Šeštadienį sueina lygiai dveji metai nuo lemtingosios vasario 24-osios, kai Rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą. Per šiuos metus Vakarams buvo pateikta ne viena pamoka apie karybą ir geopolitiką. Kaip teigia LRT.lt kalbinti ekspertai, nors pamokų karo kontekste netrūksta, tikrai ne visas jas išmoko Vakarų politikai.
Nuo gynybos politikos permainų iki daug platesnių pokyčių – tokie pastarieji dveji metai buvo Vakarams. Per šį laiką jie galėjo suprasti, kad kokybė vis dėlto ne visada aplenkia kiekybę mūšio lauke, o dronai tampa vis vertingesni ir plačiau įjungiami į bendrus karinius pajėgumus.
LRT.lt kreipėsi į ekspertus, kurie ilgus metus įdėmiai stebi padėtį Ukrainoje, ir paklausė, kokias pamokas Vakarai ir pati Ukraina bei Rusija galėjo išmokti per šiuos dvejus intensyvaus karo metus.
Gresselis: vis dar esame pasirengimo fazėje
2014 m. Rusijos pradėtas karas prieš Ukrainą, prieš dvejus metus virtęs plataus masto invazija, yra pirmas šio amžiaus pramoninio masto karas, išbandantis ne tik pavienes ginklų sistemas, taktikas, strategijas, bet ir valstybių karo pramonių pajėgumus, atsparumą ir ištvermę. Nors kare itin svarbų vaidmenį vaidina dronai ir kitos naujos technologijos, bet Europai ir JAV tenka vėl išmokti seniai pamirštas pamokas, pabrėžia Europos užsienio reikalų tarybos (ECFR) vyresnysis bendradarbis Gustavas Gresselis.
Vienu didžiausių išbandymų tampa nuo Antrojo pasaulinio karo nematyti ginklų ir amunicijos kiekiai ir tai, kad ne įrangos modernumas lemia padėtį mūšio lauke. Ukraina sėkmingai naudoja dar Šaltojo karo metais gamintas amerikietiškas haubicas, pėstininkų kovos mašinas, senesnio modelio vokiškus tankus „Leopard 1“, o Rusija į mūšio laukus veža sovietinius tankus ir kitą sunkiąją ginkluotę.
„Daugelyje sričių mūsų fetišas, kad kokybė pakeis kiekybę, buvo sudaužytas. Taip, Vakarų ginklų sistemos daug kur pranašesnės už sovietines, bet kokybė negarantuoja pranašumo, ypač jei fronto linija labai ilga“, – LRT.lt sako G. Gresselis.
Kita karo pamoka – itin išaugusi dronų svarba. Ukraina pirmoji pradėjo juos naudoti žvalgyboje ir koreguodama tolimąją ugnį, o rusai tai sėkmingai nukopijavo ir ėmė naudoti platesniu mastu. Antrajame pasauliniame kare prieš tokius taikinius kaip elektros tinklai, mazgai, elektros stotys, gamyklos, geležinkelių mazgai buvo siunčiami milijardus kainuojantys bombonešiai, o dabar rusai šiuos taikinius atakuoja dronais, „nes jie gaminami masiškai ir yra prieinami masiškai“, – teigia ekspertas.
Todėl šis karas parodė, kokia svarbi yra kompleksinė oro gynyba, vykdoma raketų sistemomis, kariniais orlaiviais, elektroninės karybos priemonėmis. Šie komponentai tampa integralia kombinuotų ginklų manevrų dalimi, kai operacijas vykdo artilerijos, pėstininkų, tankų, inžinierių pajėgos.
„Vis dar esame eksperimentinio pasirengimo fazėje. (...) Abi pusės puikiai naudoja šias technologijas gynyboje ir neleidžia priešininkui surengti didelio sunkiosios ginkluotės prasiveržimo, bet nė viena pusė nesugebėjo šių technologijų panaudoti puolimui, parinkti tinkamą elektroninės karybos, oro gynybos, dronų žvalgybos, dronų smūgių ir konvencinių manevrinių pajėgų kombinacijos, kuri užtikrintų efektyvius manevrus. Negaliu pasakyti, kuriai pusei pirmajai pavyks rasti tinkamą receptą“, – pabrėžia G. Gresselis.
Iš šios karo patirties mokosi ne tik Ukrainos kariuomenė, bet ir Vakarų ginkluotosios pajėgos, kurių atstovai nuolat bendrauja su Ukrainos kariškiais, atitinkamai koreguoja ukrainiečių karių rengimo programas ir savo požiūrį į ateities konfliktus. „Tokia parama Ukrainai apsimoka ir NATO sąjungininkų konvenciniam atgrasymui“, – teigė ECFR ekspertas.
Liūdnesnė išvada, kurią padarė daug valstybių, kad konvencinis atgrasymas be branduolinio komponento yra itin ribotas, o užpuolus branduolinei šaliai Jungtinių Tautų chartijoje numatyta teisė į savigyną gali būti itin apribota.
„Tai bombos šešėlis. Daug šalių pastebėjo, kad jei branduolinė valstybė tampa imperialistine ir agresyvia, pagalbos ir solidarumo kiekį tau ribos branduoliniai grasinimai. Todėl tu turi sukurti branduolinį atgrasymą arba prisijungdamas prie branduolinio atgrasymo, arba sukurdamas savo arsenalą, – sakė G. Gresselis. – Branduolinių pozicijų prasme, 21-asis amžius smarkiai skirsis nuo 20-ojo.“
Ledwidge`as: turime resursų kurti dronų arsenalą
Nors Europos šalys skelbia didinančios ginkluotės ir amunicijos gamybą, jos nesugebės įgyvendinti pažado per metus iki kovo pradžios pristatyti Ukrainai 1 mln. artilerijos sviedinių. Kita karinė pagalba Ukrainai taip pat stoja, todėl dabar pereinama prie iniciatyvų investuoti ir statyti ginkluotės gamyklas pačioje Ukrainoje.
„Atrodo, Europa jau išsėmė konvencinių pajėgumų, kuriuos gali perduoti, sandėlius. Jungtinėje Karalystėje mes nebeturime tankų, artilerijos, net visureigių ir šarvuočių, beveik nieko, ką siųsdami nepakenktume jau ir taip nusilpnintoms mūsų pajėgoms“, – sakė Jungtinės Karalystės Portsmuto universiteto karybos ir karo istorijos dėstytojas Frankas Ledwidge`as. Su panašiomis problemomis susiduria ir kitos vidutinio dydžio Vakarų valstybės – Prancūzija, Nyderlandai, Belgija, Norvegija.
„Vienas dalykų, kuriuos, atrodo, darome teisingai ir kam turime resursų, tai kurti Ukrainos „pirmojo asmens vaizdo“ ir kitų dronų arsenalą. Europa siunčia šią techniką Ukrainai ir pažiūrėsime, kokį efektą tai turės“, – svarstė ekspertas.
Tačiau prognozės, kad kare svarbiausiais elementais taps kibernetika, hibridinės operacijos, kurias vykdys lengvai ginkluoti spec. pajėgų daliniai, o ne tankai ir sunkioji artilerija, nepasiteisino.
„Ateities karo esmė smarkiai skirsis nuo to, kas buvo manoma iki šiol. Tam tikra prasme tai bus grįžimas į ateitį apkasų pozicinėje ir sekinimo karyboje. Bet tai persidengs su eksponentiškai greitai vystomomis technologijomis, tokiomis kaip dronai“, – pabrėžė F. Ledwidge`as.
Todėl Ukrainai statant sunkiai įtvirtintas gynybines linijas, savo pasienį minuoti bei įtvirtinti nusprendė ir Baltijos šalys, Lenkija pasienyje su Kaliningradu jau seniau įrengė ginkluotąją techniką stabdančias kliūtis.
„Akivaizdu, branduolinis atgrasymas nesuveikė, daug šalių ims kvestionuoti branduolinio atgrasymo naudą. Ypač svarbus tokių pajėgumų kainos klausimas, dabar ši kaina pučiasi, o pajėgos atrodo beveik neduodančios naudos – pabrėžė F. Ledwidge`as. – Didysis Vakarų Europos gynybos politikos ir pajėgų tanklaivis tik ima suktis ir apsigręžti jam prireiks daug metų. Jungtinė Karalystė deda pastangas sukurti pakankamas konvencines pajėgas, kad galėtų apginti bent savo tėvynę, nekalbant apie žemyno gynybą. Lenkija jau kelerius metus padėtį vertina rimtai ir tik dabar imame matyti to rezultatus. Tai sukurs atgrasymą ir jūsų šaliai. Nors tai gana artimas užnugaris, vis vien patikimiau nei britai, prancūzai, italai ar ispanai, esantys žymiai toliau.“
Hodgesas: vis dar nežinome, ko siekiame
Šis karas Vakarams davė tris pagrindines pamokas, kurios susijusios tiek su aiškiu tikslų apibrėžimu, tiek su karinio personalo svarba, – LRT.lt teigė buvęs JAV sausumos pajėgų Europoje vadas, atsargos generolas Benas Hodgesas.
„JAV ir Vokietija aiškiai nepasakė, koks jų tikslas, todėl nebuvo priimti tinkami politiniai sprendimai, o parama Ukrainai buvo nepastovi. Pagalba, nors ir buvo didelė, tačiau nepakankama ir nepastovi“, – pabrėžė atsargos generolas.
Jo teigimu, kitas svarbus aspektas – logistika. Vakarams šis karas priminė, kokia ji yra svarbi, ir kartu parodė, kiek daug ginkluotės, amunicijos atsargų reikia, norint ne tik atgrasyti priešą, bet ir prireikus sėkmingai apginti savo šalį.
„Žinoma, technologijos pakeitė mūšio lauką, tačiau kartu mums buvo priminta, kokie svarbūs yra kariai, kurie sugeba mokytis, prisitaikyti ir ištverti įvairias sąlygas“, – tikino B. Hodgesas.
Tiesa, iš karo mokosi ne tik Vakarai, bet ir Rusija. Anot generolo, klausimų nekelia Rusijos gebėjimai valdyti ir naudoti dronus. Tai pat ji sugebėjo strategiškai prisitaikyti prie Vakarų delsimo perduoti Ukrainai būtiną ginkluotę, kasė tranšėjas, ruošė minų laukus, kurie apsunkino ilgai lauktą 2023 metų ukrainiečių kontrpuolimą.
Tačiau kai kurių pamokų rusai vis dar neišmoksta. Kaip pabrėžia B. Hodgesas, daug klausimų tebekelia tiek Rusijos oro pajėgos, tiek Juodosios jūros laivynas, kuris priverstas trauktis iš savo pozicijų dėl ukrainiečių atakų.
„Rusai nėra kvaili, bet jie ne visur išmoko pamokas ar prisitaikė. Žinoma, rusų karo būdas visada yra masiškumas, jie neturi jokių skrupulų ir gali prarasti tūkstančius karių, jiems tai nerūpi, jiems tai tiesiog „mėsa“. Tokia logika jie vadovausis ir toliau“, – įsitikinęs B. Hodgesas.
2024-ieji kare bus pilni pamokų ir Ukrainai, kuri pakeitė savo kariuomenės vadą, teigia B. Hodgesas ir priduria, kad Ukraina stengsis stabilizuoti padėtį fronte, atkurti savo dalinius ir aiškinsis, kaip toliau kovoti su Rusija.
„Manau, kad šiais metais ukrainiečiai ir toliau darys spaudimą Krymui, Rusijos naftos ir dujų infrastruktūrai“, – teigė generolas ir priduria, kad Vakarams ir Rusijai tai bus pramoninės konkurencijos metai, kai abi pusės stengsis stiprinti savo sumenkusius pajėgumus.
Jermalavičius: supratome, kad eskalacijos vengimas neveikia
Praėjus beveik dvejiems metams nuo Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą, Vakarai gavo ne vieną pamoką, susijusią tiek su karyba, tiek su jų vykdyta politika Rusijos atžvilgiu. Kaip LRT.lt teigia Estijos Tarptautinio gynybos ir saugumo centro (ICDS) studijų vadovas Tomas Jermalavičius, Vakarai suprato, kad pakankamai neįvertino Rusijos ketinimų ir grėsmės, tačiau kartu pervertino Maskvos gebėjimus ir strateginę išmintį.
„Režimas toks, koks yra, daro labai kvailas strategines klaidas, jis veikia arogantiškai, nekompetentingai, bet nereikia neįvertinti ir to, kad jie vis dėlto mokosi iš savo klaidų, jie geba adaptuotis, mobilizuotis, ypač kai pradeda suvokti, kas šiame didžiajame kare yra pastatyta ant kortos“, – pabrėžė T. Jermalavičius.
Nors karo pradžioje buvo kalbama apie Rusijos izoliaciją, Maskva parodė, kad sudėtingu metu sugeba mobilizuotis, rasti sąjungininkų, kurie ją remtų, o vienu ryškiausių pagalbininkų tapo Iranas, kuris vien šiemet Rusijai perdavė šimtus raketų ir, kaip skelbia „Reuters“, ketina siųsti dar daugiau.
Svarbi pamoka, kurią Vakarai turi dabar įsisąmoninti, – kad šio karo akivaizdoje eskalacijos vengimas yra neveiksminga priemonė. Anot T. Jermalavičiaus, čia turi būti taikoma priešinga – eskalacijos dominavimo – logika.
„Vakaruose, ypač Vašingtone, Berlyne, galbūt Paryžiuje ir kitur, ta eskalacijos vengimo, bandymo kontroliuoti eskalaciją strategija dominuoja, ji priveda prie labai lėto pagalbos teikimo, nuolatinių diskusijų, ar galima kažkokias ginkluotės sistemas tiekti (...). Tai padeda Ukrainai išsilaikyti, bet nepadeda priartinti jos prie pergalės“, – tikino T. Jermalavičius.
Anot eksperto, žvelgiant iš Baltijos šalių perspektyvos, svarbia karo pamoka tapo tai, kokį svarbų vaidmenį sudėtingu metu atlieka politinė lyderystė, visuomenės stiprybė ir nuomonės lyderių palaikymas.
„Ukrainai galėjo baigtis taip, kaip Baltijos valstybėms 1940-aisiais. Bet buvo didelis siurprizas rusams“, – pabrėžė ekspertas.
Vakarai taip pat suprato, kad NATO Rytų flange reikia stiprinti gynybą, o priešo reikia neįsileisti nė centimetro į savo teritoriją.
„Tai yra vienas tokių kertinių strateginių virsmų paties Aljanso mąstyme ir filosofijoje apie gynybą“, – įsitikinęs T. Jermalavičius.
Netiesiogiai Rusijos karas Ukrainoje parodė, kad Europai reikalinga tam tikra strateginė autonomija, ypač tai atskleidė JAV prezidento rinkimų agitacinis laikotarpis, kuriame aktyviai reiškiasi Respublikonų partijos kandidatas Donaldas Trumpas. Jis savo pasisakymuose gana kritiškai atsiliepia apie Europos indėlį į bendrą NATO karinę poziciją. T. Jermalavičiaus teigimu, nesvarbu, kokie susitarimai ar aljansai egzistuotų, svarbus išlieka visuomenių pasiryžimas gintis ir remti užpultą valstybę. Kartu nereikia galvoti apie NATO 5-ąjį straipsnį kaip apie duotybę – tai taip pat yra politinės ir visuomenės valios klausimas.
„5-ąjį straipsnį galima įgyvendinti įvairiais būdais – tiek minimaliai formaliais žingsniais, tiek galbūt šiek tiek stipresniais, bet vis dėlto atspindinčiais labiau tą baimę, kad vyks eskalacija iki branduolinio karo, tiek visa jėga su visais resursais“, – svarstė T. Jermalavičius.
Tačiau nors ir daug kalbama apie pamokas, ne visos jos būna išmoktos ar net pastebėtos. Ypač daug nerimo kelia pasaulio lyderių pareiškimai, kad ateityje su Rusija reikės kalbėtis, o karo pabaigą tikriausiai vis tiek lems derybos, o tai reikštų kompromisus.
„Vis dar neturime platesnės strategijos dėl Rusijos, sutarimo, ką gi mes su ja darome, ko norime ilgalaikėje perspektyvoje, kaip mes įkomponuojame Ukrainos pergalę kare į tą platesnę strategiją, kokia jos būtų rolė ir ką mes norime pasiekti galų gale su Rusija? Ir kokiais būdais tą galima padaryti? Aš manau, kad mes vis dar to neturime“, – pabrėžė ekspertas.
Pasak T. Jermalavičiaus, Vakarai ir vėl žengia ant to paties grėblio ir pamokų dėl santykių su Rusija pavojingumo ir toliau neišmoksta: „O tai labai liūdna.“
