Hibridinio karo ekspertas: „Rusija nebėra karinė grėsmė Europai“

Rusija nekelia karinės grėsmės Europai, tačiau jau seniai išmoko, kaip ją atakuoti kitais būdais, sako hibridinio karo ekspertas Gordanas Akrapas. Energetika ir informacija – pagrindiniai jos ginklai.

Europos Sąjunga turi savo teritorijoje įtvirtinti „skaitmeninį suverenumą“, interviu LRT.lt sakė Hibridinio karo tyrimų instituto Zagrebe, Kroatijoje, prezidentas. „Tai reiškia, kad įtvirtini taisykles [...]. Ką reikia daryti? Ką galima daryti? Kas draudžiama? Kaip reaguoti? Nes jei nustatai aiškias taisykles – pats, o ne, tarkim, „Meta“ ar kitos technologijų milžinės, – tada visi, kas yra tavo skaitmeninėje erdvėje, turi jų laikytis. Kaip eismo taisyklių“, – įsitikinęs G. Akrapas.

– Kalbant apie hibridines grėsmes, kuo panašūs Baltijos ir Balkanų regionai?

– Panašumų nemažai. Jau kurį lauką stebime informacinę aplinką šešiose vakarų Balkanų šalyse ir kitur, kur, mūsų nuomone, gali būti skleidžiama Rusijos įtaka.

– Tad panašumų kyla iš to, kad Rusiją vienodai domina abu regionai?

– Taip. Jie turi skirtingų interesų juose, bet veikimo būdai gana panašūs. Rusai turi skirtingas pozicijas dėl Baltijos šalių, dėl vakarų Balkanų, Vidurio Europos ir Ukrainos – tai skirtingi taikiniai su skirtingais tikslais. Putino Rusijos didžiojoje strategijoje Ukraina neišvengiamai yra Rusijos sovietinės imperijos dalis ir ji kovos, kad ją susigrąžintų.

Jei pavyks, tada bandys plėsti įtaką Baltijos šalyse, o vėliau – Vidurio Europoje.

– O kokia Rusijos strategija Balkanų šalims?

– Užkirsti kelią jų stojimui į Europos Sąjungą, neleisti prisijungti prie NATO, giliai suskaldyti visuomenes, eksportuoti piktybiškas veiklas, neramumus, smurtą, riaušes.

Paimkime kad ir tai, kas neseniai įvyko Kosove (rugsėjo gale grupė ginkluotų serbų šiaurės Kosove užpuolė policijos pajėgas ir užsibarikadavo vienuolyne. Jau kurį laiką tvyro įtampa tarp šalies Vyriausybės ir šiaurės Kosove gyvenančių etninių serbų, nepripažįstančių Kosovo atsiskyrimo nuo Serbijos – LRT.lt).

Prieš šią ataką serbai turėjo labai gerą poziciją, nes Kosovo premjeras Albinas Kurtis nenorėjo įgyvendinti Briuselio susitarimų (2013 m. pasirašytas susitarimas, siekiant normalizuoti santykius tarp Kosovo ir Serbijos – LRT.lt), o (Serbijos premjeras – LRT.lt) Aleksandras Vučićius, suprasdamas situaciją, tiesiog nieko nedarė. Jis staiga tapo geras, o A. Kurtis liko blogiukas. Ir jis galėjo parodyti, kad yra provakarietiškas, o ne prorusiškas.

– Ar jis toks yra?

– Ne, jis bando sėdėti ant daugybės kėdžių vienu metu, o tai yra rimtas iššūkis. Taigi jis pakurstė radikalizaciją Serbijoje, radikalizavo gyventojus, kad, pirma, galėtų surinkti balsus iš rinkėjų, kurie jau ir taip remia radikalus, ir, antra, parodytų Vakarams: jei manęs neremsite ir neduosite, ko noriu, į valdžią Serbijoje ateis dar už mane radikalesni žmonės. Aš esu jūsų geriausia išeitis.

Jis bandė taip balansuoti, bet tapo savo paties politikos auka, nes Serbijos visuomenė labai radikalizuota.

– Kuria prasme?

– Jie nusiteikę prieš ES, prieš NATO, prieš ne serbus ir vieni prieš kitus. Nedidelė serbų dalis supranta, kad šalies ateitis yra Europoje ir NATO, bet jie dabar dreba. Man atrodo, kad apie 60 proc. gyventojų yra prieš Europą, 25 – už, o kiti neturi nuomonės.

Grupė, susijusi su atakomis prieš Kosovo policijos pajėgas, yra Belgrado „Crvena zvezda“ futbolo klubo fanai. O kas yra pagrindinis „Crvena zvezda“ rėmėjas? „Gazprom“.

Prieš trejus metus Serbijoje vyko rinkimai, A. Vučićius juos laimėjo ir ėmė siųsti skirtingas žinutes, norėdamas parodyti, sakykim, labiau provakarietiškas nuotaikas. Tada rusai suorganizavo riaušes ir smurtą gatvėse.

– Futbolo sirgalių?

– Įvairios futbolo sirgalių grupuotės, populistinės ir radikalios partijos. Daugiau nei 150 tūkst. žmonių išėjo į gatves, įsiveržė į parlamentą ir A. Vučićius išsigando. Rusai taip bandė jam parodyti: mes čia, nežaisk su mumis. Jei nori sukti į Vakarus, būsi nubaustas.

– Esat sakęs, kad Rusija nekelia karinės grėsmės Europai, tačiau kelia kitokias. Galėtumėt paaiškinti?

– Rusija nebėra karinė grėsmė Europai, nes jos kariniai pajėgumai labai maži. Ukrainos pajėgų dėka Rusijos karinė galia itin sumenko ir mes pamatėme – ypač tie, kurie anksčiau tuo netikėjo, – kad Rusijos kariuomenė suėsta vidinės korupcijos.

Taigi kariniame susidūrime su bet kuria Europos šalimi, ypač NATO nare, Rusija neturi jokių šansų. Tačiau mes gyvename demokratijoje ir didžiuojamės šia demokratija. Ji mums vertinga, nes turime žiniasklaidos laisvę, žodžio laisvę, žmogaus teises ir laisves. Gali čia išeiti į gatvę ir sakyti viską, ką nori, prieš (Kroatijos – LRT.lt) premjerą Andrejų Plenkovićių ar prezidentą. Tau nieko neatsitiks. Jei tą patį padarysi Rusijoje, keliausi į kalėjimą.

Per pastaruosius 20 metų Rusija suprato, kaip gali paveikti sprendimų priėmimą kitose šalyse nekariniais būdais. [...] Įkuri įvairių NVO, įvairių humanitarinių organizacijų, sukuri žiniasklaidos kanalų, nuperki keletą politikų, keletą žurnalistų, keletą ekspertų.

Net jei ir nepavyksta visiškai pakreipti visuomenės nuomonės, bent jau žingsnis po žingsnio keiti informacinę aplinką, kad pakirstum žmonių pasitikėjimą valstybės institucijomis, vyriausybės sugebėjimu kontroliuoti situaciją, suvaldyti krizę.

Jei ištinka krizė ir vyriausybė jos negali kontroliuoti, tuomet ši informacija tampa gniūžte: kalno viršūnėje visai maža, bet nusiridenusi į papėdę tampa didelė ir destruktyvi. [...]

Rusijos įtaka reiškiasi įvairiais būdais, ypač per energetikos politiką. Mes matėme, kad kiekvienoje šalyje, kurią Rusija bando susaistyti su savimi, ji įkuria ar pradeda dirbti su viena ar dviem rusišką energiją importuojančiomis įmonėmis. Šios gauna specialias nuolaidas, kad galėtų laimėti viešuosius pirkimus.

Pirmas žingsnis – laimėti viešuosius pirkimus ir pardavinėti rusiškas dujas ir naftą valstybės institucijoms ir įmonėms. Parduoti kuo daugiau, uždirbti kuo daugiau pinigų, tada investuoti į žiniasklaidą, investuoti į plėtrą energetikos versle, investuoti į politikus, investuoti į socialines veiklas. Investuoti į įvairias NVO, sukurti platų tinklą ir po 5–10 metų gali daryti, ką nori. Toks yra veikimo būdas, mes jį matėme daugybėje įvairių šalių.

– O kitoje pusėje ar NATO ir NATO narės vykdo kokias nors aktyvias informacines kampanijas šalyse, kurias nori paveikti?

– Kiek pamenu, NATO per savo Kovos su hibridinėmis grėsmėmis kompetencijos centrą veikė Juodkalnijoje, bet nelabai sėkmingai. Bet NATO veikia kaip politinė ir karinė sąjunga ir jai reikia konsensuso bet kokiems sprendimams. Tad NATO narės nemažai daro savo viduje.

– Ką daro?

– Pirmiausia, užsiima švietimu. Šviečia sprendimų priėmėjus. Šviečia ir informuoja gyventojus, skirtingas tikslines grupes. Kuria matomumą tiems, kurie gali suteikti informacijos, atremti rusų naratyvus argumentais, bando informuoti gyventojus, kad jie suprastų, kada tampa informacinės atakos taikiniais.

Vienas iš didžiausių iššūkių ateityje bus poreikis informuoti rinkėjus, ypač kitais metais, kas išties vyksta. Kad jie mokėtų skaityti informaciją. Nes daugeliu atvejų žmonės skaito tik antraštes ir greitai pamiršta. Mes sakome, kad žmonės prisimena paskutines 24 valandas, nuo vienos TV naujienų laidos iki kitos.

Taigi, kiek žinau, tokiomis veiklomis užsiima NATO. Ne tik ji, bet ir ES bei ES narės turi tą daryti. Nes jei neturėsime integruotos strategijos kaip atremti Rusijos naratyvus, jei negalėsime atkurti gyventojų pasitikėjimą valstybe, kovoti su Rusija bus labai sunku.

Tarkim, šitą dalyką dažnai sakau Kroatijos žurnalistams. Nėra tokio dalyko kaip „karas Ukrainoje“. Tai yra Rusijos agresija Ukrainoje. Nes, kai sakai „karas Ukrainoje“, ką tai reiškia? Kažkas kariauja Ukrainoje. Kas? Kodėl? Kodėl kilo karas? Kokios pusės kariauja, tik ukrainiečiai ar dar kas nors?

O jei sakai „Rusijos agresija Ukrainoje“, vaizdas aiškus. [...] Tai reikšmingi, nors ir maži dalykai, nes jie gali paveikti gyventojus, kurie greitai pamiršta.

Turime tai daryti, nes be pilietinės visuomenės, be žiniasklaidos, be visų instrumentų, kuriuos turi valstybė ir visuomenė, kovoti su Rusijos atakomis labai sunku. Ir, žinoma, kartais turime panaudoti ir represijas prieš tuos, kurie peržengia raudoną liniją, vykdo nusikaltimus, nelegalią žvalgybą.

– Ar NATO ir ES šalys turėtų daryti dar ką nors, ko dabar nedaro?

– ES turėtų daryti daug daugiau, kad remtų demokratijos principus, tikrą žiniasklaidą. Identifikuotų žiniasklaidos kanalus ir žurnalistus, skleidžiančius dezinformaciją. Kad Europos Sąjungoje įtvirtintų skaitmeninį suverenumą.

– Ką tai reiškia?

– Tai reiškia, kad gali kontroliuoti ES skaitmeninę teritoriją. Tai reiškia, kad įtvirtini taisykles [...]. Ką reikia daryti? Ką galima daryti? Kas draudžiama? Kaip reaguoti?

Nes jei nustatai aiškias taisykles – pats, o ne, tarkim, „Meta“ ar kitos technologijų milžinės, – tada visi, kas yra tavo skaitmeninėje erdvėje, turi jų laikytis. Kaip eismo taisyklių.

– Iš esmės nustatyti, kokia informacija socialiniuose tinkluose būtų draudžiama?

– Nesakyčiau, kokia informacija, bet kaip naudoti dirbtinį intelektą ir kitus įrankius, kad atpažintum dezinformaciją, piktavališką įtaką ir jas atitinkamai pažymėtum: tai yra melagiena, tai yra klaidinga informacija.

– Ar tai turėtų daryti vyriausybinės agentūros?

– Pilietinė visuomenė. Pilietinė visuomenė daug parankesnė, nes jei tą darys vyriausybės, daug kas sakys: valdžia meluoja. Nes vienas iš Rusijos naratyvų – „jūsų valdžia meluoja“.

– Bet kartais ji tikrai meluoja.

– Taip, bet ne visada.

– Ne visada. Kaip žinoti, kada meluoja?

– Čia pilietinė visuomenė, pilietinės organizacijos, akademinė bendruomenė ir institucijos, turinčios visuomenės pagarbą, turi pasakyti: tai melagiena, tai netiesa.

Pavyzdžiui, kai prasidėjo COVID-19 krizė, jau po pirmosios pandemijos dienos Kroatijos žiniasklaidoje pasirodė dezinformacijos. Mes organizuojame Zagrebo saugumo forumą, kur ekspertai iš septynių šalių dalinasi dezinformacijos pavyzdžiais, ir 95 proc. atvejų nustatėme panašias ar identiškas COVID-19 dezinformacijos strategijas. Panaši ar vienoda informacija pasirodo skirtingomis kalbomis ir plinta jau žinomais prorusiškais kanalais – ir taip kuria gyventojų nepasitikėjimą vyriausybių sugebėjimu susitvarkyti su COVID-19 krize.

– Bet tai darančios organizacijos taip pat yra pilietinės visuomenės dalis. Kaip jas diferencijuoti?

– Diferencijuoti sunku. Bet vyriausybės turi teisę tą daryti. Reikia visoms suteikti vienodą šansą, o tada naudodamasis argumentų galia privalai įrodyti, kad esi ištikimas tiesai, parodyti, kad meluoja kiti. Ir tą galima padaryti. Kartais procesas labai lėtas, bet tokia ta demokratija. O demokratija turi kainą. Dažnai tenka apsišarvuoti kantrybe. Kuo skiriasi demokratija ir autokratija? Demokratijoje naudojame argumentų galią. Autokratijoje naudoja galios argumentą.

– Sakote, kad Rusija naudoja demokratijos įrankius – žodžio laisvę – kad skleistų įtaką. Neretai tam užkirsti kelią norintys žmonės ragina uždrausti kai kuriuos žiniasklaidos kanalus. Ir tai skamba kaip demokratijos principų, kuriais taip didžiuojamės, erozija. Kaip neperžengti šios linijos?

– Labai paprastai. Dėl to ir sakau, kad turime įtvirtinti skaitmeninį suverenumą.

Jeigu apibrėšime elgesio skaitmeninėje erdvėje taisykles ir pilietinėje visuomenėje, akademinėje bendruomenėje, tarp ekspertų, atitinkamų valstybės agentūrų bus sutarimas, kad, tarkim, vienas kanalas tikslingai skleidžia dezinformaciją, kad sukurstytų neramumus ir smurtą, ir mes pateiksime argumentų, tuomet galėsime pasitelkti nacionalinius įstatymus ar tarptautines taisykles prieš žmonių grupę, interneto portalą ar socialinių tinklų paskyras.

Tokiu atveju viskas paprasta. Bet turime vadovautis demokratiniais principais, paskirdami, kurie žmonės ar organizacijos bus už tai atsakingos.

Interviu su G. Akrapu vyko rugsėjo 28 d. Europos liaudies partijos (EPP) konferencijos Splite, Kroatijoje, metu. LRT.lt žurnalisto kelionę apmokėjo EPP grupė. Tai neturėjo įtakos straipsnio turiniui.