Pernai Rusija pareiškė stabdanti dalyvavimą branduolinę ginkluotę ribojančioje sutartyje „New START“ su JAV. Kinija reikšmingai plečia savo arsenalą ir prognozuojama, kad per dešimtmetį sukaups tiek branduolinių galvučių, kiek jų turi JAV ir Rusija. Visgi šalys, įskaitant Kiniją ir Rusiją, turėtų būti suinteresuotos užkirsti kelią branduolinių ginklų plitimui, išskirtiniame interviu portalui LRT.lt sakė JAV ekspertas Williamas Alberque.
„Ne, Europos branduolinių atgrasymo priemonių nėra. JAV, Jungtinė Karalystė ir Prancūzija turi bendradarbiauti per NATO, kad apgintų Europą bei Šiaurės Ameriką ir užtikrintų taiką“, – sakė W. Alberque, paklaustas, ar Europos branduolinis atgrasymas veiktų be JAV.
Jo teigimu, Prancūzija nėra pasiruošusi suteikti branduolinio skėčio visai Europai, o Jungtinės Karalystės turimas arsenalas yra per mažas Rusijai atgrasyti. Tad jei JAV pasitrauktų iš NATO, Senajam žemynui kiltų rimtų saugumo problemų.
W. Alberque yra buvęs NATO Ginklų kontrolės, nusiginklavimo ir masinio naikinimo ginklų neplatinimo centro (ACDC) direktorius.
– Daug metų dirbate branduolinių ginklų neplatinimo (angl. nuclear non-proliferation) srityje. Tačiau šiuo metu kai kurios šalys stabdo dalyvavimą branduolinėse sutartyse ir didina savo branduolines atsargas. Ar branduolinių ginklų neplatinimo sąvoka vis dar gyva ir aktuali?
– Manau, kad ši koncepcija vis dar gyva. Jungtinėms Valstijoms ir daugeliui Vakarų šalių tebėra labai svarbu, kad ateityje branduolinių ginklų siektų kuo mažiau šalių. Tai vadiname horizontaliuoju platinimu. Branduolinių ginklų turėtų turėti mažiau šalių, o ne daugiau. Pavyzdžiui, Iranas neturėtų turėti branduolinių ginklų.
Vertikalusis platinimas vyksta šalies viduje, pavyzdžiui, Rusijoje. Norėčiau, kad jie negamintų daugiau branduolinių ginklų, bet esu tikras, kad jie vis tiek tai darys. Beveik nieko negalime padaryti su šalimi, kuri turi branduolinių ginklų ir nori jų pasigaminti daugiau. Tačiau galime kai ką padaryti su šalimi, kuri neturi branduolinių ginklų ir nori jų pasigaminti.
JAV nuo pat šeštojo dešimtmečio darė viską, kad neleistų kitoms šalims įgyti branduolinių ginklų. Dar prezidentas Dwightas Eisenhoweris turėjo idėją „atomai už taiką“, kai šalims, norinčioms siekti branduolinės energijos, mes suteikdavome priemones kurti branduolinius reaktorius be kelio į bombą. Deja, tai ne visada pasiteisindavo.
Kai prezidentas J. F. Kenedis pradėjo eiti pareigas, tai buvo jo kadencijos šerdis. Iškart po Kubos raketų krizės jis pasakė kalbą ir pareiškė: „Nenoriu, kad būsimam Amerikos prezidentui tektų spręsti kitą Kubos raketų krizę, kurioje dalyvautų ne dvi, o 20 branduolinių valstybių.“
Viena iš JAV sukurtų strategijų buvo branduolinis skėtis, žadant ginti kitas šalis. Prezidentas 1962 m. pasakė šią kalbą todėl, kad CŽA jį informavo apie tai, kiek šalių tuo metu siekė įgyti branduolinių ginklų, įskaitant daugybę šalių, iš kurių to nesitikėtume: Šveicarija, Švedija, Argentina, Brazilija, Japonija, vėliau ir Pietų Korėja. Taip pat sužinojome, kad Vakarų Vokietija, Prancūzija ir Italija buvo sudariusios slaptą susitarimą dėl galimo branduolinio ginklo kūrimo.
Taigi, mes net nenorėjome, kad mūsų draugai kurtų branduolinius ginklus, todėl per NATO ir dvišalius santykius, dvišales sutartis JAV užtikrino sąjungininkes, kad gins jas viskuo, įskaitant branduolinius ginklus, mainais į tai, kad tos šalys nesukurs savo branduolinių ginklų.
O priešininkams sukūrėme Branduolinio ginklo neplatinimo sutartį (NPT), kad neleistume jokiai šaliai sukurti branduolinio ginklo. Ji tebėra aktuali ir šiandien, tačiau manau, kad Rusija ne tik kuria savo branduolines pajėgas, bet dėl Rusijos priklausomybės nuo Irano ir Šiaurės Korėjos ji labiau stengsis apsaugoti šias šalis.
Manau, kad Iranas dabar jaučiasi drąsiau, nes žino, kad Rusija jam skolinga. Todėl Iranas gali neteisingai suprasti situaciją ir manyti, kad tai yra kvietimas šaliai pasigaminti savo branduolinį ginklą. Baiminamasi, kad jei Iranas sukurs branduolinį ginklą, Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Kataras taip pat persigalvos ir gali įvykti tai, ką mes vadiname branduolinio ginklo platinimo kaskada. Tai būtų baisu ir tikrai blogai saugumo ir stabilumo požiūriu.
Manau, kad būtent todėl JAV suartėjo su Saudo Arabija. Suprantame, kad nors ir nesutinkame su jais dėl vidaus politikos, turime daug glaudžiau su jais bendradarbiauti, rūpintis jų saugumo problemomis, kad jie nesiektų įsigyti branduolinių ginklų.
Taigi, manau, kad Vakaruose tikrai turėtume ir toliau nerimauti dėl šalių, kurios kuria branduolinius ginklus, ir turėtume kartu stengtis užkirsti tam kelią. Rusija ir Kinija taip pat turėtų būti suinteresuotos užkirsti kelią branduolinių ginklų plitimui. Taip pat manau, kad šiuo klausimu Rusijos ir Kinijos nuomonės išsiskiria, nes nemanau, kad Kinija nori, jog daugiau šalių jų regione, pavyzdžiui, Pietų Korėja ar Japonija, turėtų branduolinių ginklų. Tai būtų didžiulė grėsmė Kinijai. Taigi ateityje tai gali būti klausimas, dėl kurio Rusijos ir Kinijos politika gali išsiskirti.
Branduolinių ginklų plitimas visada kels susirūpinimą. Tačiau visiems JAV draugams, kurie apie tai galvoja, reiktų derintis prie JAV, o ne kurti savo branduolinius ginklus.
– Tačiau turėtume apsvarstyti labai realią galimybę, kad Donaldas Trumpas bus išrinktas JAV prezidentu ir įgyvendins savo pažadus apriboti Amerikos dalyvavimą transatlantiniame saugume. Ar Europos branduolinis atgrasymas būtų veiksmingas be JAV?
– Tarptautinio saugumo srityje yra toks terminas, vadinamas saugumo nedalomumu. Per pastaruosius 30 metų, ypač pasibaigus Šaltajam karui, šiuo terminu buvo piktnaudžiaujama ir jis buvo netinkamai taikomas. Jį imta vartoti viskam. Iš pradžių šis terminas buvo vartojamas kalbant apie Europos ir Šiaurės Amerikos saugumo nedalomumą, t. y. Europa negali būti saugi be Šiaurės Amerikos, o Šiaurės Amerika nėra saugi be Europos. Manau, kad tai tebėra aktualu ir šiandien.
Tikiuosi, kad jei D. Trumpas laimės, jis supras, kad jo politika nepatinka net jo paties partijos žmonėms. Galiausiai net respublikonai sukilo, kai D. Trumpas Helsinkyje susitiko su V. Putinu be jokio vertėjo. Tai buvo per daug net jo paties partijai. Tikėkimės, kad tai tęsis ir žmonės jam pasakys: „Tu negali pasitikėti V. Putinu ir negali palikti Europos vienos.“
Taip pat yra daug jam artimų žmonių, kurie mano, kad Kinija kelia didelę grėsmę. Jei Kinija kelia didelę grėsmę, mums reikia kuo daugiau sąjungininkų Azijoje, kad galėtume tam pasipriešinti, nes vieni to padaryti negalime. O jei paliksime Europą vieną, Kinija tai taip pat supras kaip galimybę. Mums reikės ir Europos, kad galėtume veiksmingai pasipriešinti Kinijai. Tokios yra mano viltys.
Tačiau atsakant į klausimą apie Europos atgrasymo priemones... Saugumo nedalomumą paminėjau ne veltui. Ne, Europos branduolinių atgrasymo priemonių nėra. JAV, Jungtinė Karalystė ir Prancūzija turi bendradarbiauti per NATO, kad apgintų Europą ir Šiaurės Ameriką ir užtikrintų taiką.
Prancūzija, kad ir kokia gera sąjungininkė ji būtų, konceptualiai netiki išplėstiniu atgrasymu. E. Macronas bando gauti šiek tiek daugiau lankstumo nei anksčiau, nes mato riziką, jei JAV pasitrauktų. Lietuva turėtų galėti pasakyti Prancūzijai: „Mes turime žinoti sąlygas, kuriomis jūs mus ginsite.“ (...) Tačiau Prancūzija nėra tam pasiruošusi.
Kas tada? Jungtinė Karalystė? Aš myliu savo kolegas britus, bet jie skiria gerokai per mažai lėšų savo kariuomenei. Laimė, leiboristai, kurie, manau, laimės liepos 4 d. rinkimus, pažadėjo saugoti „Trident“ (Jungtinės Karalystės branduolinių ginklų kūrimo, įsigijimo ir eksploatavimo programą). Taigi jie ir toliau turės iš povandeninių laivų paleidžiamų balistinių raketų, o karo atveju JK įsipareigoja šiuos branduolinius ginklus panaudoti NATO gynybai. Tai gera atgrasymo priemonė, tačiau tai yra 200 branduolinių ginklų ir nėra labai veiksminga prieš 5 000 Rusijos branduolinių ginklų.
Taigi, ar kita šalis turėtų pasigaminti branduolinį ginklą? Vėl grįžtame prie to, ką sakiau anksčiau. Tikiuosi, kad ne. Įsivaizduokite, jei Lietuva norėtų pasigaminti branduolinį ginklą, jums tektų pasitraukti iš NPT, o tai reiškia, kad visas bendradarbiavimas branduolinės energetikos srityje, bet kokia nauda, gaunama iš branduolinės energetikos, turėtų būti atimta iš Lietuvos. Tarptautinė izoliacija ir ekonominės pasekmės, kurias tai sukeltų, būtų blogos šaliai.
Tačiau tuo pat metu, jei JAV pasitrauktų iš NATO, iškiltų daug didesnė problema. Tai būtų galutinė Rusijos pergalė. Manau, kad tokiu atveju reikėtų kokio nors naujo susitarimo. Tikėčiausi, kad tai nereikštų, jog kita šalis pasigamins branduolinį ginklą. Manau, kad teisingas atsakymas būtų daugiau dalijimosi NATO viduje, siekiant padėti JK sustiprinti savo atgrasymo priemones, nes JK ateityje turėtų diversifikuoti savo arsenalą. Tai turėtų būti ne tik povandeniniai laivai, bet ir iš oro paleidžiamos sparnuotosios raketos, galbūt iš jūros paleidžiamos sparnuotosios raketos, kitų tipų branduolinio ginklo siuntimo sistemos. Taigi, jei turėtumėte bendrą NATO finansavimą, kuris padėtų JK tai padaryti, nė vienai šaliai nereikėtų pažeisti NPT.
Tam yra precedentas, nes seniau Europoje veikė dvi Vakarų saugumo organizacijos – NATO ir Vakarų Europos Sąjunga. Pastaroji diskutavo apie ginklų kontrolę ir branduolinius ginklus. Taigi, galima arba išlaikyti NATO, arba turėti tam tikrą mišrią struktūrą. Galėtų atsirasti koks nors naujas susitarimas. (...)
– Vykstant karui Ukrainoje, Rusija ne kartą grasino branduoliniais ginklais, paprastai atsakydama į Vakarų paramą Ukrainai. Ar manote, kad tai veiksminga siekiant priversti Vakarus apriboti savo paramą Ukrainai?
– Pradėkime nuo JAV. J. Bideno administracijoje yra pora jam artimų žmonių, kurie paniškai bijo Rusijos branduolinių grasinimų. Yra ir kitų, kurie yra daug protingesni, mąstantys ir gebantys su tokiomis grėsmėmis susidoroti.
Tačiau manau, kad viskas yra atvirkščiai. Manau, kad Rusija nuolat grasina, ir tai Vakaruose sukelia slopinimą. Kartais šios grėsmės su niekuo nesusijusios. Kartais jie tiesiog sako: „Padarykime ką nors beprotiško, kad išgąsdintume Vakarus.“ Tai gali būti karinės pratybos, įvairūs kariniai manevrai, branduolinės pratybos ir panašūs dalykai.
V. Putinas tai suplanuoja, o tada NATO ką nors padaro ir jis sako, kad tai dėl to. V. Putinas yra neįtikėtinai „intelektualiai lankstus“. Taigi, viskas turi tiek tikslų, kiek reikia, ir tada tas tikslas, kuris geriausiai veikia, yra tas, kurį V. Putinas neva visą laiką ir planavo.
Tai veikė prieš Rusijos plataus masto invaziją į Ukrainą 2022 m. vasario mėn. Jau ruošiantis konfliktui ir vėliau jam prasidėjus, Vakarai vardijo dalykus, kurių jie nedarys. Tai buvo ilgamečio Rusijos spaudimo, grasinimų ir eskalavimo sėkmė, sukėlusi slopinimą.
Sovietmečiu tai buvo vadinama „refleksyvia kontrole“. Tarkime, dešinėje pusėje yra pasirinkimai, kurių tikrai nenoriu, kad darytumėte, viduryje yra variantai, kuriems neprieštarauju, o kairėje pusėje yra pasirinkimai, kuriuos norėčiau, kad padarytumėte. Taigi kaip man priversti jus galvoti tik apie tai, ką noriu, kad darytumėte? Kaip galiu pakeisti jūsų sprendimus taip, kad net negalvotumėte apie akivaizdžius pasirinkimus, kurie padėtų jums laimėti, o man – pralaimėti? Na, jei aš jums pakankamai pagrasinsiu, jūs jų atsisakysite.
Taigi per visą šį konfliktą mes stabdėme save nuo veiksmų, kurie akivaizdžiai padėtų. Pavyzdžiui, leidimas iš Ukrainos uostų išplukdyti grūdus. Rusija grasino, bet NATO pagaliau pasakė: „Tiesiog padarykim tai.“ Ir mes tai darome, o Rusija nieko nedaro.
Tai vadiname branduoline prievarta. Atgrasymas užkerta kelią tiesioginėms atakoms prieš Rusiją ir puikiai veikia, o prievarta neveikia tobulai.
Kaip pavyzdį pasitelkiu [JAV prezidentą] R. Nixoną. Didžiausią grėsmingą branduolinį žingsnį JAV žengė 1970 m. Tai buvo R. Nixono planas, kurį jis parengė kartu su Henry`iu Kissingeriu ir pavadino jį „bepročio teorija“. Jis teigė, kad jeigu aš įbauginsiu Šiaurės Vietnamą ir Sovietų Sąjungą, kad panaudosiu branduolinius ginklus prieš Šiaurės Vietnamą, tai arba Vietnamas paprašys taikos, arba sovietai privers Šiaurės Vietnamą prašyti taikos. Ir žinote ką? Tai nepadėjo, nes nei sovietai, nei šiaurės vietnamiečiai iš esmės netikėjo, kad JAV konflikte panaudos branduolinius ginklus.
Taigi, R. Nixonas pabandė tai padaryti ir tai nesuveikė. V. Putinas taip pat bandė, nes nuo pat jo atėjimo į valdžią 2000 m. iki pat 2022 m. mes jį mokėme, kad jei jis mums grasins, mes atsitrauksime arba pakeisime savo elgesį. (...) Kai konfliktas Ukrainai pradėjo klostytis geriau, jiems reikėjo kovinių tankų, o mes jiems jų nedavėme. Galiausiai davėme, bet Rusijai pavyko laimėti laiko, o laimėdama laiko ji sugebėjo iškasti gynybines linijas, dėl kurių kontrpuolimas žlugo.
Taigi, ar tai pasiteisino? Taip, bet tai veikia ribotą laiką ir laikui bėgant silpsta, todėl mes galiausiai prieiname prie teisingo atsakymo. (...) Tai veikia ribotą laiką, nes visgi netikiu, kad Rusija panaudos branduolinį ginklą Ukrainoje. Manau, kad Kinijos prezidentas Xi Jinpingas ir Indijos premjeras Narendra Modi suvaidino tam tikrą vaidmenį, nes prieš metus, kai Rusija didino branduolinius grasinimus, jie abu atskirai pasakė, kad nenorime, jog į šį konfliktą būtų įvesti branduoliniai ginklai. Jie kalbėjo ne apie JAV ar Ukrainą, o apie Rusiją, o tai yra neįprasta. Manau, kad tuo metu net V. Putinas suprato, kad nuėjo per toli. (...)
– Visgi Rusija perkėlė savo taktinius branduolinius ginklus į Baltarusiją, taigi arčiau Lietuvos ir NATO teritorijos. Ką tai reiškia mūsų saugumo padėčiai? Ir kaip NATO turėtų reaguoti?
– Šia tema esu daug rašęs. Taktiškai kalbant, branduolinių ginklų dislokavimas Lydos karinių oro pajėgų bazėje, esančioje Baltarusijos vakaruose netoli Lenkijos, suteikia Rusijai per Baltarusijos sistemas dar vieną galimybę prasiskverbti į NATO gynybą. NATO sutelkė dėmesį į Kaliningradą, Kolą, Juodąją jūrą, tačiau šis centrinis frontas yra tarsi užnugaris. (...)
Mano nuomone, taktiniu požiūriu tai reiškia, kad NATO reikia integruotos priešlėktuvinės ir priešraketinės gynybos toje vietoje, kur apie tai nelabai galvojome. Integruotos oro ir priešraketinės gynybos perkėlimas tampa neatidėliotinu poreikiu ir tai strategiškai keičia mūšio lauko geometriją.
Ar mums reikia reaguoti? Mums jau seniai reikėjo diversifikuoti savo branduolines platformas. Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos balistinės raketos, Prancūzijos iš oro paleidžiamos sparnuotosios raketos, B61 ir JAV strateginis laivynas yra geri dalykai, tačiau, mano manymu, NATO reikia iš oro paleidžiamų sparnuotųjų raketų su branduoliniais pajėgumais. Kai kas sako, kad tai būtų labai sunku įgyvendinti, tačiau būtent sunkūs dalykai atgrasytų Rusiją.
Manau, kad Europoje reikia pamatyti sistemą „Typhon“, kurią JAV dislokavo Filipinuose ir kuri gali paleisti raketas SM-6 ir „Tomahawk“. Taip pat manau, kad europiečiai turi turėti antžeminių raketų, „žemė–žemė“ tipo raketų, o kai kurios iš jų turi turėti branduolinį pajėgumą.
Yra žmonių, kurie sako, kad nenorime ginklavimosi varžybų. Na, Rusija jau pasuko šiuo keliu, taip pat ir Kinija. Taigi, ko mes laukiame? Jei yra būdas sustiprinti atgrasymo priemones prieš Rusiją, kad būtų išvengta karo Europoje, aš esu už tai.
– Taigi tai būtų vertikalus platinimas, apie kurį kalbėjote.
– Tačiau nemanau, kad, pavyzdžiui, branduolinių ginklų dislokavimas Lenkijoje padarys Lenkiją saugesnę. Manau, kad tai tik suteiktų Rusijai pirmąjį taikinį. Aš, kaip mūšio lauko vadas, mieliau juos laikyčiau toliau nuo Rusijos sienų. Tada konflikto metu galėčiau juos perkelti bet kur, o ne laikyti juos labai arti fronto linijos, kur jie bus susprogdinti pirmą dieną.
Politiškai suprantu, kodėl Lenkija ar Lietuva norėtų atominių ginklų savo teritorijoje. Bet, atvirai kalbant, tai, kas padarytų Lietuvą saugesnę ir suteiktų jai daugiau patikimos ir ilgalaikės naudos, būtų nuolatinis JAV pajėgų dislokavimas su šeimomis, kaip tai darome Vokietijoje. Tai užtikrintų kultūrinį, asmeninį ir kartų ryšį tarp Lietuvos ir JAV. Tada mes gintume Lietuvą savo gyvybe, nes ji – tai mes.
