Dveji Rusijos karo metai Ukrainoje, o situacija – itin neaiški. Nors šalies kariai ir visuomenė daugelį Vakaruose įkvėpė savo ryžtu, antrieji invazijos metai išsiskyrė brutaliais susirėmimais be aiškių laimėjimų. Nors Vakarų parama stringa, apklausos rodo, kad absoliuti dauguma šalies gyventojų toliau tiki pergale. Tačiau, vis daugiau pripažįsta, kad greitai jos iškovoti nepavyks, o į trečiuosius karo metus žengiama su daugiau nerimo ir pesimizmo.
Savanoriai Voldymyras ir Serhijus į pafrontėje esančius miestus skuba, vos tik gavę žinią, kad žmonės iš jų nori išvykti.
„Daug darbo, pastaruoju metu apšaudymai suaktyvėjo. Tris dienas žmonės nuo ryto iki vakaro negali išeiti iš namų. <...> Ankščiau šaudė tik į tam tikras vietas, o dabar bombarduoja civilinius objektus“, – teigia Serhijus.
76-erių Olha ir jos sūnus Serhijus išvykti nusprendė ne dėl nuolat aidinčių sprogimų.
Kupjanskas ir jo apylinkės rusų rankose atsidūrė dar pirmomis invazijos dienomis. Ukrainos kariai jį išvadavo užpernai rudenį. Tačiau baimė, kad ši teritorija vėl bus okupuota, dabar tapo per didelė likti.
„Tada mes nieko neturėjom, be šviesos, be dujų [gyvenome], net vandens nebuvo“, – pasakoja Olha.
Serhijus ir Volodimyro akys nuolat dairosi aplinkui. Saulė danguje reiškia, kad Kupjansko apylinkės – kaip ant delno Rusijos aviacijai ir artilerijai. Netrukus LRT žurnalistai tuo įsitikina patys. Miesto centrą sudrebina sprogimai.
Vien aplink Kupjanską Rusija sutelkė 40 tūkst. karių, pusę tūkstančio tankų. Ir nors miesto gynyba laikosi, nerimaujama, kad jai susvyravus, miestas bus nušluotas, kaip tai įvyko Bachmute, Marinkoje, Avdiivkoje ir kitur.
„Baimė didelė. Atrodo, kad kažkas tyčia ją kursto. Labai greitai plinta dezinformacija. Mes juos raminame, kad niekas miesto neužims, tačiau žmonės įsibaiminę, bijo su mumis kalbėti“, – teigia savanoris Volodymyras.
Tą sako Ukrainos kariai, kurie laiko fronto liniją. Vos vyresnis nei 20-ies Andrijus yra šio Azovo pulko, artileristų būrio vadas.
Kariai skubiai ruošia naujas pozicijas ir bando paslėpti visus savo pėdsakus.
Karas Ukrainoje pasikeitė. Dronai pirmą kartą karybos istorijoje metė iššūkį įprastai mūšio lauke dominuojančiai artilerijai.
„Dronai dabar labai svarbūs kare. Tikiuosi, kad gaunamą paramą sudaro ir dronai“, – pabrėžia „Azovo“ pulko artileristų būrio vadas.
Ukrainos karinei vadovybei ateinančius mėnesius teks spręsti sudėtingą uždavinį: kaip neturint pakankamai ginklų apginti savo teritoriją su mažiau nuostolių.
Vakaruose skambant pareiškimams apie karo nuovargį Andrijus sako:
„O mes nepavargome. Nepavargome, dirbame toliau. Nežinau ką pasakyti. Jie tiesiog silpni. Iš mano šeimos niekas neišvyko“, – sako karys.
Apklausos, rodo, kad Rusijos karo pramonė ir toliau lenkia Vakarų, tad ukrainiečiai vis dažniau svarsto ne apie tai, kaip atkurti sienas, bet kaip išlaikyti tai, ką turi.
Aliona savo vyro fronte neteko gruodį. Rusija ginkluotės pranašumą turi nuo pat karo pradžios. Ir nors ukrainiečiai prie to mūšio lauke prisitaikė, augantis žuvusiųjų skaičius tampa vis didesne našta.
„Nematau pozityvios ateities. Nes visi, kurie ką nors galėjo pakeisti, mūsų armija, visi čia. Mano vyras, mano du draugai, vienas toje kapinių pusėje, kitas toje. Jie visi iš prigimties buvo kariai. Nebeturiu vilties. Matau, kiek motinų liko vienos su vaikai, vyrų jau nebėra“, – pasakoja moteris.
Pesimizmas auga, vis dėlto, labiausiai sunioktoje Charkivo dalyje stovintys kranai rodo, kad nors ir palengva, bandoma atkurti tai, kas atrodė prarasta.
