Baltijos šalims kartojant, kad Jensą Stoltenbergą NATO generalinio sekretoriaus poste turėtų pakeisti kandidatas iš Aljanso rytinio sparno, ekspertai sako – toks scenarijus vis mažiau tikėtinas. Jų teigimu, realiausias J. Stoltenbergo įpėdinis – Nyderlandų premjeras Markas Rutte, bet oficialiai tai galėtų būti patvirtinta tik NATO viršūnių susitikime Vašingtone liepą.
Dešimtmetį NATO generalinio sekretoriaus pareigas einančiam Jensui Stoltenbergui kadencija buvo pratęsta net 4 kartus. Pradėjus eiti pareigas 2014 metais – tais pačiais metais, kai Rusija užpuolė Ukrainą Donbase, jo kadencija buvo ne kartą pratęsta, paskutinius kartus – siekiant išlaikyti Aljanso stabilumą po 2022 m. vasario 24 d. Rusijos pradėtos didelio masto invazijos į Ukrainą.
Vis dėlto J. Stoltenbergas ne kartą kartojo esantis pasiryžęs postą užleisti kitam NATO vadovui, todėl šių metų spalį Aljanso vairą turėtų perimti kitas vadovas, dėl kurio vieningai sutarti turi visos karinio bloko narės.
Baltijos šalys: atėjo laikas mums
Baltijos šalys jau ne vienus metus kartoja – atėjo laikas Aljanso vairą perimti vadovui iš NATO rytinio sparno. Norą tapti kandidatu pareiškė Latvijos užsienio reikalų ministras Krišjanis Karinis, Lietuva siūlė Ingridą Šimonytę, tačiau bene garsiausiai minima Estijos premjerės – Kajos Kallas – pavardė.
Kad pareigas norėtų užimti, K. Kallas užsiminė ne kartą, o lapkritį vykusioje garsaus Briuselyje leidinio „Politico“ organizuojamoje konferencijoje Estijos premjerė šmaikščiai įkando ir Nyderlandų premjerui Markui Rutte. Būtent jis šiuo metu laikomas realiausiu kandidatu užimti Aljanso vadovo postą.
„Girdėjau tokį pokštą, kad kitas NATO vadovas turėtų būti iš naujų prie Aljanso prisijungusių šalių, gynybai skiriančių bent 2 proc. nuo bendrojo vidaus produkto ir būtų puiku, kad tai būtų moteris. Taigi logiška, kad tai turi būti M. Rutte“, – „Politico“ konferencijoje sakė K. Kallas.
Bene 40 metų NATO dirbęs, generalinio sekretoriaus kabinete už saugumo iššūkius buvęs atsakingas NATO pareigūnas, profesorius, politinės analizės centro Briuselyje „Friends of Europe“ ekspertas Jamie Shea sako, kad rytų europiečiai turi gerų argumentų, kurie Aljanse girdimi.
„Jie tarp naujai prisijungusiųjų, tačiau nėra nauji NATO nariai – jau 20 metų kaip Aljanse. Ir jie atlieka svarbų vaidmenį, ypač kalbant apie išlaidas gynybai. Būtent Rytinio sparno šalys dabar teikia didelį dėmesį kolektyvinei gynybai, jos deda daug pastangų ir tai matoma bei girdima. Bet turime būti atviri, yra ir kitas labai stiprus kandidatas – M. Rutte“, – teigia jis.
Vokietijos Maršalo fondo viceprezidentas Ianas Lesseris sako, kad kandidatą iš Baltijos šalių dalis Aljanso narių mato kaip per didelį iššūkį dėl savo tvirtos pozicijos Rusijos atžvilgiu, o tai neva gali trukdyti rasti kompromisus.
„Taip, yra nuomonių, kad tai turi būti kažkas iš Baltijos šalių, kurios yra priešakinėse linijose – arčiausiai dabartinio konflikto. Tačiau yra nemažai susirūpinimo, kad vadovas iš Baltijos šalių gali būti per daug provokatyvus, gali būti sunku rasti kompromisų, o jau dabar sunku susitarti dėl ginkluotės Ukrainai ir kitų klausimų“, – LRT.lt sako jis.
Visiems patogus?
I. Lesseris sako, kad kol kas būtent Nyderlandų premjeras M. Rutte atrodo realiausias kandidatas pakeisti J. Stoltenbergą.
„Manau, konsensusas jau yra, kad M. Rutte yra geriausias kandidatas ir turbūt dėl to jau priimtas neformalus sprendimas“, – sako jis.
Kaip teigia I. Lesseris, M. Rutte atrodo kaip „patogus“ variantas daugeliui sąjungininkių dėl savo patirties, ryšių, gerų santykių su daugeliu šalių. Jis labiausiai panašus į dabartinį vadovą J. Stoltenbergą, kuris dėl savo diplomatinių sugebėjimų netgi pramintas „nepakeičiamuoju“. J. Stoltenbergas sugebėjo normalizuoti santykius su Jungtinėmis Valstijomis, Donaldui Trumpui užsipuolus kitas NATO šalis dėl per mažų išlaidų gynybai, suvaldyti situaciją E. Macronui pareiškus, kad NATO ištiko smegenų mirtis.
„Šiuose rinkimuose Amerikos pozicija yra svarbi. Dėl kandidatūros sprendimą priims būtent J. Bideno administracija, kuri, atrodo, būtų patenkinta tokiu scenarijumi. Manau, norima turėti žmogų, kuris galėtų sutarti kad ir kas būtų Baltuosiuose rūmuose“, – teigia I. Lesseris.
M. Rutte džiaugiasi turintis gerus santykius su D. Trumpu, tai gali būti dar vienas argumentas į jo kraitį. J. Shea taip pat atkreipia dėmesį, kad bene dažniausiai NATO vadovais tampa būtent premjerai.
„Ir Nyderlandai, kai kalbame apie tokius postus, tradiciškai atitinka daug varnelių sąraše – M. Rutte iš ES šalies, kuri netoli svarbios Aljanso partnerės Jungtinės Karalystės, jis taip pat artimas skandinavams ir visada buvo labai artimas Jungtinėms Valstijoms. Todėl nenuostabu, kad politikas iš Nyderlandų kur kas dažniau užimdavo šią svarbią poziciją, Aljanso istorijoje jau turėjome tris sekretorius būtent iš Nyderlandų. M. Rutte būtų ketvirtas, jis labai ilgai buvo premjero poste, todėl turi daug patirties. Be to, ne paslaptis, kad olandai daug dirba užkulisiuose dėl jo kandidatūros“, – sako jis.
Aljansui dar nevadovavo moteris
Nors dėl būsimo Aljanso vadovo narės siekia susitarti dar iki Europos Parlamento rinkimų birželį, oficialiai tikimasi pavardę paskelbti NATO viršūnių susitikimo metu Vašingtone liepą. Kova užkulisiuose vis dar vyksta, kadangi yra ir dar viena stipri stovykla, kad Aljansui turi vadovauti moteris, mat tokiame aukštame poste moters dar nebuvo.
„Manau, amerikiečiai būtų norėję matyti Ursulą von der Leyen, nes su ja glaudžiai dirbo dėl prekybos, Artimųjų Rytų ir turi daug bendros patirties. Bet ji gana aiškiai rodo, kad nori dar penkeriems metams likti Europos Komisijos pirmininke ir turbūt jau netrukus apie tai pati paskelbs“, – tvirtina J. Shea.
Dėl to daug vilčių dėta į Danijos premjerę Mettę Frederiksen, bet ji, po vizito Baltuosiuose rūmuose, dingo iš minimų kandidatų. O būtent Jungtinės Valstijos šiuose rinkimuose atlieka svarbiausią vaidmenį.
„Negaliu to paaiškinti, nežinau, kodėl taip atsitiko. Buvo nemažai žmonių, kurių pavardės buvo minimos, bet dingo, pavyzdžiui, B. Wallace`o. Kai kurie iš jų galbūt net nebuvo labai suinteresuoti užimti šio posto. Kai kurie iš jų galbūt net nebuvo labai suinteresuoti tuo užsiimti. <...> Apskritai. tai labai keista kova, nes nėra jokių taisyklių, procedūrų, kaip turėtų būti renkamas naujas vadovas, tai priklauso nuo diplomatinių šalių sugebėjimų. Ir tos pastangos iš kai kurių šalių pastebimos kurį laiką. Jos turi tą daryti gerokai iki viršūnių susitikimo Vašingtone“, – sako I. Lesseris.
