Po sėkmingo kontrpuolimo Ukrainos pajėgos nustūmė Rusijos karius dešimtis kilometrų atgal. Nors iš pradžių rusai bėgo, dabar jie turėjo laiko įsitvirtinti.
Kelias į išlaisvintą Kupjanską vis dar apšaudomas Rusijos pajėgu. Visame rajone ištisi kaimai ir miestai sunaikinti. Aplinkui juos išdegintos girios, kraterių nusėtuose laukuose mėtosi karinės rusų ir ukrainiečių technikos liekanos.
Miške įsikūrusi savaeigė artilerijos baterija su pertraukomis smogia į rusų pozicijas. Kariai sako, kad rusai turi mažiau ginklų, todėl ugnies jėgų pusiausvyra pakrypo Ukrainos naudai.
„Jie nebeturi tiek jėgų, kiek jų buvo anksčiau Charkivo srityje. Kai mes perėjome į puolimą, dabar jie mažiau į mus šaudo, atsitraukia, mūsų bijo“, – sako Volodia (jis nurodė tik sutrumpintą savo vardo versiją).
„Ginklas [iš Vakarų partnerių], kurio taip ilgai laukėme, suteikė mums pasitikėjimo savimi, mes galėjome pataikyti į jų užnugarį, todėl jie nebegalėjo atsivežti amunicijos, maisto, vandens, – kalba jis. – Jie paliko savo kūnus, dabar juos ėda šunys.“
Karius kasdien supa ne tik mūšiai, bet ir laukimas bei nuovargis. Kovotojai jau ištisus mėnesius nematė savo šeimų.
„Nebus atleista už tai, ką jie padarė Bučai, Irpinei, visiems miestams. Namuose turiu du vaikus ir žmoną, – sako Volodia. – Labai sunku, kai [žmona] paskambina ir sako, kad į juos šaudoma, o tu negali ten būti, negali jų apsaugoti. Tai labai sunku.“
„Tau reikia apsaugoti [savo šeimą] ten, o tu esi čia. Bet tikiuosi, kad ten yra žmonių, kurie saugo mūsų artimuosius“, – priduria jis.
Pokalbį nutraukią įsakymas – į mūšį.
Artileristai skuba prie savaeigio pabūklo. Vadas pasiruošia misijai ir perduoda nurodymus. Po šūvio ukrainiečių kariai slepiasi nuo priešo akių ore – Rusijos pajėgos atsakyti gali bet kada.
Tada vėl laukimas.
22 metų karys Andrijus vasario viduryje išvyko į poligoną. Vasario 24 d. Rusijos pajėgoms pradėjus plataus masto invaziją, jis vienas pirmųjų išvyko į mūšio lauką.
Nuo to laiko jis yra fronto linijose.
„Išvykome į poligoną, paskui [...] turėjome vykti į [Donbasą] pakeisti kitos brigados. [Tačiau] mėnesio pabaigoje prasidėjo plataus masto karas“, – sako jis.
„Iškart, maždaug po dviejų trijų valandų, išvykome į Kyjivą jo ginti. Nuo tos akimirkos iki dabar [...] vis dar ginam Ukrainą“, – sako Andrijus.
„Šiais mėnesiais jaučiuosi šiek tiek pavargęs, – priduria jis. – Dirbame dieną iš dienos. Bet visi laikomės, stengiamės, dirbame.“
Nors mūšiai tolsta, pasekmės dar čia, ilgam.
Už kelių kilometrų nuo kovos pozicijų Natalija ir jos anūkė Ilona žvelgia į tai, kas liko iš jų namų, kaimo, miško.
„Nežinome, ką daryti, kur ir į ką kreiptis pagalbos. Esame nuogi ir basi, nieko neturime, – sako Natalija. – Jie bombardavo, o mes bėgome. Nieko nepasiėmėme, manėme, kad jie pašaudys ir viskas bus kaip anksčiau.“
„Mes nieko neturime, net nespėjome susikrauti daiktų“, – prideda ji.
Natalija sako, kad jų namai buvo sugriauti per Ukrainos kontrpuolimą, kai Rusijos pajėgos apšaudė jų gyvenvietę.
Jos bėgo iš namo į namą, slėpėsi rūsiuose arba artimiausiame miške. Joms grįžus, visas kaimas stovėjo sugriautas tarp Ukrainos karinės technikos nuolaužų.
Žmonės patraukė toliau į Ukrainos kontroliuojamą teritoriją. „Neduok Dieve, tokių išgyvenimų“, – sako Natalija.
Kol kas jų pastogė yra namas, kurio šeimininkė pasitraukė. Kas bus, kai ji grįš, – nežinia.
