltinis. Išteklių yra visur, visose pasaulio šalyse. Rusijoje nėra nieko unikalaus, ko nebūtų galima rasti kitur. Tačiau propaganda jau dešimtmečius visiems kartoja, kad mes esame tokie turtingi, turime tokių išteklių ir turime visa tai saugoti, nes visi gviešiasi iš mūsų tai atimti.
Antras dalykas, kurį propaganda labai seniai naudoja, yra tai, kad mūsų seneliai kentėjo, gynė savo tėvynę nuo fašizmo. Jie tiek daug kentėjo, kad ir mes turėtume būti pasiryžę kentėti tiek pat, jei ne daugiau. Nes, matote, dabar gyvename gerai, savaime suprantama, kad žmonės gyvena geriau nei anksčiau.
Žmonės gąsdinami, kad ateis tie ar anie, viską iš jų atims, apiplėš ir pan., bet iš tikrųjų jie pamažu apiplėšinėja patys save. Tai reiškia, kad sekdami šias pasakas jie ir toliau vagia, toliau naudoja žmones kaip išteklius ir kaip patrankų mėsą. Be to, primetama visiška rusifikacija. Pavyzdžiui, susukamas klipas, kuriame šoka visi – rusai, altajiečiai, tuviai ir pan.
– Kitaip tariant, sovietinio pobūdžio tautų draugystė?
– George`as Bushas yra pasakęs, kad Amerika – vienintelė šalis, kurioje bet kurios tautybės žmogus gali jaustis amerikiečiu. O Rusijoje gal ir norėta sukurti ką nors panašaus, bet išeina kitaip.
Nepaisant tokio pobūdžio klipų, jei į Maskvą atvyksta buriatas ar tuvis, jį užkankina policijos patruliai. Jie nuolat tikrina jo dokumentus ir apskritai elgiasi su juo kaip su kokiu svetimšaliu. Ne kaip su kitais žmonėmis, savo šalies piliečiais. Ką mums tai sako? Tai rodo, kad centro požiūris į regionus yra metropolijos požiūris į koloniją. <...>
Kinija į Rusiją žiūri kaip į šuniuką, kuriam numeti kelis kaulelius, kad jis būtų laimingas, paglostai galvelę, o šuniukas tempia paskui save vežimą aukso. Gal net kartais jį pašeri. Tačiau iš tikrųjų Kinija iš Rusijos nieko neperka – beveik viską, ko jai reikia, ji pasiima už dyką.
Greičiausiai ji nori palaukti, kol Rusija visiškai nusilps, o tada tyliai ateis, galbūt net ne kariniu, o kokiu nors kitu būdu.
Prieš 12 metų, kai išvykau iš Rusijos, mano pažįstami dažnai keliaudavo į Tolimuosius Rytus ir kartą grįžo labai sukrėsti. Jie buvo šokiruoti pamatę, kokie didžiuliai ten kinų anklavai ir kaip gerai jie ten jaučiasi. Nes, pavyzdžiui, rusės moterys ten mielai teka už kinų vyrų, nes kinai negeria, kinai dirba, su kinais galima važiuoti į Kiniją ir pan.
– O kokios šiandien Sibiro gyventojų nuotaikos? Juk jie visada troško laisvės, pavyzdžiui, ten nebuvo baudžiavos, visada vyravo gana stiprios protesto nuotaikos. Tačiau viename interviu sakėte, kad dabar žmonės bijo.
– Kai kas bijo, o kai kas pasidavė propagandos spaudimui, nes bet kuriam normaliam žmogui sunku tai atlaikyti. Čia galima prisiminti brolius Strugackius ir jų „Gyvenamąją salą“. Natūralu, kad kai kurie pasiduoda propagandos spaudimui, kai kurie bijo reikšti savo nuomonę. Negaliu tiksliai pasakyti, koks procentas, pavyzdžiui, besąlygiškai palaiko imperinės Maskvos politiką. O daugybė žmonių tiesiog tyli, gyvena savo gyvenimą laukdami, kol kas nors pasikeis.
– O ką galėtumėte pasakyti apie akademinę inteligentiją? Kalbėjote apie Novosibirsko ir Tomsko mokslininkų miestelius. Ar yra duomenų, kaip jie reaguoja į tai, kas vyksta, ir ar reaguoja? O gal jie priversti pasitraukti į tam tikrą vidinę tremtį?
– Žinoma, net ir tarp jų yra režimą remiančių žmonių. Sakau jums – propaganda ten tiesiog beprotiška. Beprotiška propaganda, paremta pergalės isterija, pasakojanti žmonėms, kad jie turi kentėti, kad aplink vien priešai, kad jie atims išteklius ir net kad ateis NATO kariai. Panašiai kaip tada, kai atėjo vokiečiai ir kai kurie žmonės džiaugsmingai bėgo jų pasitikti, o kai kurie – ne. Visiškai beprotiškos analogijos.
Kartą bendravau su klasės draugais grupėje ir kai jie pamatė Ukrainos vėliavą mano avatare, kad prasidėjo! Mane tiesiog pribloškė tamsos gylis, į kurį jie visi puolė, žinoma, tai nebuvo visa klasė, bet vis dėlto.
Todėl sakau, kad, viena vertus, mums visur trūksta kontrpropagandos. Kita vertus, žinoma, po neišvengiamos Ukrainos pergalės ateis tam tikras suvokimas.
Turi įvykti sąmonės persivertimas. Jis neišvengiamai įvyks. Nes, vėlgi, yra du keliai. Galbūt įvyks sąmonės persivertimas, o galbūt įvyks visiškas užsidarymas ir prasidės vidinis teroras, kuris šalį kuriam laikui gali vėl panardinti į sovietmečio tamsą.
– Ar jūsų idėjos palaikomos Europoje?
– Daugelis europiečių, net politikų, nesuvokia pavojaus, kuris šiandien kyla iš vadinamosios Rusijos Federacijos teritorijos. Nes jie nesupranta, kad tai visiškai kitoks mentalitetas. Jie yra kultūringi, turtingi žmonės ir jie paprasčiausiai net neįsivaizduoja, kad gali būti visiškai kitaip. Ir aš gyvenau tokioje aplinkoje, suprantu, kuo tai šiandien gali būti pavojinga Europai. <...>
Provokacijos Baltijos jūroje leidžia manyti, kad Rusija gali užpulti ir Baltijos valstybes, ir bet kurias kitas šalis. Niekam nebus lengva, nes matome, kaip elgiasi Rusija. Europa naudoja tikslius ginklus, pavyzdžiui, specialiai smogia tik į karinius taikinius. Ką daro Rusija? Rusija visada, jau dešimtmečius, o gal net ir šimtmečius, prieš pradėdama puolimą pirmiausia viską sunaikina. Tai – kiliminis bombardavimas, kiliminis apšaudymas, visiškas sunaikinimas.
Kam bus lengva, jei, pavyzdžiui, neduok Dieve, jie užpuls ir sunaikins pusę teritorijos, o gyventojai turės bėgti? Taip, jie susilpnės, bet kokia didžiulė žala būtų padaryta Europos šalims.
