„Kremliuje it maro bijoma revoliucijų, o abu Maidanai buvo itin reikšmingi revoliuciniai įvykiai posovietinėje erdvėje, galintys turėti toksišką ir užkrečiamą poveikį Kremliui“, – interviu LRT.lt sakė žinomas rusų politologas Sergejus Medvedevas.
Šią publikaciją galite skaityti ir rusų kalba.
S. Medvedevas yra rusų žurnalistas, politologas ir rašytojas, istorijos mokslų daktaras, Nacionalinio tyrimų universiteto Aukštosios ekonomikos mokyklos profesorius (2004–2020). 2022 m. rugsėjo 2 d. Rusijos Federacijos teisingumo ministerija įtraukė jį į žiniasklaidos „užsienio agentų“ registrą.
Tačiau, pasak S. Medvedevo, Rusijai Maidanas negresia, nes rusai yra „vergai“.
– Neseniai televizijos kanalo „Current Time“ eteryje diskutavote su Ukrainos karo ekspertu apie galimą branduolinį smūgį Ukrainai. Ką manote šiuo klausimu? Ar Vladimiras Putinas tam ryšis ir ar Vakarai atsakys branduoliniu skėčiu?
– Manyčiau, kad ir viena, ir kita kol kas mažai tikėtina, tačiau negalima visiškai atmesti tokios galimybės. Situacija tokia, kad visiškai neįmanoma nuspėti.
Čia tam tikra prasme prarandamas strateginis racionalumas, bent jau Rusijos vadovybės veiksmuose, todėl kažką prognozuoti tampa neįmanoma. Pavyzdžiui, niekas negalėjo tikėtis karo pradžios. Aš pats nesitikėjau, kad V. Putinas vis tik ryšis plataus masto invazijai.
Taigi kol kas viskas atrodo kaip abipusis bauginimas. Ir V. Putino pareiškimas, ir Sergejaus Šoigu bei Valerijaus Gerasimovo skambučiai, neva Ukraina ruošiasi panaudoti „nešvariąją bombą“... Čia tarsi pati Rusija iš anksto atskleidžia visas kortas ir bando nukreipti strėles į Ukrainą.
Bet gali būti, kad ši bauginimo strategija ir yra tokia reguliuojama eskalacija, kuri vis labiau ir labiau kaista. Nei strateginės, nei operatyvinės, taktinės prasmės panaudoti bombą kaip ir nėra. Prasmė tik psichologinė.
Tačiau tai nesuteiks Rusijai jokios naudos. Akivaizdu, kad Ukraina nepasiduos ir tai tik sukels griežtą Vakarų reakciją. Galbūt net nuo Rusijos nusisuks tokios šalys kaip Indija ir Kinija, iškils klausimas dėl Rusijos narystės Saugumo Taryboje ir pan.
Racionaliai negaliu suprasti, kam Maskvai viso to reikia, tačiau Maskvos veiksmų racionaliai paaiškinti nebeįmanoma.
– Per pastaruosius aštuonis mėnesius girdėjosi nuomonių, kad V. Putinas ruošiasi atsitraukti, tačiau karas įžengė jau į devintą mėnesį. Pokalbio su Andrejumi Zorinu metu svarstėte, kodėl Rusija vis dėlto taip stipriai laikosi įsikibusi Ukrainos. Ir citavote Zbigniewą Brzezinskį, sakiusį, kad Rusija nustos būti imperija tik praradusi Ukrainą. Ar sutinkate su jo nuomone?
– Taip, aš irgi esu tokios nuomonės. Ukraina yra kertinis Rusijos imperijos akmuo. Tiesą sakant, Rusija tapo imperija tik po 1654 m. Perejaslavo rados, aneksavusi Ukrainą. Šis didžiulis teritoriškumas, trijų Rusijų – Didžiosios, Mažosios ir Baltosios Rusios – idėja yra Rusijos imperijos pagrindas.
Tiesą sakant, net ir Aleksandras Solženicynas, kurį V. Putinas labai gerbia, yra pasakęs, kad tegul visos imperijos dalys nubyra, bet trijų slavų šalių vienybė, kuriai jis priskyrė ir rusakalbį Šiaurės Kazachstaną, privalo išlikti.
Taigi šia prasme Ukrainos praradimas yra mirtinas smūgis teritoriniam dariniui, kuriam jau 350 metų.
Ir visa tai dėliojasi ant V. Putino asmeninės paranojos. Man atrodo, kad bėgant metams jam išsivystė labai stiprus kompleksas dėl Ukrainos – maždaug toks pats, kokį Hitleris turėjo žydų atžvilgiu. Tai turėtų tirti psichoanalitikai, psichiatrai.
Jam būdinga tiesiog fiziologinė neapykanta Ukrainai, ukrainiečiams. Tai pasireiškia visose jo kalbose, viešuose pasisakymuose. Ir tai, žinoma, vienareikšmiškai leidžia teigti, kad Rusijos tikslas yra Ukrainos, kaip valstybės, kaip kultūros, kaip tautos, sunaikinimas, kurio liudininkai dabar ir esame.
– Beje, „Current Time“ žurnalistai pastebėjo, kad prieš 10 ar 15 metų V. Putino kalboje nebuvo jokių užuominų, kad jis ketina kėsintis į Ukrainos teritorinį vientisumą. Kaip manote, kodėl viskas pasikeitė?
– Matote, iš esmės jo mąstymas, matyt, tampa paranojiškesnis, autarkiškesnis, bet, kita vertus, ir mesijiškesnis.
Kitaip tariant, vyksta evoliucija iš pragmatiko, ciniško pragmatiko, į tokį komišką senį, kalbantį apie pasaulinį Rusijos mitą, apie Rusijos imperiją, apie Rusijos imperijos kūno atkūrimą. Ir galima pastebėti, kaip bėgant metams auga apmaudo dėl Vakarų jausmas, nes jame gana aiškiai dera didybės manija su nevisavertiškumo kompleksu, todėl ir atsiranda toks apmaudo jausmas.
Savo valdymo pradžioje jis buvo atviras, pasiruošęs dialogui su Vakarais. Man sunku spręsti, ko jis tikėjosi iš Vakarų. Kad Rusija bus priimta į NATO ir Europos Sąjungą? Kad Vakarų politikai taps didžiausių Rusijos įmonių direktorių valdybų nariais? Viskas vyko šia kryptimi. Tačiau bet kuriuo atveju jo nepamatuoti lūkesčiai dėl Vakarų nepasiteisino.
Ir tai tapo tokio gilaus pasipiktinimo, o vėliau ir keršto, priežastimi. Tai, kas vyksta dabar, yra užsitęsęs kerštas Vakarams.
Kalbant apie Ukrainą, manau, kad stiprus skilimas jo galvoje yra dviejų Maidanų – 2004 ir 2013–2014 metų – pasekmė. Nes Kremliuje it maro bijoma revoliucijų, o abu Maidanai buvo itin reikšmingi revoliuciniai įvykiai posovietinėje erdvėje, galintys turėti toksišką ir užkrečiamą poveikį Kremliui.
Ukraina, kaip pagrindinė „revoliucinės infekcijos“ platintoja, yra toks rimtas dirgiklis.
Na, o trečia, ko gero, yra tai, kad Ukraina sugebėjo sukurti, nors ir ne visavertę demokratiją, bet bent jau pliuralistinę politiką ir tokią kvazidemokratinę politinę sistemą. Rusijai tai padaryti nepavyko.
Kitaip tariant, Ukraina sukūrė konkurencinę politiką, politiką, kurioje adekvačiai atstovaujama skirtingoms jėgoms, regionams, oligarchinėms grupėms. Ir tai taip pat yra blogas pavyzdys Rusijai. Taigi Ukraina jam yra blogas pavyzdys.
– Kaip manote, kiek patiems rusams yra artima Rusijos kaip imperijos idėja? Juk rusams būdingas požiūris į buvusias respublikas, kad neva mes vis tiek visi esame broliai, kad rusų kalba mus vienija. Nors iš tiesų po tuo slypi mesianizmas ir savo kultūros ir mentaliteto primetimas.
– Taip, tai labai rusiška. Tai ne V. Putino prasimanymas, jis tiesiog įkūnija giliai užslėptą Rusijos apmaudą ir šimtmečius puoselėtą svajonę apie imperiją.
Bet tai yra savotiškas kompensacinis mechanizmas, nes rusas per savo gyvenimą pereina daugybę valstybės pažeminimo etapų. Ir kuo valstybė žiauresnė ir labiau linkusi į represijas, tuo labiau žeminamas jo gyvenimas ir tuo intensyviau jis ieško kompensacijos išorėje – užtat mes puiki šalis, užtat mes turime erdvės, turime raketų. Užtat, taip sakant, mes užgrobiame kitas šalis.
Ir tai derinama su labai stipria civilizacine idėja, kad Rusija neša aukščiausią civilizaciją Kaukazo tautoms, Vidurinės Azijos tautoms, taip pat ir Europai bei, žinoma, Baltijos šalims. Visa tai bandė primesti ilgametė sovietinė propaganda ir tai labai stipriai įsirėžė į žmonių sąmonę.
Todėl jie Ukrainos praradimą taip pat priima gana asmeniškai. Ir neapykanta Ukrainai, kurią pastaruosius 20 metų skiepijo V. Putinas ir propaganda, sulaukia atgarsio žmonių sielose. O dabar jie, panašiai kaip palestiniečiai per Izraelio bombardavimą, džiaugiasi, kad raketomis naikinama Ukraina.
– Kaip suprantu, nemėgstate prognozių, bet ar negresia Maidanas pačiai Rusijai?
– Ne, šiuo atveju nesunkiai galiu prognozuoti. Apskritai manau, kad Maidanas Rusijai negresia, nes rusai iš esmės yra „vergai“. Sakau tai, žinoma, kabutėse. Tačiau žmonės turi saugiklius, saugančius juos nuo kolektyvinių veiksmų, neleidžiančius užgimti ir institucionalizuotis protestams ir skatinančius valstybės baimę.
O rusas tarsi mąsto per valstybės prizmę, jis nemąsto kaip individualybė, asmenybė. Jo optika valstybinė. Ir šiuo požiūriu Rusijos valstybės gyventojams labai sunku suformuluoti kokią nors šios valstybės naikinimo programą.
Žinoma, yra anarchiškų momentų, jie nutinka maždaug kartą per 100 metų, kaip kad buvo 1917 m., bet jie greitai išvirsta į klasinę korporatyvinę valstybinę priklausomybę. Ir mes matome, kaip tai atsitiko po 1990-ųjų.
Žmonės laukė valstybės sugrįžimo, žmonės grįžo į tą valstybę, į tą irštvą. Ir jie nėra pasirengę (protestuoti – red.) net aukodami pilietines laisves. Jie vis dar nepasirengę rizikuoti tuo stabilumu, ta pilietine tvarka, kurią įvedė V. Putinas.
