Svetlana Ševčenka į Lietuvą atvyko ankstyvą pavasarį. Ji, kaip ir milijonai kitų ukrainiečių, bėgo nuo rusų raketų, kritusių ant jos gimtojo Charkivo. Vos persikėlusi į Vilnių ukrainietė iš karto ėmėsi padėti kitiems.
Tekstą galite skaityti ir rusų kalba.
Svetlana yra psichologė, besispecializuojanti vaikų psichologijoje ir šiuo metu dirbanti vienoje iš Vilniaus mokyklų bei Ukrainos centre visiems norintiems vedanti grupines ir individualias konsultacijas. Svetlana papasakojo, kaip karas paveikė ukrainiečių psichinę sveikatą, su kokiomis problemomis žmonės dažniausiai ateina pas ją į konsultacijas, ir davė keletą patarimų, kaip įveikti namų ilgesį ir nuolatinį stresą.
– Svetlana, kokia yra vaikų iš Ukrainos būklė?
– Kai pradėjau dirbti mokykloje, ten jau mokėsi 64 mokiniai iš Ukrainos, todėl poreikis turėti psichologą buvo didžiulis. Vaikų situacijos skirtingos, nes visi jie išvyko iš skirtingų teritorijų. Yra iš rajonų, kur vyko aktyvūs karo veiksmai: Mariupolis, Charkivas, Donbasas, Černihivas, Sumai. Vaikams iš šių regionų reikia daugiau dėmesio ir darbo, tačiau yra vaikų ir iš mažiau nukentėjusių Ukrainos miestų, kurie jaučiasi kur kas geriau.
Vaikai, atvykę iš labai karštų taškų, yra girdėję sprogimus, sėdėję rūsyje, galbūt net matę mirtį. Tokie vaikai vis dar yra labai nestabilios emocinės būsenos. Jiems reikia pagalbos, reikia, kad jie pagaliau išsakytų viską, kas jiems nutiko. Juk namuose jų laukia tokie pat traumuoti tėvai, kurie nori kuo greičiau visai tai pamiršti, ir tikisi, kad laikui bėgant ir jų vaikas nieko nebeprisimins.
Bet vaikams šis mechanizmas neveikia. Todėl pirmiausia, kai vaikas ateina į mano kabinetą, mes kalbamės, verkiame, apsikabiname, vėl išgyvename visą tą skausmą, kad jį paleistume. Negalima gniaužti emocijų, ypač vaikams.
Norėčiau pažymėti, kaip svarbu yra kalbėtis ir apkabinti savo vaikus. Pavyzdžiui, Lietuvoje žmonės pasižymi šiaurietišku charakteriu, todėl čia mažai taktilinės komunikacijos. Ypač mokyklose, kur mokytojams apskritai draudžiama apkabinti vaikus. Ukrainiečių vaikai to labai pasigenda.
Labai džiaugiuosi kai kurių vaikų, su kuriais dirbu, rezultatais. Palyginus su tuo, kas buvo pavasarį, jie jaučiasi daug geriau, tačiau, žinoma, pasitaiko ir sunkių atvejų. Buvo keli vaikai, kuriuos teko nukreipti pas psichoneurologą, kad išrašytų vaistų, nes baimės nepraeina, atsiranda nemiga ir paprasta psichoterapija neduoda norimų rezultatų.
– Kokias pagrindines problemas, su kuriomis pas jus ateina vaikai, galėtumėte išskirti?
– Pats didžiausias iššūkis ir stresas kiekvienam vaikui, kad ir kaip banaliai tai skambėtų, yra neplanuotas persikraustymas. Tai ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų problema.
Tačiau vaikui šiuo atveju yra sunkiau. Namuose liko jo mėgstami daiktai, žaislai, draugai, gal net šeimos nariai. O čia dar nauja mokykla, naujos pažintys, nesuprantama kalba. Visa tai vaikui yra didžiulis stresas.
Antra problema – nenoras mokytis. Nenoras mokytis ir eiti į mokyklą kyla ne dėl to, kad vaikui nepatinka mokykla ar kad jis joje skriaudžiamas. Visa tai yra potrauminis persikėlimo į kitą šalį sindromas. Persikraustymas dėl siaubingų aplinkybių yra tam tikras smurtas. Kai išvykstame gyventi į kitą vietą ne savo noru, tai ne šiaip stresas, tai yra trauma. O vaikams, kurių psichika dar nėra iki galo susiformavusi, šis stresas pasireiškia nenoru mokytis. Vieni tiesiog negali susikaupti, o kiti praranda motyvaciją. Juk kam mokytis, jei šalyje vyksta karas.
– Ar kyla problemų dėl ukrainiečių vaikų adaptacijos Lietuvos mokyklose?
– Mūsų mokykloje nekyla, nes tai rusakalbė mokykla, kur visi kalba rusiškai, todėl vaikams daug lengviau adaptuotis. Taip pat norėčiau pagirti lietuvių pedagogus. Tai profesionalai iš didžiosios raidės, kurie su didele meile ir rūpestingumu priima ukrainiečius vaikus.
Turėjome problemų tik su tais vaikais, kurie nekalba rusiškai, kurie moka tik ukrainietiškai. Jiems kilo sunkumų su rusiškais terminais, todėl jie drovėjosi kalbėti prie lentos. Bet aš pasisiūlydavau pavertėjauti, mokytojai buvo supratingi, todėl dabar šie vaikai jaučiasi puikiai.
– Minėjote, kad daugelis vaikų ir suaugusiųjų problemų yra panašios, tačiau suaugusieji jaučiasi šiek tiek geriau, nes moka suvaldyti emocijas ir baimes. Su kokiais prašymais jie į jus kreipiasi?
– Pirmoji suaugusiųjų grupė yra vaikų, su kuriais dirbu, tėvai. Neįmanoma dirbti vien tik su vaiku, reikia bendrauti ir su tėvais. Iš esmės jie yra patyrę tokias pačias traumas kaip ir vaikai, tik meistriškai jas slepia.
Dažnai suaugusieji klausia, kaip kalbėti su vaikais apie karą. Kaip paaiškinti vaikui, kad jo namų nebėra arba kaip pasakyti vaikui apie artimųjų mirtį – kažkieno tėtis žuvo, kol jie su mama čia glaudžiasi, kažkas galbūt neteko kitų artimųjų. Tai sunkūs pokalbiai tiek tėvams, tiek vaikams.
Kita grupė – jau individualios konsultacijos, į kurias ateina skirtingų poreikių turinčios merginos, moterys, vyrai. Tai ir vienatvė, nes daugelis čia atvyko visiškai vieni, ir emocinis išsekimas, vedantis į apatiją, ir bendravimas su artimaisiais, kurie, pavyzdžiui, gyvena „už bortelio“ (Rusijoje, – red.) ir atrodo, kad fiziškai jie yra, bet emocinis ryšys su jais jau prarastas, ir buvę artimi žmonės tapo priešais.
Daug porų tenka konsultuoti, nes labai daug skyrybų. Žmonės neatlaiko išbandymo karu ir išsiskyrimu. Arba, atvirkščiai, yra šeimų, kurių vyrai jau dirbo Lietuvoje, o dabar čia atvyko ir žmonos su vaikais ir paaiškėjo, kad jie negali gyventi po vienu stogu.
– O kaip vyksta suaugusiųjų adaptacija naujoje šalyje, jiems lengviau nei vaikams?
– Sakyčiau, kad viskas priklauso nuo žmogaus. Yra tokių, kuriems jau lengviau, kurie jau rado savo vietą čia ir gali gyventi toliau. Bet apskritai ukrainiečiai yra šaunuoliai, jie puikiai prisitaiko prie bet kokių sąlygų – jau dirba, turi būstą, keliauja ir stengiasi gyventi kaip anksčiau.
Tačiau yra tokių, kurie, pavyzdžiui, nerimauja, kad jiems reikia likti Lietuvoje ir neaišku, kuriam laikui. O nežinia labai gąsdina, nes neįmanoma planuoti ateities – kada grįšime, kaip atstatysime savo namus, butus, ar bus darbo.
Kai kurie ukrainiečiai sunkiai adaptuojasi – tai pasireiškia nenoru mokytis lietuvių kalbos. Žmogus nepriima naujos šalies ir viso to, kas su ja susiję. Taip ir sako: „Aš negaliu, neturiu jėgų ir apskritai mane pykina nuo šitos kalbos“. Daugelis tiesiog labai ilgisi namų ir dėl šio ilgesio nenori nieko daryti.
– Kaip įveikti namų ilgesį?
– Pirmas patarimas – pradėti bendrauti su artimaisiais, išsakyti savo planus, mintis, nebijoti kalbėti apie savo baimes, nes baimės šeimoje gali būti panašios. Bet kai jas nutylime, ta banga užgriūna mus visus ir mes sėdime visi kartu ir bijome. O kai pradedame kalbėti apie savo baimes, galime kartu jas įveikti.
Antra, svarbu prisiminti, kas buvo gero, tačiau grįžti į realybę. Svarbu ne gyventi vien prisiminimais, svarbu gyventi čia ir dabar. Labai padeda trumpalaikis planavimas. Patartina visa tai užsirašyti ir susigalvoti keletą galimų įvykių raidos variantų.
Taip pat labai svarbu atkurti bent dalį tų ritualų, kuriuos turėjote namuose. Pavyzdžiui, vakarieniauti kartu, šeštadieniais eiti į kiną ir pan. Esu tikra, kad visi šeimoje turi kažkokių tradicijų ar ritualų. Svarbu juos tęsti ir čia. Tegul tai būna kitoje šalyje ir svetimame bute, bet tai padeda sugrįžti į realybę, padeda įsitverti į savo namus, kuriuos buvome priversti palikti.
Ir labai svarbu sugalvoti kokią nors svajonę – ką aš padarysiu, kai baigsis karas?
– Minėjote daug psichologinių problemų ir sunkumų, su kuriais jau dabar susiduria ukrainiečiai. Sakykite, kokių psichologinių pasekmių galime tikėtis pasibaigus karui? Ar karą išgyvenusi karta bus psichologiškai nestabili ir suluošinta?
– Nenoriu prognozuoti nieko blogo, bet tai, ką matau šiandien, neabejotinai rodo, kad psichologiškai suluošintos kartos nepavyks išvengti. Toks stresas taip paprastai nepraeina. Tai net ne šiaip stresas, tai didelė trauma tiek suaugusiems, tiek vaikams.
Prisiminkite Ukrainos prezidento Naujųjų metų sveikinimą. Verkė visi – ir suaugusieji, ir senukai, ir net vaikai. Visi gyvena ant ribos tarp baimės ir pasididžiavimo savo šalimi, nevilties ir optimizmo, sumišusių su visomis įmanomomis emocijomis.
Tačiau noriu pabrėžti svarbiausią dalyką. Bet koks stresas praeina. Todėl mūsų užduotis šiuo metu yra išlaikyti savo psichinę sveikatą. Kuo daugiau dirbsime su savimi, gydysime šias žaizdas, išsikalbėsime, tuo mums vėliau bus lengviau. Skausmas nepraeis, bet į viską žiūrėsime kitaip.
– Ar yra kokių nors bendrų patarimų visiems ukrainiečiams, kurie šiuo metu išgyvena ne pačius lengviausius laikus?
– Nevarykite savęs į depresiją, nesidrovėkite kreiptis pagalbos, netylėkite apie savo problemas. Jei nėra artimųjų, su kuriais galėtumėte pasikalbėti, ateikite pas psichologą. Konsultacijos Ukrainos centre yra visiškai nemokamos. Kartais prireikia medikamentinės pagalvos, kurios taip pat nereikia bijoti. Būtinas fizinis aktyvumas. Šokiai, bėgimas, joga – viskas, kas tik patinka, kas teikia malonumą. Išsaugodami save šiandien, galėsime sukurti geresnę ateitį. Ir – svarbiausia – atminkite, kad nesate vieni ir vieniši.
